TOP 20: geriausios 2022-ųjų knygos

Laikas pažvelgti ir į tai, kokios 2022-ųjų knygos paliko didžiausią įspūdį. Šįkart nusprendžiau apsiriboti grožinėmis verstinėmis knygomis, mat būtent jų daugiausia ir skaičiau 2022-aisiais. Žvelgiant atgal galima konstatuoti, kad buvo dar vieni originalių, svarbių vertimų metai. Tai labai asmeniškas sąrašas, tačiau galbūt kai kurios rekomendacijos padės ir jums rasti kokybišką, išradingai parašytą literatūrą.

 

KAM: Norintiems subtilios, ironija prisodrintos istorijos apie meną kaip apsėdimą, skirtingas pasakojimo versijas siūlančio kūrinio

Bruce’as Chatwinas pirmiausia žinomas dėl savo negrožinių kelionių knygų (kad ir nuostabios „In Patagonia“), tačiau „Utzas“ atskleidžia ir dar vieną jo kūrybos pusę. Nedidelės apimties, vienu prisėdimu perskaitoma knyga stebina sugebėjimu perteikti daugybę sluoksnių, poteksčių. Autorius subtiliai apjungia ir skirtingas nuotaikas – „Utze“ yra melancholijos, skaidraus liūdesio ir labai charakteringo šiam pasakojimui sarkazmo, humoro. Pasakojimas, paliekantis takumo (kalbant ir apie Utzo keliones tarp Prahos ir Vakarų pasaulio, tarp skirtingų politinių erdvių), neapčiuopiamumo įspūdį, kur kiekvienas skaitytojas gali susidėlioti savą versiją tiek apie pačius personažus, tiek apie papasakotą istoriją. Žavus autoriaus žaidimas su skaitytojais, pastaba detalėms ir atmosferos kūrimas (visų pirma, kalbant apie Prahą, kurioje vyksta didžioji dalis veiksmo). Istorija apie apsėdimą, meno kolekcionavimą ir kaip tai nusako santykius su sistema ir tapatybę (pagrindinis šios knygos personažas – porceliano dirbinių kolekcionierius), tai, kaip sunkiai gali būti perprantami žmonės ir jų poelgiai, slystančias, besikeičiančias perspektyvas, kurių šviesoje tą pačią istoriją galime išskaityti vis kitoje šviesoje. Knyga, paliekanti lengvumo, laikinumo ir kartu kažko neapibrėžtai svarbaus įspūdį.

 

KAM: Norintiems tamsiai poetiško, haliucinuojančio ir šiurpaus pasakojimo

Knyga, kuri įvelka į tirštą miglą, panardina į karščiuojančią, haliucinuojančią atmosferą, be pasigailėjimo maitina žiauriais vaizdais ir klejojančiais išgyvenimais. Pasakojimas, kuris sukasi kaip kilpos, ritualas, autorius sukuria ritmą, kuris – tarsi nepaliaujantis tvinksėjimas. Sąmonės srautas, supinamas su žodine pasakojimo tradicija ir skambantis labai išraiškingai – šiurpiai gražia kalba parašyta knyga. Tai pirmiausia knyga apie karą, jo mėsmalę, kur pasireiškia dar ir rasizmas bei kolonializmas. „Mano kvapas mirties“, – sako pagrindinis personažas, vis labiau klajojantis tarp realybės ir vaizdinių, vis labiau nuklystantis ir į gilumines priežastis to, kas iš tiesų nutiko. Tai knyga, kuri gali atnešti jums sapnus, – tamsius sapnus apie mėnesienoje gęstančius kūnus, visam laikui užmerkiamas mėlynas akis ir perrėžtas gerkles. Naktyje, kur visų kraujas juodas.

