Uždrausta magija ir uždrausti jausmai: burtais pagardinta meilės istorija

Tik nesakykit, kad aš viena paauglystėje buvau pakvaišusi dėl „San Francisko raganų“. Nesu praleidusi nė vienos serijos, žinojau visas rodytų demonų savybes, kerus, o ta „Šešėlių knyga“ man didžiausias lobis atrodė. Sekiau serialą lyg mano pačios gyvybė nuo to priklausytų. Gyvenau visoj toj magijoj, tikėjau, jog kažkur pasaulyje kažkas tokio tikrai egzistuoja. Nesakau, kad dabar visiškai netikiu paranormaliu pasauliu – tikiu, jog kažkas tikrai yra. Na, bet neįrodinėju to išsijuosusi kaip tada. Ir ši knyga mane iš karto grąžino į tuos prisimimimus.

Anita – paprasta mergina su paprastomis svajonėmis. Sėkmingai pabaigti medicinos studijas (iki kurių pabaigos liko visai nedaug), gerai išlaikyti egzaminus, gauti išsvajotą rezidentūrą ir ištekėti už sužadėtinio Markuso – turtingo, iš garbios šeimos kilusio būsimo gydytojo. Vestuves smarkiai planuoja jaunųjų tėvai, o Anita pajaučia visišką išsekimą nuo begalybės mokymosi valandų. Jos geriausia draugė Vėjūnė įkalba ją kelias dienas pailsėti jos sodyboje, kurią prižiūri brolis Lukas. Vos atvykusi į sodybą, Anita pajaučia ten keistą atmosferą, keistą ryšį su Luku. Gražuolis vaikinas nežemiškai traukia Anitą, jai vis sunkiau atsispirti tyliam ir paslaptingam vaikinui. Jausmai jausmams, tačiau kuo ilgiau mergina gyevna sodyboje, tuo keistesni, net mistiški dalykai ima dėtis. Kažkur giliai širdyje Anita žinojo, kad joje gyvena nežemiški turtai, tačiau ar ji pasiryžusi juos išleisti į dienos šviesą?

Tai pirmoji mano skaityta Lavisos knyga, bet ką žinau apie ją, tai žinau – ji turi armiją ištikimų gerbėjų, laukiančių kiekvieno naujo teksto. Ir suprantu kodėl – šis romanas skaitėsi lengvai, greitai, siužete buvo daug įvykių, daug visokių posūkių. Nesudėtinga knyga, puikiai tiksianti atostogoms, kokiam ilgelėsniam skrydžiui. Tačiau aš nesu didelė magijos gerbėja kasdieniniuose romanuose. Tikriausiai taip galima įvardinti visokias uždraustos meilės knygas. Kažkaip vis lindo į galvą mintis, kad būčiau perskaičiusi su didesniu malonumu, jei tai būtų buvęs tiesiog paprastas erotinis romanas, be jokių kerų ir burtų. Nežinau, tikriausiai ne mano stilius… Nors savu laiku tiesiog dievinau „Saulėlydį“, o ten juk irgi viskas ne iš šios planetos. Nežinau, nesusidraugavau iki galo su knyga. O gal su raganystėmis, kurios kišo koją pilnam įsijautimui į meilės istoriją. Tačiau tikiu, jog Lavisos skaitytojai knygoje ras džiaugso ir malonumo: jie juk žino, ko tikėtis ir ko laukti.