Vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė: „Sakyti, kad knygų per daug – tai vyti Dievą į medį“

Ką reiškia versti iš anglų kalbos – tos kalbos, kurią tikrai nemažai žmonių moka ir veikiausiai gali skaityti norimų kūrinių originalus? Kokią vertimo strategiją dažniausiai renkasi, kodėl svarbu garsiai kalbėti apie autorių teises ir kodėl, užuot rekomendavusi knygas, ji rekomenduoja lėtąjį skaitymą, kalbėjomės su vertėja Gabriele Gailiūte-Bernotiene.

Kviečiame skaityti pokalbį.

 

Gabriele, gal pradėkime nuo to, kad esate vertėja iš anglų kalbos – tos kalbos, kurią mokantys turbūt pasakytų bene didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Taigi teoriškai dalis jų gali imti ir perskaityti jūsų verčiamas knygas originalo kalba. Ar jus pačią tas faktas kaip nors veikia?

Tiesą pasakius, man atrodo, kad visada geriau skaityti originalą negu vertimą. Tad jei tik galite ir norite – griebkite ir skaitykite knygas originalo kalba. Taip, tikrai nemažai žmonių moka anglų kalbą, gali ja bendrauti darbe, skaityti profesinę literatūrą, bet lygiai taip pat nemaža dalis ją vartodami bei skaitydami patiria šiokią tokią įtampą. Ir kai kalbame apie skaitymą kaip laisvalaikio praleidimo būdą bei pramogavimą – daugiau žmonių tiesiog nenori taip savęs varginti ir mielai renkasi skaityti vertimą.

Kitas dalykas, kurio nevertėtų pamiršti, – faktas, kad skaityti vertimus skatina ir skaitymo kaip tam tikros bendros patirties jausmas. Juk kai knyga išleidžiama lietuviškai, ji leidėjų pastangomis aktualizuojama ir daugelis, net ir turėdami prieigą prie bet kurios knygos pasaulyje, tą konkrečią knygą renkasi skaityti būtent tuo metu. Atrodo, ne tiek svarbu, kokia kalba knyga perskaitoma, kiek jausmas, kad mes visi ją skaitome panašiu metu, apie ją kyla diskusijų, visi aptarinėja, ginčijasi – ir taip vyksta literatūrinis gyvenimas.

O kalbant konkrečiai apie mane, tai faktas, kad nemažai žmonių moka anglų kalbą, man palengvina darbą. Juk tai reiškia, kad aš galiu palikti neišverstą kokį nors gerai žinomos dainos pavadinimą nesijaudindama dėl to, kad žmogus sutriks, suglums ir nesupras, apie ką kalbama. Veikiau priešingai: pamatęs išverstą tos dainos pavadinimą jis ar ji daug labiau suglumtų ir gal net nesuprastų, apie ką gi čia kalbama. Jei tai nėra poetinis viražas, labai svarbus teksto sandarai, tai tikrai nematau jokios problemos palikti mažą anglišką citatą.

 

Vertimų iš anglų kalbos paklausa tikrai didelė, taigi, regis, galite rinktis, kokių knygų vertimų imtis. Kas labiausiai patraukia dėmesį?

Objektyviai neabejotinai galiu rinktis, o štai subjektyviai vis tiek kaskart yra nedrąsu ar net baisu atsisakyti pasiūlymų. Visada pagalvoju: o kas, jei kito pasiūlymo nebus, jei čia yra paskutinė knyga, kurią man kas nors siūlo išversti? Nesaugumo jausmas lieka.

 

Man knieti paklausti, ar, jūsų nuomone, galima gerai išversti knygą, kuri ją verčiančiam žmogui gal net nelabai patinka?

Kiekvienam darbe nedarai vien tik to, kas be galo patinka. Gali iš esmės labai mėgti ir mylėti savo darbą, o šiuo metu daryti tokią užduotį, kuri visai ne prie širdies, – tiesiog tenka sukąsti dantis ir padaryti. Juk jei nori laikyt save profesionalu, tai turėtum galėti sėsti ir padaryti kažką, kas nepatinka, bet reikia. Vertėjų darbe yra ir pareiga, ir profesionalumas. Tai ne vien grynas menas, gryna kūryba ir vien aukštos materijos, apgaubtos įkvėpimo. Yra ir visiškai žemiška pusė.

