Viena garsiausių Švedijos apiplėšimo bylų, virtusi kriminaliniu romanu

Lyginti knygą su „Krikštatėviu“ yra drąsu. Labai drąsu. Juk „Krikštatėvis“ – viena geriausių kada parašytų knygų. Geriausia istorija apie mafiją, apie šeimą, itališką ištikimybę ir garbingus nusikaltimus, jei leisite man taip pasakyti. Ir nelyginčiau aš jokios knygos su Puzo šedevrais, jei nebūčiau garantuota, jog ji pranoks legendą. Juk, galbūt, neblogam, o gal ir geram trileriui užkeli tokią, kartelę, kurios jis tikrai neperšoks. Na, neperšoks Korleonių juk niekas. Ar „Geniali vagystė“ susitvarkė su užduotimi? Jeigu galvojat, kad parašysiu „Taip“, tai perskaitykite pastraipą nuo pradžios dar kartą.

Leo, Feliksas ir Vincentas – trys broliai, trys nusikaltėliai. Tačiau du iš jų jau atsisakė tokio gyvenimo būdo. Susirado padorius darbus ir stengiasi gyventi dorą ir teisingą gyvenimą. Nekankinti ir taip gyvenimo iškankintos motinos ir priimti tėvo – buvusio, tačiau atsitiesusio nusikaltėlio kelią. Bet Leo toks variantas netinka. Šiandien jis paleidžiamas iš kalėjimo, ir šiandien jis turi genialų planą – įvykdyti šimtmečio vagystę iš pačios policijos būstinės. Jo planas idealus, tačiau jis žino – vienas jis visko nepadarys. Jam reikia brolių pagalbos. Tačiau pastarieji net nesutinka su juo pasimatyti, tad ką jau galvoti apie bendrą apiplėšimą. Nors Leo plane atsirado spragų, jis padarys bet ką, kad policijai būtų atkeršyta.

Pasirodo, tai yra jau antroji knyga apie šiuos veikėjus, o aš nieko nežinojau. Pirmoji vadinasi „Lokio šokis“, ir buvo išleista 2015 metais. Joje pasakojama apie visų trijų brolių vykdytus nusikaltimus ir anotacija skamba išties intriguojančiai. Po Anton Svensson vardu slepiasi du Švedijoje garsūs rašytojai, nusprendę tikrus faktus paversti knyga. Taip taip, tokie broliai tikrai egzistavo ir terorizavo visą šalį. Galbūt dėl to, jog neskaičiau pirmos dalies, „Geniali vagystė“ manęs taip labai nesužavėjo. Kai buvo kalbama apie brolių praeitį, vaikystę, nagrinėjama kodėl jie nuėjo tokiais keliais kokiais nuėjo – visas mano dėmesys buvo tekste. Visa kriminalinė pusė nežavėjo. Pasirodė tokia labai vyriška knyga, be daug lyrinių nukrypimų, jausmų, santykių ir viso to, ką dažnai trileriuose autoriai įpina dėl dramos.