 

KAM: Norintiems švelnios istorijos apie viltį, sielos šviesą, atjauta pripildyto pasakojimo

Knyga, perteikianti tikėjimą gerumu, švelnumu, – net ir skausmingi dalykai, apie kuriuos kalbama šioje knygoje, autoriaus įkabinami į kūrinio audinį taip, kad ir jie tampa nutvieksti šviesos, atjautos, supratimo. Spinduliuojančios sielos šviesos, apie kurią kalbama šiame kūrinyje. Tai pasakojimas apie psichinį sutrikimą turintį pagrindinį personažą Oskarą, savaip matantį pasaulį ir pamažu peržengiantį savo baimių, ankstesnio pasaulio ribas. Aplink save jis buria nuskriaustųjų, nelaimingų, niekam nereikalingų žmonių draugiją, – žmonių, kurie jo dėka iš naujo pažįsta gyvenimą. Tikėjimas, viltis ir meilė, o svarbiausia iš jų meilė – tokie esminiai Oskaro gyvenimo principai, ir skaitytojus paliečia jautrus, šiltas žvilgsnis į pasaulį – noras matyti jį be apsimetinėjimų, pripažįstant savo trūkumus, tačiau visgi išdrįstant žengti į priekį. Lauke vyksta karas, knygoje sako Oskaras, ir ten žmonės sužeidžia vieni kitus, tačiau jis atsisako šiame kare dalyvauti. „Svarbiau už viską pasaulyje man yra vaikščioti, kur akys veda, niekam netrukdant, mylint gyvūnus, gamtą ir orą, kuo galiu naudotis, kiek širdis geidžia“, – sako jis.

KAM: Norintiems tolimesnio rašytojo savo pašaukimo, kūrybiškumo tyrinėjimo

„Mano kovos“ vertimai pamažu artėja prie pabaigos, ir imdamas kiekvieną naują šio rašytojo knygą jautiesi tarsi grįžtumei pas seną pažįstamą, iš kurio kuo puikiausiai žinai, ko tikėtis. Tikslus, smulkmeniškas, su gausybe detalių atsivėrimas, pasakojimas apie savo gyvenimą, kuriame autorius sugeba apjungti buitiškumą, kasdienybę su egzistenciniais potėpiais. Ketvirtojoje dalyje mes matėme rašytoją bandantį atrasti save atšiaurioje nuošalioje vietovėje – kur jis turėjo daug rašytojo ambicijų, tačiau ne ką mažiau jį domino alkoholis, seksas, gyvenimo pažinimas. Naivus, jaunas žmogus, kupinas drąsių svajonių. Knygoje „Kartais turi lyti“ jis toliau ieško savo kūrybinio kelio – rašo, abejoja, bando rasti savo balsą, nusivilia savimi. Mezgasi draugystės, meilės, iš besiblaškančio jaunuolio jis pamažu tampa aiškiau savo tikslus suprantančiu žmogumi. Knyga, kurioje netrūksta kūrybinių pakilimų, bet kartu labai daug ir melancholijos, tamsos. Tai intymi, nuoširdi tapsmo, kūrybinio augimo istorija ir bent jau man viena stipriausių knygų šioje serijoje.

 

KAM: Norintiems labai paveikios, slogios, priklausomybes, traumines patirtis nagrinėjančios knygos

Knyga tiems, kas nebijo kūriniuose tamsos, purvo, beviltiškumo pojūčio ir žaizdų. Viena depresyviausių knygų šiame sąraše, bet ir kartu viena paveikiausių. Skausmingai realistiška, smogianti į paširdžius nuogumu knyga. Šviesos čia beveik nėra, išskyrus retus blykstelėjimus, tik neviltis. Tai knyga apie priklausomybę nuo alkoholio, traumuojančius santykius šeimoje, prievartą, slogią aplinką, meilės kaip išsigelbėjimo paieškas, sūnaus ir mamos ryšį, kuris griaunamas stipresnės už jį priklausomybės. Nepritapimą prie aplinkos ir vis tampriau besiveržiantį grėsmės, tamsos kamuolį. Pasakojimas apie tai, kaip vaiką, paauglį paveikia augimas sergančioje aplinkoje, nuojauta, kad, regis, neįmanoma iš jos rasti saugaus kelio, pabėgimo. Visą šį tirštą slogulį dar padidina ir praėjusio amžiaus pabaigos niūrus, ekonominės depresijos slegiamo Glazgo paveikslas. Knygoje pasakojama apie Agnesės Bein šeimą – ją griauna moters alkoholizmas, kuriai sunkiai gali padėti ir jos vaikai, paliekantys ją gelbėtis pačią. Tačiau mažasis Šugis vis dar nepraranda vilties, nors ir jo paties gyvenimas yra apklostytas tamsos. Knyga neretai lyginama su „Mažu gyvenimu“, ir emociniu poveikiu tarp jų išties yra panašumų.