Tiesa, man atrodo, kad visgi negali daryti to, kas prieš sąžinę, nes sutarti su sąžine – pats svarbiausias dalykas gyvenime. Bet čia jau ne patinka-nepatinka, sunku-lengva dalykai. Čia jau giluminės vertybinės nuostatos ir klausimas, ar jos nepažeidžiamos.

Ir žinau dar vieną dalyką: jei visai nesirinkčiau, jei tikrai versčiau vieną po kitos knygas, kurios man visiškai nepatinka, tai tiesiog prarasčiau džiaugsmą ir savo darbo meilę. Nesveika ilgam tokioje būsenoje įstrigti.

Pamenu, vienu metu verčiau tokį ilgą knygynį „serialą“ paaugliams apie vampyrus ir vampyrišką gimnaziją. Tikrai nebuvo jis puikios literatūrinės kokybės, bet aiškiai pamenu save galvojant, kad paaugliams, kurie skaito pačias įvairiausias knygas ir tikrai nebūtinai rimtas, aš galiu pasiūlyti gerą vertimą. Tam, kad jie augdami ir bręsdami kaip skaitytojai turėtų tam tikrą standartą. Tokiai amžiaus grupei skirtą knygą gerai išversti, nepaisant to, ar patinka-nepatinka siužetas, yra labai svarbu, nes taip darai labai didelę įtaką.

Ir įdomiausia – kad galiausiai į tą knygą įsijaučiau, man pradėjo patikti ir pamilau aš tuos visus knygos veikėjus. Taigi įmanoma save sąmoningai nuteikti pamėgti knygą, su kuria dirbi.

 

Paminėjote, kad svarbu knygą išversti gerai. O kas jums pačiai yra tas geras vertimas? Kuo jis pasižymi, kaip jis atsiranda?

Ech, koks bjaurus klausimas. Panašiai kaip ir klausimas, apie tai, kas yra geras romanas. Man atrodo, kad dauguma žmonių, ir tai su išimtimis, sutartų, kas yra paskutinis literatūrinis šlamštas, ir taip pat didelė dalis žmonių sutartų, kas yra didžiausias šedevras. O visa tai, kas lieka per vidurį, kaip sakoma, – skonio reikalas.

Man atrodo, kad žmogus, skaitydamas knygą, į ją reaguoja, ją vertina kaip visumą, globaliai, ir tikrai labai sunku kiekvieną aspektą išlukštenti ir įvertinti atskirai. Sunku įsivaizduoti skaitantį žmogų, o ir profesionalų kritiką ar literatūrologą sakant: be galo prastai parašyta knyga, nuviliantis orginalas, bet kaip puikiai išversta. Niekas taip neskaito knygų ir niekas taip nekalba. Maža to, taip tiesiog būti negali, nes nėra kur parodyti vertėjo sugebėjimų, jei originalas prastas.

Vertėjų darbe visada justi įtampa tarp autoriaus ir skaitytojo, tarp originalaus teksto ir jo patogumo skaityti kita kalba. Ir šitoje vietoje būtina išlaikyti pusiausvyrą, nors aš pati paprastai visada krypstu į ištikimybės originalui pusę. Man visada atrodo, kad tai, ką aš verčiu, jau yra gatavas kūrinys, jo autorius yra apgalvojęs, ką duoda savo skaitytojams ir ko iš jų tikisi. Dialogas tarp autoriaus ir skaitytojo jau pradėtas ir ne aš esu jo pradžia.

Man visada kyla jausmas, kad neišvengiamai gadinu originalą, neišvengiamai įsibraunu į jau sukurtą, išbaigtą konkretaus žmogaus kūrinį. Tarsi lendu į jį „su savim“, nes išversti – tai parašyti kita kalba. Ir todėl aš visada stengiuosi, kad manęs ten liktų kuo mažiau. Versdama apie tai labiausiai galvoju.

Kartais toks požiūris, tiesą pasakius, reiškia, kad vietomis nepataisai autoriaus, neleidi jam pasirodyti geresniam ar protingesniam, nei jis yra. O kartais reikia susitaikyti su tuo, kad jei yra labai intelektualus, sudėtingas tekstas, tai neturi teisės jo „paprastinti“ ar „lengvinti“ skaitymo patogumo bei aiškumo dėlei. Mane redaktorės dažniausiai skatina įdėti vieną kitą išnašą, nors pati aš to veikiausiai nedaryčiau. Ir, visa tai pasakiusi, puikiai suprantu, kad tai atviras, platus klausimas, į kurį atsakymai tikrai gali būti patys įvairiausi.

