Viena garsiausių prancūzų rašytojų Leïla Slimani įkvėpimo šaltinį rado savo šeimos istorijoje

Iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja Leïla Slimani mūsų skaitytojams jau pažįstama – tai populiariųjų romanų „Lopšinė“ ir „Žmogėdros sode“ autorė. 2016 metais už romaną „Lopšinė“ L. Slimani buvo įvertinta Goncourt’ų premija. Premijos skyrimo metu jaunoji autorė tebuvo parašiusi du romanus, taigi kai kuriems literatūros kritikams kilo abejonių dėl jos galimybių pelnyti pagrindinę Prancūzijos literatūros premiją. Tačiau abejones dėl kūrybinio potencialo garsioji prancūzų rašytoja išsklaidė pernai ir savo kūrybos gerbėjams pristatė trečiąjį savo romaną „Kitų šalis“ (pranc. Le pays des autres). Jis sumanytas kaip pirmoji būsimos trilogijos dalis ir turi kūrinio tematiką apibrėžiančią paantraštę „Karas, karas, karas“. Ką tik romanas pasirodė ir lietuviškai, jį iš prancūzų kalbos išvertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kalbant apie prestižinį autorei skirtą Goncourt’ų vardo apdovanojimą, kaip įdomų faktą galima paminėti tai, kad L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius 20 metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji.

Romanas „Lopšinė“ taip pat buvo pristatytas „Renaudot“, „Femina“, „Interallié“ premijoms ir išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Rašydama „Lopšinę“ autorė rėmėsi ne tik konkrečiu kriminalinės kronikos faktu, kuomet 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus, bet ir asmeniniais prisiminimais. Kaip teigia rašytoja, siužetas atsirado iš to, kad vaikystėje ji pati turėjo ne vieną auklę, labai jaudinosi dėl jų užimamos vietos namuose, kur jos yra sykiu lyg ir motinos, ir svetimos. „Supratau, kad jos gali būti tikrais romano personažais“, – viename interviu pasakė L. Slimani.

Naujajame savo romane „Kitų šalis“ rašytoja, peržengdama epochas ir šalių sienas, pasakoja jaudinančią meilės, susvetimėjimo ir vilties istoriją. 1944 metais Matilda, jauna elzasietė, pamilsta marokietį Aminą Belhadžą, prancūzų kariuomenės karį. Po išsivadavimo pora įsikuria Maroke, karinių įgulų ir naujakurių mieste Meknese. Kol Aminas bando įdirbti savo akmeningą ir bevaisę žemės valdą, Matildą prislegia atšiaurus Maroko klimatas. Viena su dviem vaikais atkampioje fermoje ji kenčia nuo nepasitikėjimo, kurį sukelia kaip užsienietė, ir nuo pinigų stygiaus. Ar atsipirks sunkus poros triūsas?

Romane aprašomas dešimtmetis – tai laikotarpis, kai neišvengiamai stiprėja įtampa ir daugėja smurto, kol galiausiai, 1956-aisiais, buvusiame protektorate paskelbiama nepriklausomybė. Visi romano veikėjai gyvena „kitų šalyje“: kolonistai ir vietiniai, kareiviai ir žemdirbiai ar tremtiniai. O ypač moterys, gyvenančios vyrų šalyje ir be paliovos stengdamosi išsikovoti laisvių. L. Slimani šioje didžiulėje freskoje atkuria epochą ir jos veikėjus, su empatija, tiksliai ir subtiliai papasakodama jų istorijas.

Kaip prisipažįsta pati autorė, „Kitų šalies“ įkvėpimo šaltinį ji atrado savo šeimos istorijoje. Šis kūrinys gimė iš Maroko spalvomis ir kvapais alsuojančių jos močiutės – tėvo motinos – pasakojimų.

2020 m. liepos 2-ąją Leïla Slimani už romaną „Kitų šalis“ buvo apdovanota Didžiuoju Madam Figaro prizu (Le Grand Prix de l’Héroïne Madame Figaro 2020).

Pagyrų šia kūriniui negaili net tik literatūros kritikai, bet ir garsūs rašytojai. Tarkime, Salmanas Rushdie apie naująjį Leïlos Slimani romaną sako: „Nuostabiai sukurtas šio romano pasaulis – Marokas po II-ojo pasaulinio karo, bręstant sukilimui prieš prancūzų kolonistus. Knygos puslapiuose gyvai skleidžiasi asmeninis gyvenimas, visuomenės gyvenimas, kasdienis gyvenimas – mes alsuojam kartu su šeima, atsidūrusia istorinio konflikto sūkury. Išskirtinis, puikus pelnytai išgirtos rašytojos kūrinys.“