„Lietuvos rašytojų sąjunga“ visai neseniai tapo ta leidykla, kurios naujienas skubu peržiūrėti su didžiausiu nekantrumu. Pastaruoju metu skaičiau nemažai jų knygų, ir nors ne visos galbūt buvo nuostabios ir puikios, tačiau visos tikrai išskirtinės ir kitokios. Turi jie savo aiškų braižą ir jis labai geras. Tad į rankas pakliuvus „Tyliam melui“ su nekantrumu kibau į tekstą. Turėjau nuojautą, kad laukia įtempti vakarai.
Mia ir Zakas susipažino kelionėje. Abu galvojo, jog tai tebus atostogų romanas, tačiau jiedu susituokė ir laimingai gyveno. Iki kol Zakas nusižudė. Ir ne tik. Mia liko viena su jų dukrele Zoja. Nuo baisiojo įvykio jau prabėgo penkeri metai ir tik dabar Mia pamažu stato savo gyvenimą į vėžes. Ji turi naują draugą, pakeitė išvaizdą ir turi naują psichologės darbą. Kartą pas ją į konsultaciją ateina Elison. Ji mokėsi universitete, kuriame dėstė Zakas. Ji pareiškia, jog Zakas tikrai nenusižudė. Istorija knygoje yra pasakojama dviem laikais, dviem perspektyvom. Antroji – keleri metai atgal, kuomet Zakas dar dirbo dėstytoju. Pasakoja Džouzė, jo studentė, su kuria jis užmezgė ypatingą ryšį. Ji – buvo Elison kambariokė, tačiau ne draugė. O Zakui nusižudžius Mia kentėjo ne tik dėl vyro mirties. Ji kentėjo ir nuo visuomenės pasmerkimo. Zakas gyvybę atėmė ne tik sau. Su ja, jis nusinešė ir Džouzės.
Puikus detektyvas, ne kitaip. Pradžia labai įtraukė, buvo užminta daug mįslių, daug klaustukų. Skyreliai trumpi, tad veiksmas greit šuoliavo nuo dabarties į praeitį. Įpusėjus, viskas kažkaip sulėtėjo, tapo ne taip įdomu, tačiau pabaiga karūnavo visą kūrinį. Visiškai nenuspėjama ir paliekanti be žado. „Tylus melas“ – tikrai vienas įsimintinesnių detektyvų, kurį įsirašau į savo TOP sąrašą.
Palikite komentarą