Vertėja Gabriele Gailiūtė-Bernotienė. Rimos Juonytės nuotrauka

 

Tai, kad verčiate iš anglų kalbos, geografine prasme brėžia tam tikrą kryptį, tačiau tikrai neapibrėžia pačių kūrinių geografijos. Tarkime, į galvą ateina tokios jūsų verstos knygos kaip H. Kent „Gerieji žmonės“, L. Groff „Florida“, E. Catton „Šviesuliai“, Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“ ar Min Jin Lee „Pačinko“. Tai knygos, nukeliančios į visai skirtingus kraštus, atspindinčios skirtingus papročius, tradicijas. Pavyzdžiui, kalbant apie Min Jin Lee knygą „Pačinko“ – dalis žmonių nustemba, kad XX a. pr. Korėjos ir Japonijos realijas atspindinti šeimos saga parašyta… anglų kalba.

Faktas, kad anglakalbių šalių yra daugiau, negu paprastai manoma, – ir tikrai nedaug skaitytojų dėl to sau apskritai suka galvą. Kai esi lietuvis iš Lietuvos ir tavo gimtoji kalba yra lietuvių, o dar vis girdi, kokie maži, unikalūs ir nykstantys esame, gal ir gali būti sunku suvokti, kad yra kalbų, kurioms toks grynumo mentalitetas visiškai svetimas, – ir anglų kalba viena iš tokių. Yra daugybė jos tarmių ar sociolektų – ir, nepaisant to, tai yra viena kalba, tad Amerikoje nieko nestebina, jog Min Jin Lee, būdama korėjietė, turėdama korėjietišką vardą ir atrodydama kaip korėjietė, parašė knygą apie Japoniją anglų kalba.

Anglų kalba – daug platesnis istorijos, politikos, kultūrinės geografijos laukas. Maža to, kolonializmas, postkolonializmas, imperializmas – ne tik didybė, bet ir pačios įvairiausios nuoskaudos, kultūriniai kontekstai ar net „black lives matter“ aktualijos – jon taip pat telpa.

Čia visai taikli analogija šiuo atveju būtų klausimas: kokios šalies literatūrai priskirti Kafką? Žydas, gyvenęs Austrijos ir Vengrijos imperijoje, kurios iš viso nebėra, Prahoje, kuri dabar yra Čekijos sostinė, ir rašęs vokiškai… Tradiciškai priskiriame jį prie vokiečių literatūros, bet juk drauge suprantame, kad jis nėra toks pat vokiečių autorius kaip, pavyzdžiui, Goethe.

 

Tada norisi klausti: kaip jums pačiai pavyksta įsijausti į tų daugybės skirtingų kraštų realijas, o gal ir laikmečio diktuojamus turinio niuansus?

Man pačiai labai patinka nuolat semtis žinių apie skirtingus dalykus, sužinoti ką nors naujo. Juokauju, kad jei nori užtrolinti „Google“ paieškų sistemos reklamos algoritmus, reikia versti grožinę literatūrą. Nes vienu metu ieškai informacijos apie keisčiausius ir skirtingiausius dalykus. Tarkim, nuo E. Catton romano „Šviesuliai“ vertimo prieš dvejus trejus metus man vis dar meta reklamas apie horoskopus ir astrologiją. Vertimas verčia ir skatina nuolat kažkuo domėtis, kažką išsiaiškinti – nuo kultūros iki biologijos, mokslo, astronomijos ir maisto. Jei tau neįdomu, jei nesi smalsus ir purto nuo minties, kad reiks enciklopedijas prieš miegą skaityti – tai, ko gero, bus sunku tokį darbą dirbti.

Atsimenu jausmą, kai, prieš pradėdama versti „Šviesulius“, net neįsivaizdavau, kas ta Naujoji Zelandija iš tiesų yra. Žinojau, kad ten būtų smagu kada nors nuvažiuoti, nes gražu ir būtų gerai atostogaut; šiek tiek ironizuoju taip sakydama, bet faktas, kad praktiškai nieko nežinojau apie tos šalies istoriją, geografiją, kultūros subtilybes ir panašius dalykus. O dar turint omenyje, kad knygos veiksmas vyksta XIX amžiuje.

