Vaikui skaitymas turi būti malonumas, o ne pareiga

Vasaros atostogos daugeliui moksleivių neįsivaizduojamos be privalomų perskaityti knygų sąrašo, nors tikrai ne visus juos knyga džiugina, dažnam tai yra tik nemaloni pareiga. Tad atostogos – metas skaitymui ar poilsiui nuo skaitymo? Ką daryti, kad vaikas norėtų skaityti?

Apie vaiko santykį su knyga kalbamės su Dovile Čiškauskaite, interneto knygyno patogupirkti.lt partnerės, programos „Renkuosi mokyti!“, alumne. Dovilė dirba pradinių klasių mokytoja, augina jau antrąją pradinukų laidą ir daug dėmesio skiria darniam vaiko santykiui su knyga kurti.

Dovile, kaip manai, ar reikėtų vasarą raginti ar net versti vaikus skaityti? Juk daugeliui vaikų skaitymas yra darbas, o ne mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas. Jei vaikas nejaučia skaitymo malonumo, ar per atostogas vis vien reikėtų užsiimti šia veikla?

Aš manau, kad vaikas ir knyga visais metų laikais turėtų būti kartu. Tikrai svarbūs aspektai – malonumas ir pareiga. Reikia kelti sau klausimą, kaip paskatinti vaikus skaityti, ką padaryti mums, mokytojams ir tėvams, kad tas skaitymas būtų ne pareiga, o malonumas. Žinoma, atsakymas bus labai skirtingas kiekvienam vaikui. Bet labai svarbu suprasti, kad vaikas turi pajausti skaitymo džiaugsmą. Pabandykime skaitymą paversti žaidimu ir taip padėti vaikui atrasti jam tinkamą skaitymo būdą, jam tinkamą knygą. Galima padaryti tokį skaitymo bingo – pavyzdžiui, paskaityk po stalu, perskaityk knygą, kurios pavadinime yra skaičius, paskaityk įsilipęs į medį, paskaityk prie žvakių šviesos  ir pan. Ir tuomet vaikas pats renkasi, jaučiasi laisvas ir atsakingas, bet tai daro su tokiu žaismingumu, su azartu. Dažnai mokytojos duoda vaikams vasaros knygų sąrašus, o aš esu labai prieš tuos sąrašus, nes jie labai apriboja ir neleidžia rinktis.  Kai vaikas turi laisvę rinktis, jis tikrai skaitys su didesniu malonumu.

Jei norime, kad vaikas skaitytų su malonumu, būtina su juo kalbėtis apie skaitomą knygą. To reikia, kad vaikas knygą suprastų, matytų jos aktualumą, kad keltų klausimus ir gebėtų diskutuoti. Kai su vaikais nuo mažens kalbi apie skaitytus tekstus, užduodi jiems klausimus, tai jie natūraliai išmoksta paskui ir patys tuos klausimus kelti, ir tai yra labai naudinga. Jie tada supranta, kad nėra atskirai knyga, atskirai gyvenimas, o kad knyga ir yra gyvenimas ir kad jie gali susieti knygos tekstą su tuo, kas vyksta pas juos. Vaikas turi matyti tą skaitymo aktualumą.

Ar knyga – būtinas tavo pačios kokybiškų atostogų ingredientas?

Man pačiai atostogos būtinai asocijuojasi su knyga. Neįsivaizduoju gerų atostogų be knygos. Man knygos skaitymas per atostogas yra toks bendrystės išgyvenimas, nes dažniausiai atostogauji ne vienas, tai tie žmonės irgi skaito knygas. Tada visi kartu vienu metu susėdame ir skaitome kiekvienas savo knygas. Jei atrandame kokią įdomią mintį ar gražų sakinį, pasidaliname, pasidžiaugiame kartu. Tai tas yra labai geras jausmas. Manau, reikia knygą daryti tokiu bendrystės įrankiu. Ir nors atrodo, kad skaitymas yra toks labai individualus dalykas, bet iš tiesų tai yra labai socialus dalykas. Ir tai būtina įprasminti ir mokykloje.

O kaip mokykloje vyksta ta bendrystė per knygą? Gal knyga gali suartinti ir šeimos narius?

