Vertėja I. Balčikonytė-Huang: „Romanas „Gyventi“ įkūnija paprastų kinų dvasią“

Nors Kinijos kultūra ir literatūra garsėja šimtametėmis tradicijomis, pasigirti lietuviškai pasirodžiusių grožinės literatūros vertimų gausa negalime. Šiek tiek užpildyti šią spragą padės neseniai išleistas garsaus kinų rašytojo Yu Hua romanas „Gyventi“ („Huozhe“, 1992, išleido „Kitos knygos“). Jis laikomas ne tik šiuolaikinės Kinijos, bet ir pasaulinės literatūros klasika.

Romane pasakojama apie turtingo žemvaldžio sūnų Fugui, kuris dienų dienas lėbauja viešnamiuose gerdamas ir lošdamas. Vėjais paleidęs visą šeimos turtą jis nė nenumano, kad išbandymai tik prasideda. „Gyventi“ – tai ir žvilgsnis į Kinijos istoriją, tačiau visi istoriniai įvykiai nublanksta prieš Fugui tekusius asmeninius sukrėtimus.

Į lietuvių kalbą romaną išvertė Kinijoje gyvenanti sinologė Indrė Balčikonytė-Huang. Pasak vertėjos, kūrinys pasižymi stipria emocine jėga, atskleidžia paprastų Kinijos žmonių dvasią ir yra laikomas vienu ryškiausių egzistencialistinės literatūros kūrinių.

„Nemanau, kad bus nors vienas skaitytojas, kurio nepaveiks knygoje vaizduojami įvykiai“, – sako I. Balčikonytė-Huang, pokalbyje plačiau pristatanti Yu Hua romaną.

„Gyventi“ – garsiausias ir populiariausias Yu Hua romanas. Ar pamenate, kokiomis aplinkybėmis jis pateko į jūsų rankas?

Pirmą kartą su Yu Hua kūryba susidūriau paskutiniame bakalauro studijų kurse, bet tai buvo ne romanas „Gyventi“. Buvau pasirinkusi modernios ir šiuolaikinės kinų literatūros seminarą. Priėję devintojo dešimtmečio Kinijos avangardą skaitėme du kūrinius iš ankstyvosios, eksperimentinės, Yu Hua kūrybos – apysaką „Vienokia realybė“ ir apsakymą „Mirties naratyvas“. Tie du darbai visiškai išmušė iš vėžių – iki tol nieko panašaus nebuvau skaičiusi, juo labiau kiniškai. Abejingas pasakotojo tonas ir juodasis humoras kirtosi su vaizduojamu pribloškiančiu smurtu. Tie ankstyvieji Yu Hua darbai – tikrai ne jautrių nervų (ir skrandžio) skaitytojui. Savarankiškai perskaičiau dar keletą trumpų kūrinių, ir nuojauta sakė, kad su šiuo rašytoju dar suves likimas.

Vėliau, kai Šanchajuje studijavau kinų literatūros magistrą, jau žinojau, kad baigiamajame darbe norėsiu tyrinėti Yu Hua. Perskaičiau visą jo kūrybą. Filmą „Gyventi“ buvau mačiusi dar paauglystėje, bet draugai įspėjo, kad su knyga jo per daug nesiečiau, nes ji „daug tamsesnė“. Romaną pasiėmiau į savaitgalio išvyką Pekine. Iš pradžių ėjosi lėtai, bet paskui nebegalėjau knygos paleisti iš rankų, braukdama ašaras perskaičiau ją tą pačią naktį viešbučio kambaryje. Tą naktį taip ir nebeužmigau – knyga pataikė tiesiai į atvirą nervą. Ryte vyras papasakojo, kad „Gyventi“ perskaitė būdamas paauglys ir taip pat per naktį.

Romanas turi daug gerbėjų visame pasaulyje – kuo jis toks patrauklus?

Yu Hua minėjo, kad iš pastarųjų romano vertimų į užsienio kalbas „Gyventi“ sulaukė didelės sėkmės Mongolijoje ir Turkijoje. Jis garsiai mąstė: dėl Mongolijos viskas logiška, daug bendro kultūriškai ir istoriškai, bet kodėl Turkija? Ir žinau, kad jam labai smalsu, kaip „Gyventi“ priims Lietuvos skaitytojai.

Romano jėga – visų pirma emocinė. Nemanau, kad bus nors vienas skaitytojas, kurio nepaveiks knygoje vaizduojami įvykiai, kuris ją užvertęs nenorės stipriai apkabinti jam brangių žmonių. Romane labai ryškiai vaizduojamas pamatinis žmogaus siekis išgyventi ir gyventi nepaisant nieko, savybė net ir juodžiausioje neviltyje įžvelgti šviesą.

