Galėčiau rašyti kaip laukiau antros serijos dalies, bet būtų nesąžininga mano vyro akimis. Kaip JIS jos laukė!!! Pernai perskaitęs „Klastą Sicilijoj“ negalėjo atsidžiaugti (ar nustoti juoktis), mat knyga jam taip patiko. Po to, kai klausdavau jo, ką norėtų paskaityti, visad man atsakydavo – „duok ką nors kaip „Klasta Sicilijoj“. Nėra daug tokių knygų, tai negaudavo ko užsimanęs, tačiau jau dabar bus džiaugsmo!
Alvė vėl kovoja. Meilužio Nino palikta ant ledo – be pinigų ir automobilio – ji privalo kuo greičiau dingti iš viešbučio. Ji privalo surasti Nino ir jam atkeršyti. Pardavusi nužudytos dvynės sesers papuošalus, jis seka meilužiui įkandin ir atsiduria Romoje. Tačiau visas jos gyvenimas – vieni nemalonumai. Jos jau ieško policija, o ant kulnų lipa Nino nusamdyti žudikai. Tačiau jau įveikusi tiek kliūčių (pavogta sesers tapatybė, sąskaitoje jau kelios žmogžudystės, kelios stambios vagystės) Alvė nežada pasiduoti. Kaip visada: daug gerdama, su bet kuo miegodama ji artėja link tikslo, kuris ir jai pačiai bus netikėtas.
Ši knyga man patiko mažiau nei pirmoji. Pirma, nors ir buvo vulgaroka, buvo saikingesnė. Čia nešvakybių buvo dvigubai daugiau ir dvigubai mažiau jų reikėjo. Vietomis net nemalonu skaityti tapdavo. Bet Alvė man labai patiko. Tikriausiai vienintelė blogiukė, kurios pergalės norėjau. Ir geriausia knygos dalis – humoras. Kvatojau nuo pirmo skyriaus. O kažkur ties viduriu ir balsu juokiausi taip, kad pažadinau miegantį vyrą (ir susilaukiau pavydžių žvilgsnių, kad jau skaitau JO knygą). Visumoj, susiskaitė labai smagiai. Patinka man Esposito stilius. Be jokio cukraus ir vaivorykščių, tačiau su labai geru sarkazmu ir juodu humoru. Žinoma, čia skonio reikalas – kiti tokio pakęsti negali. Ir, jaučiu pareigą perspėti, kad knygoje tikrai daug keiksmažodžių. Tad kas neprisibijo šiek tiek purvo, ginklų ir keiksmų – bandykit.
Palikite komentarą