Ne kartą linksniavau Astrid Lindgren kaip tobulų knygų vaikams autorę. Nuo vaikystės iki dabar – ji man visiškas etalonas. Net būdama suaugusi, ir tikrai vertingų kūrinių prisiskaičiusi persona, imu Astrid knygas ir pasineriu į tyrą malonumą. Jos persmelktos verte, teisingomis vertybėmis ir nuoširdžiausiu vaikiškumu, kuris pamažu tampa retenybe. Deja. Tikriausiai tik pasvajoti galėjau, kad kokia kita vaikiška knyga man patiks taip pat, kaip Lindgren kuriamos istorijos. O, dievai! Tokių yra, ir jos vadinasi „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ ir „Karas, kurį galiausiai laimėjau“. Tai yra viskas ko reikalauju ir tikiuosi iš mažesniųjų literatūros: įdomu, vertinga, skatina atjautą, supratimą.
Ada gimė kitokia. Ji gimė šleivapėdė. Nuo vaikystės iki dabar (jai dešimt metų) mama jos nekentė. Negydė kojos, neišleido į lauką, mušė ir nemaitino. Ji turi mažesnį broliuką Džeimį, kurio mama nemyli, bet bent jau aprūpina būtiniausiais dalykais. Ada nepavydi, ji labai myli Džeimį ir džiaugiasi, kad bent tiek gėrio tenka jam. O kai mamos nebūna, Ada mokosi vaikščioti. Kęsdama didžiulius skausmus, pradrėkstą odą, mergaitė bando stotis ir būti kaip visi. Šiek tiek išlavinus koją, jai pavyksta pamažu žingsniuoti, ir kai dėl vokiečių bombardavimo ir karo pavojaus valstybė paskelbia išgabensianti mokinius į atokius Anglijos kaimelius, ji nusprendžia bėgti. Nors mokyklos mama jai neleido lankyti, susikibusi su Džeimiu ji sunkiai šlubčiodama patraukia link stoties. Jiems pavyksta, ir jiedu atsiduria Suzanos namuose. Nors Suzana neturi savų vaikų, niekada jų neturėjo, neturi ir vyro ir nei Ados, nei Džeimio nenori, valdžia juos jai priskiria. Vaikai atrodo taip apgailėtinai, kad jokia kaimelio šeima jų neišsirinko. Susidraugauti sekasi sunkiai, tačiau pirmą kartą patyrę tikrą šilumą, negailimą maistą ir rūpestį, vaikai jaukinasi atsiskyrėlę Suzana, kuri net neįsivaizduoja, kiek mažieji jai dovanos.
Nuostabios knygos. Geriausios, kokias galite dovanoti savo vaikui. Kartu su jomis dovanosite ir daug pamokų, kurios praturtins vaikus švelnumu, užuojauta ir supratimu. Tik nepagalvokit, kad knygos graudžios ir tamsios. Nors ne visi aprašomi dalykai čia šviesūs, knygos tikrai linksmos ir optimistiškos. Buvo vietų, kai braukiau ašaras, buvo ir tokių, kurios privertė balsu kvatoti. Ados personažą įsiminsiu ilgam. Tokią narsuolę seniai kada buvau sutikusi. Taip pat, negaliu nepastebėti, jog labai gražus kūrinių vertimas. Vartojami labai gražūs žodžiai, dar tiksliau perteikiantys istorijos nuotaiką ir veikėjų emocijas. Šiose knygose yra visiškai viskas ko ieškau vaikiškoje literatūroje. Kai ateis laikasi, stengsiuosi visas savo vaikų lentynas prikrauti tokiomis istorijomis, tokiais jausmais. Beprotiškai džiaugiuosi, kad šios nepamirštamos knygos atsidūrė mano rankose. Nuoširdžiausiai rekomenduoju kikevienam – ir mažam ir dideliam. Beje, vyras matė mano emocijas skaitant, ir pats pasidėjo knygas į šoną – vežėsi atostogoms.
Palikite komentarą