Trečioji britų istoriko Stepheno Turnbullo knyga atskleidžia nindzės mitą. Knygos ištrauka

Ne vieną veikalą apie japonų kultūros fenomenus parašęs autorius nusprendė pagaliau atskleisti populiarųjį nindzės mitą, išsiaiškinti jo kilmę ir raidą.

Nuo galvos iki kojų juodais drabužiais užsimaskavęs nindzė, sliūkinantis į pilis surinkti svarbiausios informacijos, dažnai laikomas geriausiu slaptojo karo meistru, kuriam būdingos kone antgamtiškos kovos menų galios. Jis geba atlikti nepaprastus žygdarbius, klaidindamas priešus paslaptingais rankų judesiais arba svaidydamas aštrias geležines žvaigždes.

Taip įprastai vaizduojamas nindzė, tačiau toks įvaizdis yra gerokai perdėtas. S. Turnbullas yra nindzių srities ekspertas ir tiria šį fenomeną kritiškai – nuo pasakojimų apie slaptas operacijas Japonijos pilietinių karų metu iki modernaus antžmogio nindzės pasirodymo komiksų knygose.

„Nindzė. Atskleidžiant mitą“ – atviras, žavingas ir patikimas mokslinis darbas apie garsiausius Japonijos slaptuosius karius. Priešingai nei ankstesnėse knygose šia tema, autorius nepriima nindzės už gryną pinigą. Remdamasis autentiškais japoniškais šaltiniais, autorius įrodo, kad daugybė gerai žinomų nindzių tradicijos bruožų, pavyzdžiui, juodi drabužiai ir geležinės žvaigždės, yra naujai išrasti.

Ši knyga buvo parašyta bendradarbiaujant su Japonijos Mijės universiteto nindzių studijų skyriumi, kuriame knygos autorius yra kviestinis profesorius. Tai vienintelė mokslo institucija pasaulyje, kurioje mokomasi tik apie nindzes. Tokie gausūs ištekliai leidžia patikinti, kad knyga taps pavyzdiniu darbu šia tema. „Nindzė. Atskleidžiant mitą“ – originali knyga, kurioje vikriai manevruojama tarp painių ir kontroversiškų temų. S. Turnbullas pagirtinai demaskuoja ir tyrinėja XX a. neatsakingas praeities darbų interpretacijas, o kartu jam pavyksta grąžinti ir istorinį nindzės pavadinimą „šinobis“. Knyga baigiama detaliu tyrimu apie nindzę populiariojoje kultūroje: kino filmuose, animacijoje ir teminiuose parkuose.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Nindžiucu bulvarinėje literatūroje ir pirmuosiuose kino filmuose

XX a. pradžioje ši marga burtininkų ir samdomų žudikų šutvė buvo sujungta į vieną – nindzių iš Igos ir Kokos – grupę. Tada jie pradėjo naudotis technikomis bei įrankiais, minimais šnipinėjimo vadovuose. Viskas prasidėjo nuo XX a. pirmojo dešimtmečio bulvarinės literatūros. Vėliau filmuose vaizduota nindzių veikla priklausė nuo pigių romanų popieriniais viršeliais, kurių puslapiuose Tokugavų laikotarpio didvyriai pasirodė greta išgalvotų veikėjų. Daugybė tokių įtakingų darbų buvo įtraukta į knygų seriją, pavadintą „Tachikawa Bunko“ („Tačikavos kišeninės knygos“). Osakos leidykla „Tachikawa Bunmeidō“ nuo 1911 iki 1924 metų išleido beveik 200 žaismingų knygų popieriniais viršeliais. Jose Edo laikotarpio didvyriai vėl atgijo „nuoširdžiai ir su kardu rankose“. Kai kurie jų buvo istoriniai veikėjai, kiti pramanyti ir pasiskolinti iš seniau rašytų darbų, dar kiti – visiškai naujai sukurti. Jų žygdarbiai taip dažnai siejami su istorija, kad jie tapo pseudoistorinės tikrovės dalimi ir taip išliko iki pat šių dienų. „Tachikawa Bunko“ knygų serija stulbinamai greitai išpopuliarėjo tarp jaunų žanro sekėjų – jie, pradėjus rašyti tokias knygas, ir buvo tikslinė auditorija. Kai knygos tapo populiarios visoje šalyje, rašytojai jau net nebespėjo kurti tokių nuotykių istorijų. Šios knygos dar ir šiandien perspausdinamos įvairiais formatais. Jos turi didelę įtaką Japonijos pramogų industrijai. Tyrinėdamas Japonijos populiariąją literatūrą, Richardas Torrance’as atpažino, kad 62 didvyriai iš „Tachikawa Bunko“ knygų serijos buvo pavaizduoti 713 prieškario kino filmuose, 4349 pokario filmuose, 618 televizijos laidų bei serialų ir 85 animė, mangoje arba vaizdo žaidimuose.

