Totalitarinio nacių režimo įkaitai – mergaitės, išgyvenusios Aušvicą, istorija. Knygos ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato Evos Schloss ir Karen Bartlett knygą „Gyvenimas po Aušvico“, skirtą holokausto ir genocido aukoms, kurios negalėjo papasakoti savo istorijų. Po trisdešimties metų holokausto išlikėlių jau nebebus, todėl ši knyga – Evos laiškas ateities kartoms.

Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos okupuotoje Lenkijoje vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio.

Sovietų armijai 1945 m. išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.

Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais ir Ottas tapo Evos patėviu.

Tai skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą, apie viltį beviltiškiausiose situacijose. Niekas niekada nepateisins siaubingų nacių nusikaltimų. Persekioti žmones dėl to, kad jie žydai, – nežmoniška. Jų veiksmai niekada nebus pateisinti – knygos autorė viliasi, kad dėl tokių asmeninių istorijų jų niekas napamirš.

Jos prisiminimai leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą, kuris ją sunaikino fiziškai ir dvasiškai. Apžvelgiamos Evos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Traukinys tris dienas ir naktis mus lėtai gabeno per Europą. Tamsoje stovėjome susispaudę kaip pasmerkti gyvuliai. Vienas mažas pradvisęs kibiras buvo skirtas pamazgoms, kitas – vandeniui.

Kartą per dieną traukinys trūktelėjęs sustodavo, ir šūkaujantys sargybiniai, apakinę mus, atidarydavo duris, įmesdavo duonos gabalų ir mes vėl panirdavome į klaidų prieblandų pasaulį. Žmonės verkė, meldėsi ir alpo iš bejėgiškumo didžiulėje vasaros kaitroje. Vienai nėščiai moteriai dėl panikos prasidėjo isterija.

Tėtis bandė mus raminti, bet po kelių valandų Heinzas pasiskundė:

– Negaliu kvėpuoti!

Tvyrojo tvankuma, ir aš girdėjau jo duslų kvėpavimą ir astmos sukeltą kosulį.

– Nepanikuok, – ramino jį tėtis. – Pabandykim tave prastumti, kad gautum gryno oro.

Aukštai ant vagono sienos buvo mažytis plyšelis, ir tėtis per žmonių spūstį sugebėjo nustumti Heinzą, kad šis galėtų kurį laiką šalia jo pastovėti ir nurimti.

Mama tyliai žvalgėsi sukrėsta to, kas vyksta.

Kartais sustodavome ilgesniam laikui – gyvulinių vagonų eilės, prikimštos bloguojančių, prakaituojančių žmonių, kepančių ant saulės geležinkelio atšakoje kažkur, kur turėjo būti civilizuočiausias žemynas žemėje. Bet kelionė buvo neišvengiama: galiausiai variklis sušnypšdavo, ir traukinys lėtai bei ryžtingai vėl imdavo vežti mus vis arčiau galutinio tikslo.

– Kaip manai, ar mes vis dar Vokietijoje? – paklausė Heinzas, kelionei vis tęsiantis toliau. Traukinyje buvome taip ilgai, kad tikrai nebegalėjome būti Vokietijoje. Po akimirkos tėtis paprasčiausiai atsakė:

– Nežinau, Heinzai.

Vėliau Heinzas man pasakė:

– Evi, pameni tuos paveikslus, kuriuos nutapiau ponios Katee-Waldos namuose? – Žinoma, aš juos prisiminiau. Jis tęsė: – Jie po grindlentėmis šalia palėpės lango. Jei negrįšiu, žinok, kad ten juos paslėpiau.

– Nekalbėk taip!

– Tik pasakau tau. Tikiuosi, galėsime ten nueiti kartu ir juos pasiimti.

Artėjant prie kelionės tikslo, traukinys sustodavo dažniau, o esesininkai, atidarę duris, riksmais mums liepdavo atiduoti papuošalus ir laikrodžius. Tai buvo kruopštus planas atimti iš mūsų visas vertybes dar prieš atvykstant. Nors daugelis iš pradžių laikėsi įsikibę savo daiktų, po kelių stabtelėjimų turėjo atiduoti vestuvinius žiedus, laikrodžius ir apyrankes.

Kai durys atsidarė paskutinį kartą, pamatėme, kad traukinys mus atgabeno į vietą, kurios bijojome labiausiai, – lygius, dvokius pelkynus Pietvakarių Lenkijoje. Atvykome į Aušvicą, mirties stovyklą, dydžiu sulig nedideliu miestu, kur tūkstančiai darbuotojų buvo pasišventę masinėms žudynėms, pasiryžę išnaikinti žydų tautą.

