Susirašinėti su vertėja iš estų kalbos Danute Sirijos Giraite pradėjome dar liepos mėnesį. Sutarėme, kad šįsyk kalba suksis apie estų rašytojo Jaano Krosso tetralogijos „Tarp trijų marų“, kurią leidžia leidykla „Baltos lankos“, vertimą, mat pavasarį pasirodė trečioji dalis. Iš pradžių tarėmės dėl susirašinėjimui / pokalbiui tinkamo laiko, tuomet užtruko sulaukti atsakymų, parengti tekstą. Taip ir vasara persirito į antrą pusę ir veik priartėjo prie pabaigos.
Tačiau nuo to pokalbis apie vieno ryškiausių estų rašytojo, literatūros klasiko J. Krosso kūrybą, svarbiausius tetralogijos leitmotyvus, tiesiog neįtikėtinai aktualiai ataidinčius ir mūsų laikais, bei kasdienio gyvenimo dalimi tapusį vertimą kaip prieštaringą – precizišką ir tuo pat metu gaivališką – darbą svorio neprarado. Gal net priešingai.
Jūsų dėmesiui pokalbis su Estijos respublikinės premijos laureate, Metų vertėjo krėslo apdovanojimu įvertinta vertėja Danute Sirijos Giraite.
Pirmiausia noriu padėkoti, kad sutikote leistis į pokalbį, susirašinėti. Vasara – toks laikas kai, regis, sunkiau sugaudyti atostogaujančius, atostogas planuojančius ir pan., bet jei jau pavyksta pasikalbėti / susirašyti, tai tie pokalbiai išeina lengvesni ir atviresni. O kaip jūsų vasara – kur ją leidžiate, kokie planai?
Sveiki gražią vasaros dieną! Gavusi estų literatūros premiją už geriausią 2017 metų vertimą, nusprendžiau panaudoti ją tikslingai – būsimiems vertimams. Tad įsigijau nediduką butą Latvijos pajūryje, Kolkos kyšulyje, – estų gentainių lyvių krašte, be galo romantiškame ir gražiame kampelyje tarp Rygos įlankos pradžios ir atviros Baltijos. Už 30 km jau Estijos krantas, tad atvažiavusi į Kolką pirmiausia mobiliajame telefone gaunu pranešimą: „Sveiki atvykę Estijon!“
Planavau šiame užkampyje (Kolka estų, lyvių ir suomių kalbomis reiškia „užkaborį“) atsidėti estų literatūrai, tačiau kaip visada koją pakišo buitis – buto remontas, šimtai formalumų norint atvykti į Kolką ir t. t. Esu priversta kasmet suktis buitinių rūpesčių sūkuryje. To nepaisydama, šiuo metu Kolkoje verčiu knygą vaikams bei didelę šeimos sagą, pramaišiui pagal nuotaiką ir galimybes.
Vertėja iš estų kalbos dirbate jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Apie tai, kaip pasirinkote vertėjos kelią, kaip atsidūrėte tame kultūriniame lauke, kokios asmenybės ir kūriniai lydėjo jus, esate pasakojusi ne kartą. Tačiau norisi klausimą apversti ir paklausti kiek iš kitos perspektyvos: ar kada įsivaizdavote, kur tas pasirinkimas – tapti vertėja iš estų kalbos – jus nuves ir kaip tas profesinis gyvenimas atrodys? Kaip anuomet vaizdavotės vertėjo darbą ir ką apie jį pasakytumėt šiandien, turėdama tokią didžiulę patirtį.
Atsakau vasariškai atvirai – visai negalvojau, kur gali nuvesti vertėjo darbas. Jaunystėje nesirūpinau ateitimi, maniau, kad galiu išmėginti jėgas daugelyje sričių, jeigu nepatiks versti, neversiu. Vis dėlto patiko. Būdama skorpionė turiu labai stiprią nuojautą ir, pasak horoskopo, būčiau galėjusi tapti puikia detektyve. Esu ne kartą padėjusi pažįstamiems „atskleisti“ nedoras užmačias, netgi rasti ieškomus asmenis. Vis pagalvoju, kaip būtų buvę smagu turėti nuosavą detektyvų biurą, pašėlusiai įdomų darbą ir neblogą uždarbį.