Ir sužinoti buvo tikrai labai labai įdomu, ir, tarkime, kai perskaitau žiniose, kad Naujojoje Zelandijoje nebėra koronaviruso, tai prieš akis iškyla kažkoks konkretesnis vaizdas, apima jausmas – va, „mano šalis“, turiu su ja kažką bendra.

Paprasčiausias atsakymas, kaip įsijausti, – turbūt turi pamilti ir tuos žmones, apie kuriuos rašoma, ir tas vietas, kuriose vyksta veiksmas. Man turbūt sunkiausia buvo pamilti Afriką. Versdama „Auksines šaknis“ jaučiau, kad tose dalyse, kur veiksmas vyksta Afrikoje, tapatintis buvo sunku. Bet galiausiai vis tiek pavyko įsijausti. Ir kai taip sakau, neturiu omeny vien racionalumo, žinojimo ar smalsumo. Tai ir paprasčiausias džiaugsmas pajutus, kad tiek visko daug ir įvairaus pasaulyje yra.

 

Vėl grįžtu prie romano „Pačinko“ ir galvoju: koks jūsų receptas – kaip „prieiti“ prie šios knygos, kad ji atsiskleistų, kad toji XX a. pradžios Azijoje vykstanti šeimos istorija pasirodytų visom savo spalvom ir įdomumu?

Tiems, kurie gal šiek tiek baiminasi Azijos, tikrai galiu pasakyti, kad tai knyga, pirmiausiai adresuota Vakarų kultūros žmogui. Jinai parašyta taip, kad atvertų Aziją, jos papročius, gyvenseną, istoriją. Justi, kad pačiai autorei buvo svarbu papasakoti kultūrų susidūrimo istoriją, kurią literatūra padeda apmąstyti gal net geriau negu politikavimas. Bet neskaityčiau aš šios knygos kaip kelionių po Aziją suvenyro. Man ji visų pirma – apie žmones.

Tai knyga apie žmonių santykių įvairovę ir pačias įvairiausias tų santykių kombinacijas. Apie tai, kaip niekas negali paaiškinti, kas yra šeima, nes ten – visos įmanomos šeiminių santykių kombinacijos. Skaitydamas sutinki visas įmanomas vedybų priežastis – nuo vedybų iš pasiaukojimo iki vedybų iš meilės nuo vaikystės. Matai, kaip vaikai atsiranda tada, kai niekas jų nenori, ir neatsiranda tada, kai jų beprotiškai trokšta. Man knyga labiausiai patiko tuo, kad neužsižaidžiama šablonais, o gyvenimai vaizduojami netaisyklingai: viskas yra taip, kaip sukrito, kaip išėjo ir tikrai labai toli nuo įsivaizduojamų gyvenimo scenarijų. Ir, nepaisant to, žmonės vis tiek gyvena, vieni kitus myli, ištveria karą ir visišką skurdą, ir pasakišką turtą. Man tai istorija, kuri parodo, koks didelis iš tiesų yra gyvenimas, kiek daug ko įvairaus jame telpa ir viskam čia užtenka vietos. Ir dar – viskas susiveria ant meilės.

 

Socialiniuose tinkluose esate pastebėjusi, kad vertėjams skiriama per mažai dėmesio, kad žmonės pamiršta, jog už tai, kaip knygos skamba viena ar kita kalba, vertėjai yra atsakingi net labiau nei pats autorius, nes be vertimo šia kalba nė žodžio nebūtų pasakęs. Kaip manote, kodėl tokia situacija yra susiklosčiusi, – o gal ji keičiasi?

Taip, kartais socialiniuose tinkluose aš vis prisikabinu prie pasisakymų, kuriuose komentuojama, giriama, ar kitaip aptariama kalbinė kūrinio pusė, o vertėjas tame kontekste net nepaminimas. Na, pavyzdžiui, sakoma: „Koks turtingas autorės žodynas.“ Deja, tai objektyvi netiesa, nes anglakalbė autorė ar autorius lietuvių kalba veikiausiai nemoka nė vieno žodžio. Tad man tai tiesiog atrodo logiškai netikslu ir bendrai neteisinga. Tiesiog, jei jau atkreipei dėmesį į kūrinio kalbą, apie vertėją pagalvoti – tiesiog nuoseklu.