Kaip ir visi vokiški dalykai, nacių koncentracijos stovyklų sistema buvo be galo griežta ir veiksminga. Visus lagerius kontroliavo SS, bet skirtingos stovyklos buvo skirtos skirtingiems dalykams. Tokios kaip Vesterborkas buvo laikinos, skirtos išsiųsti žydus į rytus, o kitos, pavyzdžiui, Dachau ar Buchenvaldas, oficialiai buvo vadinamos „darbo stovyklomis“, kur žydai atliko sunkiuosius darbus. Tuose lageriuose mirė dešimtys tūkstančių žmonių, nors jos ir nebuvo vadinamos mirties stovyklomis. Po „galutinio sprendimo“ Vanzės konferencijoje 1942 metų sausį Lenkijoje buvo pastatytos keturios stovyklos: Treblinkoje, Kulmhofe (Kulme), Sobibore ir Belžece. Vienintelis jų tikslas buvo žudyti žydus – beveik visi čia atgabenti žmonės buvo nužudyti vos tik atvykę. Tai buvo naikinimo stovyklos. Jos buvo ganėtinai mažos – nereikėjo statyti nei barakų, nei administracinių pastatų, nes daugybė aukų buvo atgabentos į mišką ir iškart nunuodytos dujomis.

Iš viso naciai visoje Europoje valdė daugiau nei tris šimtus koncentracijos stovyklų. Didžiausia iš jų buvo Aušvicas–Birkenau, didžiulė naikinimo ir darbo stovykla, kurią sudarė trisdešimt aštuoni atskiri lageriai. Aušvice stovėjo ir gamykla, kurioje buvo gaminamos „Zyklon B“ dujos – jomis buvo nužudyta milijonai žmonių. Gamyklą, anglių kasyklą ir fermą valdė „IG Farben“.

Naciai Aušvicu labai didžiavosi – tai buvo jų brangakmenis koncentracijos stovyklų karūnoje. Nacių vadai, taip pat ir Himmleris, asmeniškai prižiūrėjo stovyklos plėtrą ir veiklą. Vos tik 1941 metais Aušvice buvo įvykdytas pirmasis eksperimentas – dujomis nunuodyti sovietų karo belaisviai, ką tik pastatytoje Birkenau stovykloje atsirado specialiai sukonstruotos kelios dujų kameros ir krematoriumas. Tos mirties mašinos dieną naktį pukšėjo iki pat 1944 metų pabaigos ir aplinkines žemes kelių kilometrų spinduliu klojo pilkais, tepliais pelenais. Kartais jos sulūždavo, neatlaikiusios apkrovos į mirtį pasiųsti daugiau nei milijoną žmonių. Tądien mus, Aušvice išlipusius iš traukinio, išsigandusius, apsvaigusius ir sutrikusius, nuvarė tiesiai į Holokausto variklių skyrių.

– Štai ir viskas, – sudejavo kažkas. – Mus visus išžudys!

– Nekalbėkit taip! – suriko tėtis ir, sugriebęs mane ir Heinzą, tarė: – Mes visi stiprūs ir sveiki, o vokiečiams reikės darbo rankų. Sunkiai dirbsime kelis mėnesius, o iki to laiko ir karas pasibaigs.

Prieš pat išlipdama iš gyvulinio vagono mama man ištiesė ilgą paltą ir veltinę kepurę.

– Nenoriu, – pareiškiau. Kepino karštis, o aš negalėjau sulaukti, kol galėsiu išlipti laukan ir įkvėpti gryno oro.

– Apsivilk, – griežtai paliepė ji. – Mes nežinome, ką leis pasiimti su savimi, gal net lagaminų neatiduos.

Platformoje girdėjau, kaip esesininkai vokiškai žeria griežtus paliepimus, loja ir ant pavadžių pririšti ardosi šunys. Susigėdusi apsivilkau paltą ir kepurę, nors jaučiausi juokingai.

– Atrodai kaip labai protinga, jauna mergina, – pasakė tėtis.

– Jei čia yra žmonių, kurie serga ar yra per daug pavargę eiti, lipkite į sunkvežimį ir mes nuvešime jus iki stovyklos, – suriko esesininkas.

Daugelis žmonių po kelionės buvo pervargę ir, pajutę didžiulį palengvėjimą, sulipo į sunkvežimius ir sušoko į vidų.

– Pasimatysim vėliau, – sušuko artimiesiems, likusiems ant platformos.

Sunkvežimiai nurūko tolyn, lydimi automobilio su netikru Raudonojo Kryžiaus simboliu, kad atrodytų solidžiau. Niekas nesuprato, kad taip gudriai buvo išvilioti per silpni dirbti – jie buvo nugabenti tiesiai į dujų kamerą.

– Lipkit lauk ir sudėkit savo daiktus prie traukinio. Sustokit eilėmis po penkis, – sušuko sargybinis.

Perone sklandė daug emocijų, mane pribloškė žmonių verksmai ir raudos, beviltiški atsisveikinimo šūksniai.