Vertėjo darbas niekuo nesiskiria nuo detektyvo, tik kur kas kruopštesnis – reikia gilintis į autoriaus braižą, istorines aplinkybes, siužeto peripetijas, estų literatūros bei tautosakos ypatybes, tarmybes ir panašiai. Tenka būti knibčiumi, nors tai svetima mano prigimčiai, gal todėl labiausiai mėgstu poezijos vertimus, bet ir prie jų tenka pasėdėti. Tačiau, be būtino knibinėjimo, literatūros vertimas man yra gaivalas: tai nuolatinis persikūnijimas į skirtingų epochų, lyčių, biografijų veikėjus. Štai toks priešybių kupinas darbas, nelygu pats gyvenimas.
Turbūt skaitytojams iš karto dera pasakyti, kad pagrindinis mūsų susirašinėjimo / pokalbio tikslas – aptarti estų klasiko Jaano Krosso tetralogiją „Tarp trijų marų“, kurios trečiojiąją dalą „Žmonės be praeities“ lietuvių kalba neseniai išleido leidykla „Baltos lankos“.
2020 m. pasirodė pirmosios dvi istorinio romano dalys. Tai ne pirmas J. Krosso kūrinys lietuvių kalba, tačiau man intuityviai norisi klausti: su kuo, tarkime, iš mums žinomų rašytojų, galėtumėt sugretinti J. Krosso kūrybą, jos svorį estų literatūroje? Klausiu, tik tam, kad būtų aiškiau tiems skaitytojams, kurie autoriaus dar nežino, kad jie galėtų įsivaizduoti, apie kokio kalibro ir svarbos rašytoją kalbame.
Kai kurie kritikai J. Krossą lygina su Servantesu ir Tomu Mannu. Iš tiesų J. Krosso kūryba yra vienodai įtraukianti kaip ir Servanteso: tai detalių gausa pasižyminti romanų architektonika, įvykių kaita ir įvairiapusiškumas, jokios monotonijos. T. Manno kūrybai būdingi ypač subtiliai perteikti veikėjų charakteriai, tikslus tiek šiuolaikinio, tiek senovės gyvenimo detalių vaizdavimas, įžvalgi intelektualinė idėjų ir charakterių analizė, kiek ironiškas, tačiau persmelktas gilaus tragizmo žvilgsnis į pasaulį. Visa tat pasakytina ir apie J. Krosso kūrybą. Istorinę tetralogiją „Tarp trijų marų“ galėtume lyginti su T. Manno istorinio romano keturtomiu „Juozapas ir jo broliai“. Baltazaras Rusovas kaip ir biblinis Juozapas įgimto sumanumo, žavesio bei sėkmės dėka išsikepurnėja iš visų likimo pinklių ir tampa svarbiu asmeniu savo šalyje.
Nesu istorikė, negaliu vertinti, kaip tiksliai ir autentiškai J. Krosso tetralogijoje atkuriama istorinė aplinka, tegaliu pasakyti – vaizdingai ir įtaigiai. Jos kalba žavi senovinėmis žodžių formomis ir sakinių konstrukcijomis kaip ir T. Manno romanai. J. Krosso tetralogija yra vertinama ne tik kaip istorinis, bet kaip filosofinis psichologinis veikalas, rašytojo idėjų manifestas. J. Krosso kūryba estų literatūroje atskleidžia ištisos epochos būtį ir savastį, o pats autorius yra žmogus orkestras – jis vienodai gerai mokėjo balansuoti tarp istorinių faktų ir literatūrinės fikcijos, o priešišku jam sovietmečiu gebėjo išlaikyti pusiausvyrą, žengdamas lyg smuiko styga įtemptu lynu.