Pats populiariausias veikėjas visoje serijoje buvo didvyris vardu Sarutobis Sasukė – 猿飛佐助. Jis pirmą kartą pasirodo 1914 metais išleistame 40-ajame tome. Pirmasis romanas apie šį didvyrį pavadintas „Sarutobi Sasuke“. Jo autorystė priskiriama Sekai Sandžinui (Sekka Sanjin), nors iš tiesų šį vardą sau priskyrė rašytojų komanda. Kultūros istoriko Adačio Keničio manymu, pasakojimams apie Sasukę įtakos turėjo nuotykių romanas „Journey to the West“, nes Sasukė labai primena pagrindinį romano veikėją – beždžionių karalių Suną Vukongą, išsiskiriantį antžmogiškais gebėjimais. Tačiau nindzių mėgėjai visada laikė Sarutobį Sasukę nindze, o 1914 metais pasirodžiusią knygą įprastai vadino pirmuoju „romanu apie nindzes“. Pavyzdžiui, 2014 metais Mijės universiteto mokslininkai surengė paskaitų apie nindzes ciklą Europoje. Pranešimuose, skaitytuose anglų kalba, Jošimaru Kacuja (Yoshimaru Katsuya) Sasukę vadina „puikiai žinomu nindze“.

Tačiau realybė šiek tiek kitokia. Knygos veikėjas Sarutobis Sasukė yra samurajaus sūnus, augęs tarp beždžionių kalnuose. Beždžionės išmokė jį taip šuoliuoti, todėl jo vardas ir yra Sarutobis („beždžionės šuolis“). Jis tapo Uedos daimiaus Sanados Jukimuros (Sanada Yukimura) vasalu. Torrance’o žodžiais tariant, Sasukė yra „pauglys superherojus, kuris ne tik sugeba kerėti, atsirasti ir pranykti kada panorėjęs, užšokti ant aukščiausio medžio viršūnės, išgirsti, ką pašnibždomis šneka žmonės už šimtų metrų, – jis taip pat nežmoniškai stiprus ir gali plaukti debesimis, paleisti vandenį, ugnį ar vėją arba pasiversti kitais žmonėmis ar gyvūnais“. Vėliau šių neįtikėtinų savybių turintis Sasukė buvo vaizduojamas daugelyje romanų, taip pat daugybėje kino filmų bei televizijos laidų. Todėl, žvelgiant atgal į 1914-uosius, nieko keista, kad dar vienas mokslininkas – Torrance’as – jį vadino „nindze Sarutobiu Sasuke“. Vis dėlto labai nesunku įsitikinti, kad iš tiesų knygoje nėra žodžio „nindzė“, nes Pensilvanijos valstybinio universiteto biblioteka neseniai perkėlė į skaitmeninę erdvę didelę „Tachikawa Bunko“ romanų kolekciją. Šios knygos buvo rašomos jauniems žmonėms. Prie visų ideogramų pridedamas paaiškinimas, kaip jas skaityti, todėl nebelieka dviprasmybių. Sarutobis Sasukė aprašomas ne kaip nindzė ar šinobis, o tiesiog kaip „didis žmogus, pasižymėjęs nindžiucu srityje“. Pabrėžta, kad jis dar „gerai išmano budžiucu“. Taip pat ir paslaptingas veikėjas, išnyrantis prieš Sasukę iš balto debesies, nevadinamas nindze ar šinobiu. Torrance’as, verčiantis terminą „nindžiucu“ kaip „nindzės menai“, vadina šį nepažįstamąjį „svarbiausiu nindzės menų meistru Japonijoje“, o pats vyras Sasukei prisistato kaip „asmuo vardu Todzava Hakunsajus, Todzavos Jamaširo no Kamio tėvas, Hanakumos pilies Sešū saugotojas. Mano protėviai daugelį šeimos kartų mokė slaptųjų menų (妙), kuriuos pasaulis žino kaip vadinamąjį (iwayuru – 所謂) nindžiucu“.