O kalbant bendriau – dirbtinai išsireikalautame dėmesyje didelės vertės nematau. Man ateina į galvą kartais atsinaujinanti diskusija apie tai, kodėl vertėjų pavardės tik išimtiniais atvejais nurodomos ant verstinių knygų viršelių. Mano giliu įsitikinimu, koks skirtumas, kurioje vietoje tavo pavardė parašyta. Čia labiau dizaino sprendimas; jei manyčiau kitaip, gal galima būtų paklausti, kodėl vienų autorių pavardė ant knygos parašyta didesnėm raidėm nei kitų.

Man atrodo, labai svarbus ir esminis dalykas yra autorių teisės, kurios Lietuvoje, viena vertus, saugomos įstatymu, o kita vertus – žiauriai negerbiamos, nesuprantamos ir nelaikomos rimtu dalyku. Tarkime, sutartyje yra punktas, kuriame nurodoma, kad vertėjo pavardė bus nurodoma prie visos su knyga susijusios medžiagos. Ir tada matai, kad taip nėra, kad į šį punktą žiūrima pro pirštus. Ar dėl to griūva pasaulis? Ne. Bet kyla klausimas: kodėl taip yra? Kam rašinėti sutartyje „nesąmones“, kurių niekas neplanuoja laikytis?

Ir mano tie pabumbėjimai, priminimai, kad ir socialiniuose tinkluose, – labiau iš solidarumo su visais autoriais ir pagarbos neturtinėms autorių teisėms. Jeigu visi autoriai 100 proc. atkakliai rūpintųsi, kad šių teisių būtų paisoma, tai bendras autorių teisių klausimas gerokai palengvėtų. Šiame kontekste taip pat visai kitaip atrodytų ir tie didieji karai dėl piratavimo, nelegalių kopijų, plagijavimo – tiesiog tvirčiau jaustumeisi ir tose kautynėse. Man atrodo labai svarbu, kad kuo daugiau visų tipų kūrinių autorių suprastų ir žinotų bei nepabijotų garsiai pasakyti, jog neplanuoja taikstytis, kai jų teisės pažeidžiamos, o ir vieni kitus palaikytų.

 

Galiausiai norisi klausti: kokių vertimų ir autorių prabylančių lietuviškai pasigendate, ką skaitytojams palinkėtumėte atrasti?

Kai galvoju apie rekomendacijas, tai, tarkim, šią minutę į galvą ateina Taros Isabellos Burton knyga „Social Creature“. Tai toks „Talentingojo misterio Riplio“ perpasakojimas, perrašymas. Pagrindinis vaidmuo, tiesa, čia tenka merginai, o veiksmas vyksta feisbuko epochoje.

O šiaip nespėju ko nors pasigesti. Mes gyvename fantastiškais laikais ir turbūt daugiau knygų šiandien išvažiuoja iš spaustuvės, nei įmanoma perskaityti per dešimt metų. Yra ko tik nori, viskas prieinama, viskas pasiekiama, visos naujienos akimirksniu atsiranda. Man kaip tik atrodo, kad smagiau ir didesnė prabanga – lėtas skaitymas, o gal net ir iš viso neskaitymas, jeigu nenori. Arba skaityti tik labai labai mažai ir labai labai lėtai.

Gal tokį mano žvilgsnis nulemia tai, kad pavargstu nuo skaitymo, nes skaityti – mano darbas. Bet ir šiaip visame knygų naujienų, pristatymų, apžvalgų sukūryje kartais norisi pasiimti kad ir Charlesą Dickensą – kažką tikrai seno, ne ant bangos. Gal tokio jausmo ilgiuosi labiau nei dar kokios vienos naujausios naujienos, pasirodančios lietuvių kalba.

Ir aišku, suprantu, kad absurdiška taip „skųstis“, nes knygų gausa visada yra privilegija ir prabanga. Sakyti, kad knygų per daug, – tai vyti Dievą į medį. Knyga visada buvo vertybė, brangenybė ir prabanga, tad jei keliautum laiku su tokiais skundais – žmonės tik pirštą prie smilkinio sukiotų išgirdę. Tai pačiam sau, jei esi atviras, gali pasakyti, prisipažinti: va, gal truputį per daug ir truputį per greitai man čia viskas. Bet jokiu būdu čia nėra globalaus kartėlio, – vis tiek tai nuostabūs laikai. Juk nebūna per daug gyvenimo – per mažai tiktai gali būti.

 

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Lina Valantiejūtė