Tai – egzistencinis kūrinys, kuriame sukrečiančiai perteikiama idėja: visi išbandymai, sunkumai ir pastangos nereiškia, kad ateityje bus vis geriau ir geriau, gali būti, kad progresas – tik iliuzija, o mūsų, kaip mirtingų būtybių, tikslas ir yra tiesiog gyventi – perfrazuojant knygos žodžius, gyventi geriausiai, kaip tik galime. Ypatingą svorį suteikia asmeniškas pirmo asmens pasakojimas – Yu Hua romaną pradėjo rašyti trečiuoju asmeniu, bet įstrigo, net svarstė išvis mesti. Nusprendus rašyti pirmuoju asmeniu, blokas nukrito, pasakojimas ėmė plaukti.

Netrukus po romano išleidimo pasirodė ir to paties pavadinimo ekranizacija (rež. Zhang Yimou); ji įvertinta Kanų kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. Filmo siužetas švelnesnis, tačiau jis uždraustas rodyti Kinijoje. Ar žinote, kodėl taip įvyko?

 Zhang Yimou filmas greičiausiai buvo uždraustas tiek dėl to, kad nepaisė biurokratinių formalumų, tiek dėl turinio. 1994 m. režisierius filmą į Kanų festivalį nusivežė be oficialaus leidimo. Yra ir daugiau atvejų, kai filmų kūrėjai Kinijoje taip nubausti už tai, kad savavališkai važiavo į tarptautinius festivalius.

Kita vertus, jei palyginsime knygą ir filmą, akivaizdu, kad, nors filmas psichologiškai daug „lengvesnis“, jame kitaip sudėti akcentai. Zhang Yimou į pirmą planą iškelia įvairias komunistų partijos kampanijas, laikmečio absurdiškumą vaizduoja su aštria ironija. To netrūksta ir romane, bet jame vis dėlto svarbesni egzistenciniai klausimai plačiąja prasme, ryžtas gyventi nepaisant nieko, likimo jėga. Tie, kurie perskaitys knygą ir pažiūrės filmą, manau, sutiks, kad tai iš esmės du mažai ką bendro turintys kūriniai.

Pagrindinio romano veikėjo Fugui gyvenimo fone rutuliojasi didieji istoriniai įvykiai: pilietinis karas tarp nacionalistų ir komunistų, žemės ūkio kolektyvizacija, Didysis šuolis ir po jo ištikęs badmetis. Kiek tai gali būti atpažįstama mūsų skaitytojui?

 Pirmiausia noriu pabrėžti, kad norint mėgautis kūriniu ir jį įvertinti jokios žinios apie Kinijos istoriją nėra būtinos. Tie didieji istoriniai įvykiai lieka antrame plane, jie pavaizduoti tiek, kiek to reikia Fugui papasakoti savo šeimos istoriją. Tai nėra istorinis ar politinis romanas. Kita vertus, versdama įdėjau nemažai paaiškinimų, kad besidominčiam skaitytojui padėčiau susigaudyti platesniame kontekste.

Sutinku, kad mūsų, lietuvių, XX amžiaus istorinė patirtis su Kinija turi panašumų, todėl kai kurie romane vaizduojami įvykiai skaitytojams gali pasirodyti artimi. Tikriausiai didžiausias bendrumas tas, kad tiek mums, tiek kinams teko daug iškentėti, prieš mus gyvenusios kartos patyrė daug siaubo ir skausmo. Dar platesne prasme romanas atskleidžia, kaip didieji istoriniai įvykiai vėto ir mėto paprastą žmogų, kuris galiausiai istorijos liks pamirštas ar, geriausiu atveju, į ją pateks kaip statistinis vienetas, bet jam tai – visas jo ir jo šeimos gyvenimas. Man atrodo, galima pakeisti knygoje minimus įvykius mums labiau pažįstamais, pavyzdžiui, ekonomine krize, pandemija, kaimynystėje vykstančiais karais, kad ta idėja trenktų visa jėga.

Yu Hua santykio su valdžia nepavadintum draugišku: rašytojas kritiškai pasisako apie Kinijos ekonomines politines problemas. Ar valdžia bando kokiu nors būdu paveikti jo kūrybą?

Yu Hua man yra minėjęs, kad šiandien tokių romanų kaip, pavyzdžiui, 2005 m. farsas apie Kinijos socioekonominę transformaciją „Broliai“ ar aštriai kritiškas 2013 m. magiškojo realizmo darbas „Septintoji diena“ galbūt jau nepavyktų išleisti. Kita vertus, ką praleis ar ko nepraleis cenzūros mašina, visada yra spėlionės.