 

KAM: Norintiems skaidriu liūdesiu pripildyto pasakojimo apie tai, kaip mes prisimename savo gyvenimo istorijas

Pasitelkusi nestandartinį pasakojimo būdą, atsisakiusi įprastinės romano struktūros, šioje knygoje Rachel Cusk į vėrinį veria skirtingų personažų gyvenimo fragmentus, atsivėrimus. Kiekviename skyriuje – vis kitas gyvenimas, vis kita istorija, o pats pasakojimas įgauna kone terapinį pobūdį. Viena centrinių idėjų bent jau man romane yra tai, kaip mes suprantame savo gyvenimo istorijas, kaip jas norime papasakoti kitiems, kaip interpretuojame. Kaip laikas keičia mūsų suvokimą apie savo praeitį, ką mes iš jos prisimename ir kaip iš tų prisiminimų kuriame savąją tapatybę. Kai kurios iš tų istorijų galbūt slypi mums jų net neprisimenant, tačiau, kaip rašoma knygoje – istorija iš tiesų neregima, nors jos paminklai tebestovi. Rašytoja aštriu žvilgsniu fiksuoja, kaip sutiktieji keičia savo pasakojimus, manipuliuoja, bando pateisinti save, primesti atsakomybę kitiems. Arba kaip tik, prisileidžia labai arti, atskleisdami savo žlugimo, nevilties, fantazijų pasaulius. Kuriuose – sudėtingi santykiai su vaikais, sutuoktiniais ir mylimaisiais, meilės ir savo kelio paieškos. Tuštybė ir drąsa pripažinti savo gyvenimo klaidų virtines. Knygą persmelkiantis jausmas – santykių išsisėmimo, praradimo, neišsipildymo, vienatvės. Švelnus liūdesys ir svajonių nesutapimas su realybe. Skaidrus, preciziškas pasakojimas, autorei sugebant detalėse, atsitiktiniuose pokalbiuose užfiksuoti svarbius, esminius mūsų gyvenimų virsmus ir tai, kas sudaro mūsų patirčių istorijas.

 

KAM: Mėgstantiems mokslinę fantastiką, vizionieriškus romanus

Įspūdingos mokslinės fantastikos trilogijos pabaiga. Trilogija, kurioje autorius sugebėjo sutalpinti gausybę klodų – tai ir mokslinė fantastika, idėjų romanai apie mūsų planetos problemas, ateities vizijos, – autoriaus vaizduotė išties išraiškinga, knygose nemažai fizikos, mokslo žinių, o į visą šį kokteilį jis dar įpina ir filosofinių prasmių, svarbių dilemų bei moralinių pasirinkimų, etikos klausimų. Pradėjęs nuo gana įtempto siužeto pirmojoje dalyje antroje autorius tempą kiek sulėtino, tapo filosofiškesnis, gilesnis, apėmė socialines, politines problemas, na, o trečiojoje jis vėl viską įsuka kaip reikiant. Siužetą autorius valdo meistriškai, idėjos tiesiog sproginėja, jo vizionieriškas pasaulis atima žadą. Kartais skaitant knygą net stabteli, kokios aprėpties tekstą šioje trilogijoje sukūrė rašytojas, kokio masto tai užmojis ir kiek erdvių jis atveria šiais trimis romanais. Turbūt vienas ambicingiausių mokslinės fantastikos pastarųjų kelių dešimtmečių kūrinių.