Pirmiausia, aišku, svarbi ta patirtis, kada visi vienu metu skaito. Tada būna labai gera atmosfera, gilios bendrystės išgyvenimas. Kai pas mus yra skaitymo pamoka, per ją tik skaitome, nieko nekalbame, bet galima per ją judėti, išeiti į tualetą, grįžti, bet esmė ta, kad mes turime taip išeiti, kad niekas negirdėtų, taip pakeisti savo sėdėjimo vietą ar pozą, kad kitam netrukdytume. Ir kai matai, kad tie vaikai, kurie yra siautuliai didžiuliai, jie ant pirštų galiukų tipena, kad tik niekam nesutrukdytų skaityti, tai irgi nuostabu žiūrėti, kaip per tokį mažą knygos įrankį mes mokomės ir ramybės, ir pagarbos kitam.

Kaip knyga gali artinti šeimos narius, galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Vieno mano mokinio šeima tokį įdomų projektą darė. Jie turėjo ne tik tą pradinuką, bet ir vyresnį sūnų, kuris neskaitė. Ir jie tada nusprendė, kad visa šeima kiekvieną dieną susėda viename kambaryje ir visi kartu 40 minučių skaito. Skaito kiekvienas savo knygą. Tai labai džiaugėsi ir vaikai, ir tėvai, nes tai tapo ir šeimos ryšio stiprinimo priemone. Kur atrodo, kad jie gi nieko nekalba, nieko kartu neveikia, tik skaito, bet čia svarbu tas bendras išgyvenimas. Bendra patirtis labai artina.

Svarbu ne tik perskaityti knygą, bet ir po to atlikti įvairias užduotis, susijusias su ta knyga, knygos veikėjais, aprašytomis situacijomis, diskutuoti, vertinti. Tai taip pat labai suartina.
Pavyzdžiui, vieną kartą skaitėme Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“, tai po to ėjome ir į spektaklį, pastatytą pagal tą knygą, ir mokykloje kalbėjome, kaip triušis Edvardas pasikeitė per visą knygą, lyginome, koks buvo pradžioje, koks pabaigoje. Tai skatina ir diskusijas, ir vaikams knyga taip tampa įdomesnė, aktualesnė.

Vaikams labai svarbu, kad skaitymą su kasdienybe susietum, kad tai, ką skaitai, yra aktualu čia ir dabar. Antroje klasėje skaitėme Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Kai skaitėme skyrių apie baobabus, kalbėjomės, ką reiškia tie baobabai, kokie yra kiekvieno iš mūsų „baobabai“. Taigi, visada siūlau knygas priartinti prie kasdienės situacijos, atkreipti vaiko dėmesį, kad štai čia juk labai panašu į tai, ką tame kūrinyje skaitėme. Ir dar vaikai tokiu būdu mokosi metaforiškai kalbėti – vaikai man patys sako: „Dovile, kas tu labiau – Rožė ar Princas?“.

O kai vaikai skaito namie, dažniausiai juk skaito individualiai ir ne visada tėvai yra susipažinę su vaiko skaitomos knygos turiniu. Kaip patartumei kalbėti tėvams su vaiku apie perskaitytą ar dar tik skaitomą knygą?

Man atrodo, kad svarbiausia, jog tėvai su vaiku kalbėtųsi, kad vyktų diskusija su vaiku apie tai, ką jis perskaitė. Labai dažnai tėvai klausia, ką skaitei, kad patikrintų, ar tikrai vaikas skaitė. Labai svarbu ta intencija, kad jie klaustų ne su tikslu patikrinti, ar vaikas tikrai skaitė, ar tik vaidino, kad skaitė. Bet gali juk būti ir kita intencija, kai man tikrai įdomu, ką mano vaikas perskaitė. Gali būti tie patys klausimai užduoti, bet su skirtinga intencija. Ir vaikas tai jaučia, jis labai empatiškas. Tai, man atrodo, pirma taisyklė turėtų būti, kad reikia kalbėti ne dėl to, kad patikrintume, ar perskaitė, ne dėl to, kad įvertintume jo skaitymo gebėjimus, bet dėl to, kad man tikrai įdomu. Aišku, reikia pradėti nuo pagrindinių dalykų: apie ką knyga, kokie veikėjai, kur ir kada vyksta veiksmas, kokia čia yra problema.  O po to jau turi būti užduodami klausimai, kaip aš galiu tai savo gyvenime pritaikyti, ar aš arba mano draugai kažkokią panašią situaciją turėjome, kaip aš elgčiausi toje situacijoje. O tada jau kiti klausimai kyla iš to, ką vaikai pasakoja. Taip knyga tampa savęs ir kito pažinimo įrankiu. O ir vaikas pasijaučia svarbus, kai tu klausi jo nuomonės, tau įdomus jo požiūris.