Keturių dalių istorinis romanas – apie XVI a. Estiją, apie Livonijos metraštininką Baltazarą Rusovą, mūsuose tikrai ne ypač gerai žinomą asmenybę. Taip sakydama noriu išgirsti ir jūsų nuomonę – ar apskritai pakankamai žinome apie kaimynus, jų istoriją, ypač senųjų laikų? Ar tik ši tetralogija negalėtų tapti itin patrauklia proga labiau pasidomėti Estijos istorija? Juo labiau kad ir tekstas, ir Rusovo istorija išties įtraukianti, kupina archyvinių duomenų, veiksmo, taip pat ir bendražmogiškų dilemų.
Taip, deja, šiuolaikiniai skaitytojai menkai susipažinę su mūsų kaimynų istorija. Kai „Baltų lankų“ internetinėje svetainėje pasidžiaugiau, kad išėjo knyga apie estų kilmės „Livonijos kronikos“ autorių Baltazarą Rusovą, vienas skaitytojas iškart pataisė, esą Livonijos kroniką parašęs Henrikas Latvis. Gerai, kad žinome Rusovo pirmtaką, nes Henriko Latvio kronika buvo išleista lietuviškai, bet apskritai kaimynų senoji istorija mums tebėra terra incognita. Turime būti labai dėkingi „Baltoms lankoms“, kad ėmėsi tokios kilnios misijos – pristatyti šiuos įtraukiančius, lengvai skaitomus romanus apie Baltijos šalių praeitį, apie Livonijos ir LDK ryšius.
Tetralogija aktuali ir nūdien – gali duoti atsakymą į bene labiausiai rūpimą dilemą: kaip išgyventi tarp karų, pandemijos ir pasaulinės politikos varžtų neprarandant savigarbos bei orumo, liekant ištikimam savo tautai. Manding, šią knygų seriją būtina turėti visų mokymo įstaigų bibliotekoms, reikia ją siūlyti istorijos ir literatūros mokytojams bei studentams.
Pernelyg neišduodant turinio norisi klausti, kurie leitmotyvai ir temos jums šioje romanų serijoje atrodo svarbiausios, įdomiausios, o gal per mažai akcentuojamos, ypač turint omenyje ne tik romano turinio tirštumą, bet ir tai, kad kūrinys sovietinės okupacijos laiku išties prisidėjo ir prie estų tautinės savimonės žadinimo.
Pagrindinė romano ašis – tai Baltazaro Rusovo padėtis tarp dviejų socialinių, kultūrinių ir tautinių pasaulių – vokiečių didikų ir estų valstiečių. Jis išsikovoja vietą aukštesnėje visuomenės pakopoje, tačiau sieloje lieka ištikimas savajam, žemesniam, luomui.
Autoriui itin rūpi parodyti, kad laviruojant ir ieškant kompromisų taip pat galima išlikti ištikimam pačiam sau. Vyraujanti kūrinio tema – kokių kompromisų tenka imtis, kad užpuolikų valdžios metais neišsižadėtum savo principų ir moralės. Todėl sovietinės okupacijos metais J. Krosso kūriniai daugeliui estų teikė vilties ir lūkesčių.
Jo kūryba yra kur kas gilesnė nei įprastas istorinis romanas. Rašytojas išplėtojo savitus istorinius tekstus, kurių herojai yra realūs estų kilmės veikėjai, pavaizduoti nenukrypstant nuo maksimaliai galimos tikrovės. Be minėtų temų, mane labiausiai žavi Baltazaro ir jo moterų meilės, taip pat Talino – pilnakraujo tetralogijos personažo – leitmotyvai. J. Krossas yra vienas glaudžiausiai susijusių su Talinu rašytojų. Jo knygos verste verčia pamilti Taliną, priartina jį skaitytojui.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad istorinio romano žanras ir specifinė – laikmečio kalbą atspindinti, metaforų, ištarų kupina – kalba vertėjai galėjo tapti ir iššūkiu, ir nuotykiu. O kaip buvo iš tiesų? Kaip prisiminsite šio romano vertimo laiką?