Čia susirinko šimtai žmonių, senukų, motinų su kūdikiais ant rankų ir mažais vaikais – kilo sąmyšis, lydimas begalinio beviltiškumo. Bet įgudę esesininkai tarsi drabužių spintoje ėmė naršyti tarp mūsų, kol išskirstė vyrus ir moteris, o vėliau visus sustatė po penkis.

Pasisukusi pamačiau iš baimės perbalusį Heinzo veidą, apkabinau jį ir spustelėjau. Mama jį prisitraukė arčiau, pirštais perbraukė plaukus ir pabučiavo. Tada mano tėvai smarkiai apsikabino, ir mus išskyrė.

– Tegul tave saugo Dievas, Evertje, – tarė tėtis ir dar spėjo mane apkabinti, stumiamas tolyn.

Lėtai rampa lipome aukštyn, kol viršuje pamatėme esesininkus, skirstančius žmones į dvi kolonas kairėje ir dešinėje. Moteris prieš mus ėmė klykti, suvokusi, kad turės atiduoti savo kūdikį į kitą koloną. Senutė ištiesė rankas jį paimti, bet jauna motina verkė tol, kol mama jai pasakė, kad senutė tikrai prisimins, kas kūdikio motina, kai ateis laikas jį atiduoti. Nežinau, ar kas nors iš mūsų tuo patikėjo, bet motina ištiesė kūdikį ir pralaimėjusi tyliai sukniubo.

Atsidūriau priešais rampą – atėjo mano eilė. Ten laukė keli SS karininkai, vienas jų viską reguliavo. Jis buvo lieknas, dailiai apsirengęs ir pasitempęs. Akimirką jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir abejingai mostelėjo kairėn. Mamą irgi nusiuntė į kairę, pajutau, kad ji eina už manęs, laikydama mane už rankos.

Tada nežinojau, kad įveikėme pirmąją atranką pas įžymųjį lagerio daktarą Josefą Mengelę, o gal tas paltas ir skrybėlė išgelbėjo mano gyvybę. Mengelei tose atrankose perone dalyvauti nereikėdavo, bet jam itin patikdavo artimai įsitraukti į kankinimų ir žudymo mechanizmą. Vėliau su juo dar susidursiu, ir ponas Mirtis, kaip jis buvo vadinamas, mūsų istorijoje kelis kartus suvaidins reikšmingą vaidmenį.

Tuo metu težinojau, kad mūsų eilėje esu jauniausia. Supratau, kodėl mama buvo ryžtingai nusiteikusi mane aprengti, kad atrodyčiau vyresnė. Visi vaikai, jaunesni nei penkiolikos, iškart buvo išsiųsti į dešinę – eilę, kuri nukeliavo tiesiai į dujų kamerą, – o aš buvau viena iš vos septynių vaikų, kurie išgyveno, iš 168 traukinio vaikų būrio.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl tokią didelę stovyklą pasirinkta įkurti Aušvice, buvo geras geležinkelių susisiekimas: į visas puses tęsėsi bėgiai ir keliai. Kelias iš stoties šakojosi į dvi puses: vienas – į vyrų stovyklą Aušvice, kitas – į moterų stovyklą Birkenau. Buvo nuostabi, šilta pavasario diena, bet visa žemė aplink mus buvo išdžiūvusi ir dyka, nebuvo matyti nė vieno medžio ar gėlės. Su mama stojome į moterų eilę, paaiškėjo, kad mūsų laukia ilga kelionė iki lagerio. Pasikeitę keliais apsikabinimais ir paguodos žodžiais, tėtis su Heinzu dingo vyrų kolonos spūstyje.

Šimtai perkaitusių, pavargusių ir ištroškusių moterų leidosi dulkėtu keliu; aplinkiniuose ūkiuose ir namuose paprasti žmonės toliau gyveno savo gyvenimą. Aušvicas iš pradžių buvo lenkų miestelis, vadinamas Osvencimu – iš dvylikos tūkstančių gyventojų penkis tūkstančius sudarė žydai. Dauguma tų žmonių po vokiečių okupacijos išsikraustė iš savo namų. Vokiečiai miestelį pervadino ir didžiulėje teritorijoje pastatė lagerį.

1944-aisiais ilgos atvykusių kalinių eilės, į darbus varomi išsekę vyrai ir moterys dryžuotomis uniformomis vietiniams gyventojams jau buvo gerai pažįstamas vaizdas. Lenkijoje gyvavo stiprus antisemitizmas, todėl daugelis vietos gyventojų aktyviai prisidėjo statydami stovyklą, dirbdami krematoriume, tiesdami spygliuotą vielą ar kasdami griovius. Daug kas grįžo po karo pasiimti siaubingo atlygio – vadinamojo „auksinio derliaus“ – persijoti pelenus ir kaulus, ieškant auksinių dantų ar kitų vertybių, kurių naciai, tikrindami kūnus ir daiktus, neaptiko.