 

KAM: Norintiems hipnotizuojančio, eksperimentinio, intelektualaus teksto

Prieš porą metų išleista C.Lispector knyga „Arti laukinės širdies“ bent jau man tais metais tapo vienu įsimintinesnių kūrinių, kur vidinio monologo, sąmonės srauto būdu autorė hipnotizuojančiai panardino į labai savitą būseną, – sapno, būdravimo, poetišką ir buriantį pasakojimą. Visi tie apibūdinimai galioja ir šiam jos kūriniui, kuriame ir vėl randame poetišką žodžių hipnozę, intelektualų, skvarbų tekstą. Nedidukės apimties, vienu prisėdimu perskaitomame kūrinyje autorė panardina mus į visą gausybę filosofinių, egzistencinių, socialines problemas paliečiančių klausimų, kalba apie meilę ir savivoką, laisvę ir paslaptį. Visa tai sunkiai apčiuopiama, slysta tarp pirštų, ir autorė čia vėl blyksi savo pasakotojos talentu – žaidžia žodžiais, vaizdiniais, skambesiu, ironija ir giliais įpjovimais. Eksperimentinė proza, kuri taps pasimėgavimu ieškantiems knygose literatūriškumo.

 

KAM: Norintiems makabriško, ribas peržengiančio, tamsaus skaitinio apie traumines patirtis, netektį

Atsivertę šią knygą įžengiame į sutemų zoną, – tai kūrinys, kuris verčia jaustis nejaukiai, pasakojimas tiesiog prilimpa prie kūno, autorius rašo provokuojančiai, peržengdamas ribas. Bet kartu tai makabrišku grožiu pripildyta, poetiška knyga, kupina alegorijų ir simbolių, joje galime rasti ir tamsaus humoro. Tai knyga apie netektį ir negalėjimą su ja, su patirtu skausmu susidoroti. Tėvų nesugebėjimą ir nenorą apgaubti savo vaikus šiluma, taip paliekant jiems patiems ieškoti savo būdų, kaip išbristi. Tačiau jie brenda ne į šviesą, o į vis labiau apgaubiančią tamsą, galiausiai tampančia visa apimančia neviltimi. Nežinodami, kaip išgyventi netekties skausmą, vaikai leidžiasi į savo tamsiosios pusės, fiziologijos pažinimus, kurie tampa vis pavojingesni ir siaubingesni. Kai atrodo, kad viena riba jau peržengta, atsiveria kita. Emocijos, skaitant knygą, keičia viena kitą – pyktis, kurį kelia ir pats autorius, nes puikiai matome, kaip jis smeigia vis skaudžiau, liūdesys, empatija nuskriaustiems vaikams. Ir tuštumos jausmas, baigus skaityti šią sunkią knygą.

 

KAM: Norintiems iš daugybės istorijų veriamo praeities vaizdo, melancholiško, empatija prisodrinto kūrinio

Georgi Gospodinovo knyga sunarstyta tarsi karoliai iš fragmentų, atminties nuotrupų, savų ir svetimų istorijų, tarpusavyje sukibusių aiškiais, o kartais tik nujaučiamais ryšiais. Tai pasakojimas apie užmarštį, istoriją, atmintį, baimę, apleistumą, savęs, nugyvento ir gyvenamo laiko permąstymai. Kalbėjimas apie gyvenimą, kuris – tarsi kraustymosi katalogas. Kalbėdamas apie romano konstrukciją, pats rašytojas viename interviu sakė norėjęs aplankyti visas atšakas, kiekvieną šalutinį istorijos koridorių, pasileisti juo ir grįžti, pasimesti. Ir, kaip rašo jis pats šioje knygoje, kokia nauda iš to atsiverčiančio suvokimo, nėra aišku. Autorius, grįždamas į savo vaikystę, paauglystę, apleisties dienas bando užčiuopti žymes, kuriomis paženklinta visa jo karta, ir tai, kokie tie praėjusio laiko ženklai išlikę šias laikais. Tie laikai išnyra iš reikšmingų ir visai nereikšmingų detalių, atpažįstamų artefaktų. Knyga prisodrinta liūdesio ir melancholijos, kuri tampriai susijusi su užuojauta ir šiluma, empatija. Pasaulis yra trumpaamžis, yrantis, pūvantis, bet nuostabus. „Man įdomūs dalykai neturi svorio. Praeitis, liūdesys ir literatūra – man rūpi tik šie trys besvoriai banginiai“, – knygoje sako autorius. Ir knygoje jis šiuos tris banginius išradingai, meistriškai apjungia.