Kuo naudingas skaitymas? Be tos minėtos naudos, kad tai puikus savęs ir kito pažinimo įrankis.

Aišku, pirmiausia, žodynas tampa turtingesnis, vaikams lengviau atpažinti emocijas, išreikšti žodžiais savo mintis ir jausmus. Taip pat savivertė kyla, kai vaikas gali diskutuoti, kartu kalbėti. Platesnis išsilavinimas, empatija – taip pat neišvengiama skaitymo nauda. Skaitymas yra ir terapinis dalykas. Vienas mano mokinys skaitė knygą apie berniuką, kurio tėtis milijonierius ir dėmesį rodo tik pinigais, bet neturi emocinio ryšio su tuo vaiku. Tai tam mano mokiniui ši knyga labai patiko ir jis ją perskaitęs iškart skaitė ir antrą kartą. Ir ji jam patiko ne šiaip sau, jis susitapatino su tuo berniuku, save atpažino. Tai aš paskui su mama kalbėjau, kad čia yra žinutė, paraginau ir ją perskaityti tą knygą, kad ji suprastų, kaip sūnus jaučiasi, o gal ir tėčiui pasiūlytų paskaityti. Tai mama ir perskaitė, ir kalbėjo su tėčiu, ir tikrai po to vaikas pasikeitė, jo būsena ir elgesys mokykloje keitėsi į gera, nes tėtis per knygą suprato savo vaiko savijautą ir skyrė jam daugiau laiko. Taigi, knyga gali padėti įvardinti problemą. Vaikas dažnai nesugeba pats įvardyti savo problemų, bet per personažą, kuris jam atrodo artimas, su kuriuo jis susitapatina, mes galime suprasti, kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, ko nepasako. Ir tuo pačiu vaikas išgyvena tą bendrystę su tuo personažu, savotišką draugystę, jis nesijaučia vienišas su savo problema, supranta, kad taip gali būti ne tik jam.

Ar galėtumei sudaryti Dovilės geriausių vaikiškų knygų trejetuką arba penketuką, ką rekomenduotumei visiems vaikams ir visiems tėvams perskaityti?

Mano numeris vienas dabar yra Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Aš ją dovanoju visiems, kam tik galiu – ir suaugusiems, ir vaikams. Ji man ir estetiniu požiūriu labai vertinga, padaryta tikrai gerbiant žmogų. Šios rašytojos ir kitos knygos yra tikrai puikios, todėl rekomenduoju visiems skaityti ir kalbėti apie Kate DiCamillo.

Kita knyga – tai Janosch „Panama labai graži“. Ji tokia labai naivi, bet ir man, kaip suaugusiai, labai gera ją paskaityti. Ten daug gylio, gali vieną dieną rasti vienus dalykus, kitą dieną – kitus.

„Mažasis Princas“ taip pat būtinai būtų mano penketuke. Ši knyga irgi tokia, kurioje kasdien gali kažką naujo atrasti.

Ketvirta knyga būtų Piret Raud „Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“. Ji gana paprasta, joje daug paveiksliukų, bet irgi iš tų, apie kurias galima daug diskutuoti ir kalbėtis.

Mano draugės Dovilės Zavedskaitės knyga „Lietus ir skafandras“ man taip pat labai patinka. Tokia ir su humoru, bet ir labai į gylį einanti, verčianti daug mąstyti. Tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Joje gvildenamos nepatogios, bet svarbios temos.

Negaliu nepaminėti ir Gabrielle Vincent knygos „Ernestas ir Selestina“. Aš ją skaičiau ir norėjosi kuo lėčiau skaityti, kad galėčiau dar ilgiau joje pabūti. Labai gražiai aprašyta ir lengva, ir estetiškai patraukli, ir tema labai prasminga. Įdomu, kad šią knygą susiradau pirmiausia pažiūrėjusi filmą. Tas filmas labai patiko ir nusprendžiau pasidomėti, gal yra ir knyga tokia. Ir radau net dvi knygas – viena parašyta kaip romanas, o kita su iškylančiomis iliustracijomis. Tad abi nusipirkau ir labai džiaugiuosi atradusi jas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino ir užrašė Asta Vainorė, programos „Renkuosi mokyti!“ alumnė.