Iš tiesų taip ir buvo. Didelis iššūkis, nuotykingas detektyvas ir begalinė vaidyba kartu su autoriumi persikūnijant į jo sukurtus veikėjus ir jų skirtingas būsenas, aišku, ne scenoje. Autorius gausiai rėmėsi archyvine medžiaga, dokumentiškai atkurdamas epochos foną. O vaizduodamas veikėjų psichiką taiko sąmonės srautą, leidžiantį nuliedinti prieštaringų jausmų lydinį, kuris paaiškina veikėjų socialinius, tautinius ir kitokius priešingumus. Jų kalba gausi tarmybių, apie J. Krosso tarmybių vertimą parašytas net mokslinis darbas. Šį kūrybos metodą J. Krossas vadina „vaidybiniu“, kadangi kurdamas veikėjus pats stengėsi persikūnyti į juos. Autorius maksimaliai išnaudoja su estų žodynų ir sakinių daryba susijusius niuansus. Jo sakiniai labai ilgi, vingrūs, sakyčiau, barokiški, jie gana savitai atspindi estų kalbos struktūrą. Stiliui būdinga daug smulkių detalių, jas verčiant tenka gerokai pasukti galvą, čia nestinga žodžių žaismo, liaudiškų posakių, priežodžių, archaizmų, žargonizmų, germanizmų, slavizmų, neiššifruotų kultūrinių užuominų, etnografinių realijų ir panašiai. Tokia sudėtinga stiliaus daryba ir gausa teikia tekstams vešlumo, sutirština juos. Pasak tetralogijos redaktorės Dovilės Bučelienės, kūrinio kalba yra sodriai „macna“.
Internete radau informacijos, kad su J. Krossu jums teko bendrauti, ar bent susirašinėti – gal galite pasidalinti, kokį įspūdį paliko šis estų klasikas? Gal yra atmintyje įstrigę kas nors, kuo iš to bendravimo norėtumėte pasidalinti?
Taip, teko bendrauti su J. Krossu ne vieną dešimtmetį jo vertėjams skirtuose seminaruose ir asmeniškai. Rašytojas būtų labai nudžiugęs, žinodamas, kad „Tarp trijų marų“ pagaliau pasiekė ir Lietuvą. Pamenu, kaip džiaugėsi, kai įteikiau jam Taline „Imperatoriaus bepročio“ vertimą su knygos pribuvėjų – „Vagos“ leidyklos darbuotojų parašais. Padovanojo man „Tarp trijų marų“, išleistą vienu dideliu tomu su nuostabiomis Konkordijos Claar graviūromis. Knygą empatiškai dedikavo: „Danai nuo Jaano“.
Jo būta labai charizmatiško, užkrečiančio savo nuoširdumu, santūraus ir kartu vaikiškai atviro. J. Krosso žmona Elena Niit buvo žymi poetė, estų vaikų literatūros klasikė. Jų šeimoje augo ketvertas vaikų, ir Elena pati tvarkė visus namų ūkio reikalus. Sovietmečiu stovėdavo eilėse prie maisto, vairuodavo automobilį, perrašinėdavo mašinėle vyro tekstus. Pajėgė būti rūpestinga mama, atsidavusi žmona, pirmoji J. Krosso kūrinių kritikė ir iškili kūrėja. O jis buvo estų literatūros flagmanas. Jiedu sudarė retą kūrybinį tandemą. Rašytojų duktė Maarja Kross-Undusk prisimena: „Mano tėvai iš tiesų buvo paprasti žmonės, bendravę su visais ir nesiekę aukštesnės visuomeninės padėties.“ Maarja neseniai išleido prisiminimus apie Eleną Niit, anksčiau – knygą „Jaanas Krossas ir Talinas“. Šiemet vasario 19-ąją, Jaano Krosso (1920–2007) gimtadienį, Taline prie Estijos rašytojų sąjungos namo, kuriame gyveno autorius su šeima, buvo atidengtas jo paminklas. Nuo šiol klasikas sveikins kiekvieną, einantį į Talino senamiestį ir jo širdį – Rotušės aikštę.