 

KAM: Norintiems sunkiasvorio, daugiasluoksnio, plačios aprėpties ir užmojo romano

Knyga, žavinti savo intelektiniu užtaisu ir aprėptim. Rašytojas nenuolaidžiauja skaitytojams, ir šio teksto skaitymas gali pareikalauti nemažo susitelkimo, – balsai ir istorijos čia vinguriuoja, pereidami vienas į kitą, keičiasi laikotarpiai ir perspektyvos. Knygos veikėjų istorijos, išpažinimai pinasi, asmeniniai pasakojimai tampa didesnio pasakojimo dalimi, o knygos Mechinos miestelis – atskiru mikrokosmosu. Viena pagrindinių knygos temų – tai, kaip mes suvokiame save istorijoje, kaip praeitis padeda suprasti dabartį. Pasakojimai apima laikotarpį nuo 1870 iki 1990 metų, čia telpa keturių kartų istorijos, kurios pasakojamos skirtingų žanrų, stilių būdu. Kartais sakiniai gali vinguriuoti ištisomis pastraipomis, autorius gali leistis į daugybę detalių, pateikti gausybę kultūrinių nuorodų ar net linktelėjimų popkultūrai, pereiti nuo detektyvinių užuominų iki sapniškų pasakojimų, ir perskaitęs „Lenkų raitelį“ supranti, kodėl knyga vadinama vienu svarbiausių kelių dešimtmečiu ispanų literatūros darbų.

 

KAM: Ieškantiems literatūros klasikos, norintiems perskaityti vieną geriausių šio rašytojo kūrinių

Įstabus, žavingas, išradingas kūrinys. Metafikcija, slėpynės su skaitytoju, parodija, kruopščiai apgalvota literatūrinė dėlionė, sumanymas, skaitytoją priverčiantis ištisai klausinėti savęs, kokį žaidimą V.Nabokovas čia žaidžia, kur prasideda realybė, o kur fikcija, kur čia yra autobiografiniai motyvai, kokias interpretacijas galima įpinti. Iš pradžių tai gali net gluminti, tačiau galiausiai priėmus tokias žaidimo taisykles, supranti, kad V.Nabokovas tai ir siūlo – atradimų džiaugsmą, kitokio perskaitymo galimybę, kartu ir parodijuodamas akademizmą. Kuomet jau jautiesi perpratęs taisykles, V.Nabokovas pasiūlo netikėtą šachmatų ėjimą. V.Nabokovas čia spindi kaip meistriškas stilistas, sunku nesižavėti jo kalbos pajautimu. Viena jo kūrybos viršūnių, prie kurios, esu tikras, galima grįžti daugybę kartų.