Apskritai paėmus, Kinijos rašytojai prieš cenzūrą imasi „prevencinių“ priemonių: vieni prisipažįsta naudojantys autocenzūrą – sąmoningai vengiantys tam tikrų temų ir raktinių žodžių, kiti – valdžiai ar tam tikriems reiškiniams nepalankias žinutes dar giliau užšifruoja potekstėje, tarp eilučių. Sprendimas rašyti apie tolimesnę praeitį tam tikra prasme yra šios priemonės variacija: gana priimtina kritiškai vaizduoti, pavyzdžiui, Kultūrinės revoliucijos suirutę ir smurtą, kai kritiškas dabarties reiškinių vertinimas yra sudėtingesnis. Bet istorija kartojasi, ir absurdiški šių dienų reiškiniai turi savo atitikmenis istorijoje.

Norėdami be užuolankų kalbėti tabu temomis rašytojai renkasi savo kūrinius išleisti ne Kinijoje. 2010 m. Yu Hua pasirinko išleisti esė rinktinę „Kinija dešimtyje žodžių“ pirmiausia Prancūzijoje ir jos nė nesiūlė Kinijos leidykloms. Knygoje aptariami rašytojo prisiminimai iš 1989 m. Tiananmeno aikštės protestų, kitos temos. Dėl to sunku įsivaizduoti, kad knyga galėtų būti išleista Kinijoje.

Asmeniškai pažįstate Yu Hua. Kinijoje jis tikra literatūros superžvaigždė, kuriam palydėti iš viešo renginio prireikia 40 apsauginių. Kaip jums sekėsi bendradarbiauti verčiant knygą?

Jūsų minima situacija nutiko viename iš Kinijos universitetų – Yu Hua itin populiarus tarp studentų, todėl po bet kokio renginio susirenka minia gerbėjų, norinčių autografo ar pabendrauti. Be galo paprastas ir atlapaširdis Yu Hua mielai visiems pasirašinėja ir plepa su studentais, bet kartais kyla fizinių spūsčių pavojus.

Dar prieš verčiant „Gyventi“ mane su Yu Hua, galima sakyti, suvedė virtinė atsitiktinumų. Mano baigiamasis magistro darbas, skirtas autoriaus kūrybai, apimtimi ir gyliu išaugo iš įprastinių tokio darbo rėmų, susilaukė gerų įvertinimų. Paprašyta nusiunčiau jį keletui žmonių, ir darbas galiausiai virtualiai nukeliavo į paties Yu Hua rankas. Kai man atgal perdavė jo padėką, negalėjau tuo patikėti, bet kai susitikome asmeniškai, supratau, kad darbą jis iš tiesų skaitė. Buvau apstulbusi.

Į pirmąjį susitikimą nuėjau su tuo pačiu senu, pastabų ir vertimų prirašinėtu „Gyventi“ egzemplioriumi norėdama gauti autografą, dovanų nešiausi savo į kinų kalbą verstą Jono Meko eilėraščių rinktinę „Žodžiai ir raidės“. Yu Hua irgi pasirodė su dovanomis – dviem dėžutėm arbatžolių iš savo tėviškės, o virš autografo kiniškai parašė: „Ačiū, Indre.“ Toks visas mūsų bendravimas – be galo šiltas, kažkuria prasme kaip mokytojo ir mokinės. Kinijoje toks ryšys be galo svarbus, pažintį labai branginu. Bet versdama „Gyventi“ į autorių nesikreipiau, tiesiog neiškilo klausimų. Kūrinį labai gerai žinojau, be to, ir kalbos požiūriu jis nėra sudėtingas.

Daug metų gyvenate ir dirbate Kinijoje. Ar sutinkate, kad Yu Hua romane „Gyventi“ užčiuopė Kinijos tautos šerdį?

Manau, kad taip. Sunku į tokį klausimą atsakyti be apibendrinimų, bet „Gyventi“ iš tiesų yra vienas iš tų literatūros kūrinių, kurie man įkūnija paprastų kinų dvasią. Nenoriu pernelyg supaprastinti, be to, skirtingų kartų vertybės ir patirtys skiriasi, bet vis dėlto paprastiems kinams pats svarbiausias dalykas – rūpintis šeima ir tiesiog ramiai gyventi, stengiantis užtikrinti kuo geresnę ateitį savo vaikams, aukojantis dėl to. Kita vertus, „Gyventi“ atspindi tai, kad XX amžiaus istorija didžiajai daliai kinų šeimų tikrąja to žodžio prasme buvo išgyvenimo istorija.