Pabaigoje norisi užduoti klausimą: kokių estų rašytojų kūrinių , kurių vertimų neturime, mūsų kultūriniam laukui, jūsų galva, labiausiai? Kokių knygų vertimų iš estų kalbos lietuvių skaitytojams palinkėtumėt?
Estijoje kas keleri metai skelbiamas visų laikų mėgstamiausių estiškų knygų plebiscitas. Ir kaskart pirmoji vieta atitenka klasiko Oskaro Lutso „Pavasariui“. Pasak, estų rašytojo Karlo Martino Sinijärvo, mažai tautai labai svarbu turėti bent vieną knygą, kurią yra skaitę visi. Ir tai ne daina apie didvyrius, o tikroviški vienos parapinės mokyklos ir jos moksleivių gyvenimo vaizdai. Tie „paveikslėliai iš mokyklos gyvenimo“ kupini estiškų realijų, kibirkščiuojančio humoro bei liūdnos saviironijos. Pirmą kartą „Pavasaris“ lietuvių kalba pasirodė 1957 m., kupiūruotas vertimas iš rusų kalbos. Antrąkart 1995 m. knygą išleido „Vyturys“, ir tai ne pakartotinis leidimas, kaip klaidingai nurodo IBBY Lietuvos skyrius, o visiškai naujas vertimas iš originalo kalbos. Deja, sunkmečiu pasirodžiusi kukli knygelė nesulaukė Lietuvoje deramo dėmesio, tad būtų labai svarbu ją išleisti pakartotinai, gal ir jos tęsinius „Vasarą“ bei „Rudenį“. 1970 m. pagal šią apysaką pastatytas filmas, ji išversta į daugelį pasaulio kalbų. Estijoje „Pavasaris“ yra chrestomatinis vaikų ir jaunimo literatūros kūrinys, susilaukęs daugybės leidimų.
Dar mūsų skaitytojams palinkėčiau susipažinti su Matso Traato, neseniai išėjusio anapilin, kūryba. Jau daug metų saugau jo trumpo romano „Šilagėlė – vaistas nuo liūdesio“ vertimą. Tikiuosi, kad lyriškas M. Traato romanas pagaliau išeis ir nebesijausiu skolinga šiam nuostabiam rašytojui, mūsų literatūros bičiuliui, kelių „Poezijos pavasarių“ dalyviui. Mano manymu, tiesiog privalu išleisti M. Traato „Haralos biografijas“, tai, pasak kritikės Donatos Mitaitės, rašytojo sukurtos gyvenvietės kapinėse gulinčių žmonių autoepitafijos, kuriose visa XX a. (bet ne tik) Estijos istorija. Kiekviena epitafija – vieno gyvenimo santrauka, jo karti tiesa. Biografijos išsirutulioja viena iš kitos, visos kartu vaizduoja Estijos kaimo raidą persilaužimų ir krizių metais, tarsi apžvelgdamos estų tautos likimą.
Svajoju išvysti lietuviškai dar daug įdomių estų rašytojų kūrinių, bet pradžiai paminėsiu tik šiuos, be kurių, kaip ir Antono Hanseno Tammsaarės „Tiesos ir teisingumo“ bei J. Krosso „Tarp trijų marų“, neįmanoma pažinti Estijos, perprasti estų savasties ir mentaliteto.
Susirašinėjo Lina Valantiejūtė
Palikite komentarą