 

KAM: Norintiems realistiško, sukrečiančio kūrinio apie karo siaubą

Monumentalus darbas, kurio autorius taip ir mirė nesulaukęs, kol jo knyga bus publikuota – sovietų komunistų partijos ideologai nusprendė, kad kūrinys galėtų pasitarnauti priešams, jis buvo laikomas tokiu pavojingu, kad rašytojo bute buvo atlikta krata, bandant konfiskuoti viską, kas susiję su juo. Nieko keisto, kad sovietai nenorėjo, jog ši knyga išvystų dienos šviesą – joje aiškiai parodomas nacistinių ir sovietinų režimų panašumas, autorius pirmiausia kalba apie totalitarizmo prigimtį. Ši knyga – kančios, karo liudijimas. Stalingrado mūšis, konclageriai, darbo stovyklos, badas, mirtis, frontas ir gyvenimas jo pakraščiuose. Autorius liudija tai taip dokumentaliai tiksliai, su tokiu realizmu, kone žurnalistiniu stiliumi, kad kūnu bėga šiurpas. Kalba apie žmones, tapusius dviejų tarpusavyje besikaunančių blogių įkaitais, jų likimus, ir visgi šioje tamsos karalijoje šviečia jo tikėjimas žmogiškumu. Liudydamas beribę kančią V.Grossmanas buvo humanistas, tikėjęs, kad jo pasakojimas galės padėti suvokti, kokią kaina moka žmonija. Deja, praėjus tiek metų akivaizdu, kad totalitarinės sistemos atranda savo naujas inkarnacijas.

 

KAM: Norintiems originalios prozos, faktų ir išmonės mišinio, literatūros, užduodančios fundamentalius klausimus

Benjamino Labatuto knyga „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – meditatyvus, poetiškas pasakojimas, supinantis faktus su fikcija, kalbantis mums apie ploną ribą tarp pamišimo ir genialumo, apie išradimus, kurie keičia pasaulį – tiek vedant jį į priekį, tiek savinaikos link. Istorijos apie mokslininkus, trokštančius suprasti pasaulio sandarą, jo fundamentalią esmę, artėjančius prie tos tiesos tarsi vedžiojamiems nematomos rankos. Tačiau net ir priartėję prie tos esmės, prie mūsų pasaulio suvokimą keičiančių atradimų jie visgi išlieka migloje, lieka kažkas nepažinaus, nepasiekiamo. Kaip rašoma romane, tarsi tikrovė leistų mums matyti pasaulį aiškų ir skaidrų it krištolas tik viena akimi, bet niekada – abiem. Mokslas yra viena esminių šios knygos temų, bet kita ir galbūt dar svarbesnė tema yra paslaptis – autorius nesiekia perteikti objektyvaus, pilno vaizdo, kartais jam užtenka kai kurių epizodų, charakteringų detalių, iš kurių jis gali lipdyti likusį vaizdą. Ir tie pasakojimai nuo samprotavimų apie mokslą perauga į poetiškus potėpius, grožio ilgesį, kažkur tolumoje tvilksinčios tiesos spindėjimo paieškas.

 

KAM: Norintiems autofikcinės istorijos apie pašaukimą, priklausomybes, išsigelbėjimo troškimą ir susinaikinimą

Autofikcinis „Kopenhagos trilogijos“ pasakojimas patraukia T.Ditlevsen savistaba, tai – savojo gyvenimo preparavimas taikliais dūriais, prikaustantis skausmingu sąžiningumu, jausminis koncentruotas žemėlapis. Jos pasakojimas gali būti svajingas, poetiškas, tai ypač atsiskleidžia pirmojoje dalyje, kur ji rašo apie savo vaikystę, su subtiliu humoru antrojoje, jaunystės, dalyje ar persmelktas niūriu realizmu paskutiniojoje. Istorija apie sužeistumą, išsigelbėjimo troškimą ir žlugimą. Ir tai ne tik jos pačios istorija, ši knyga – visos kartos, o kartu ir visos to laiko Danijos portretas, socialinis pjūvis, moterų vietos visuomenėje štrichai. Bet pirmiausia tai istorija apie savo kelio paieškas, kūrybiškumą, pakilimus ir nuokryčius, svaiginantį jaudulį matant svajonių išsipildymą, melancholiją ir ilgesį, augimą ir savidestrukciją. Prašviesėjimai ir aplink besitelkianti neviltis, kuri niekuomet nebepaliks.