Taigi 1914 metais pasirodžiusi knyga „Sarutobi Sasuke“ nebuvo pirmasis „romanas apie nindzes“. Ši knyga – apie samurajų, kuris turi stebuklingų galių ir yra daug pasiekęs kovos menų srityje. Vis dėlto, net jei joje aprašomas „berniukas burtininkas“ Sarutobis Sasukė nebuvo nindzė, 1914-aisiais sukurtas naratyvas, kuris tapo labai reikšmingas ateityje statant kino filmus apie nindzes. Tai samprata, kad didvyris kartu yra ir autsaideris, kovojantis su priespauda bei neteisybe. Romane „Sarutobi Sasuke“ ši mintis išreikšta apsisprendžiant paversti jį Sanados Jukimuros, kurį 1615 metais Osakoje nugalėjo Tokugava Iejasu, vasalu. Vos 50 metų prieš išleidžiant šią knygą niekas nebūtų išdrįsęs pamanyti, kad galima vaizduoti Tokugavų režimo pradininką taip neigiamai. Tai būtų atrodę išdavikiška. Netgi Meidžio laikotarpiu, jau nebelikus šiogūnato, išsaugotas pagarbus požiūris. Tačiau 1914-aisiais leidyklos jau nebijojo rizikuoti – jos žinojo, kad tokia praeities įvykių interpretacija ir veikėjai, perteikiantys nindžiucu magiją, sudomins savo tikslinę auditoriją, stokojančią jaudulio savo gyvenime.

Žodis „nindžiucu“ aptinkamas keleto begarsio kino filmų, statytų nuo XX a. pradžios, pavadinimuose. Tokie filmai buvo paremti romanais. Atidžiau patyrinėję šiuos primityvius darbus, greitai pastebėtume, kad juose vartojamas terminas „nindžiucu“ yra susijęs su Tokugavų laikotarpio stebuklais, o ne su kovos menais, kuriuos praktikavo žmonės, dar neturintys antžmogiškų galių ir jaučiantys savo žmogiškos prigimties ribas. Kai XX a. 7-ajame dešimtmetyje veiksmo filmuose imta vaizduoti kovos menus, daug kas pasikeitė. Pirmasis kino filmas, kuriame pristatomi stebuklingojo nindžiucu elementai, pasirodė dar 1912 metais. Jis yra apie Džiraiją, kuris mokėjo keisti išvaizdą. Kino filmas vadinosi „Jiraiya Gōketsu Monogatari“ – 児 雷也豪傑 物語 („Pasakojimas apie didvyrį Džiraiją“). Deja, neišliko jokių šio filmo kopijų. Po jo 1921 metais pasirodė 20 minučių trukmės trumpametražis filmas „Goketsu Jiraiya“ – 豪傑児雷也 („Didvyris Džiraija“) – jį galima išsamiai išnagrinėti. Tai nebyliojo kino klasika. Ten didvyris Džiraija vaizduojamas kaip karys, burtininkas ir kerėtojas. Tačiau neseniai šis filmas buvo papildytas angliškais subtitrais, kuriuose jo pavadinimas verčiamas kaip „Nindzė Džiraija“. Tai neatleistina. Labai įspūdingai išnaudojamas Džiraijos sugebėjimas keisti išvaizdą kaunantis, kai jis pasiverčia rupūže ir praryja du savo užpuolikus.

Stebuklingos Džiraijos pergalės didžiajame ekrane buvo perteikiamos, pasitelkiant specialiuosius efektus ir operatoriaus triukus bei technikas, kurias taip pat galima būtų vadinti nindžiucu. Taigi žmogus, nuėjęs pažiūrėti vadinamojo nindžiucu filmo 1921-aisiais, galėjo išvysti stebuklingas scenas, sukurtas panaudojant triukus su kamera, o ne iš tiesų meistriškai besikaunančius nindzes. Tai patvirtina ir linksmas faktas, kad 1924 metais Busterio Keatono filmas „Sherlock Jr“ pirmą kartą Japonijoje pasirodė pavadinimu „Ninjutsu Keaton“ (忍術キートン). Džiraija suvaidino dar keliuose filmuose, tarp jų ir 1955 metais sukurtame „Ninjutsu Jiraiya“ (忍術児雷也). Pastarasis šiek tiek nuvilia, nes jame gerokai pigesnėmis nei 1921 metų filme priemonėmis pavaizduota, kaip didvyris keičia išvaizdą. Džiraija pasiverčia ne tik rupūže, bet ir gyvate, šliužu, o paskui vėl atvirsta žmogumi, bet labai akivaizdžiai matyti jį prilaikančios virvės. XX a. 6-ajame dešimtmetyje, statant kino filmus, buvo įprasta naudoti stebuklinius elementus. Toks stilius vyravo iki 1962-ųjų, kai pasirodė žmogus nindzė. Tuo metu atsirado visiškai kitokia nindžiucu samprata. Ji labai pakeitė nindzės mitą.