Tikrais, itin sukrečiančiais faktais paremta istorija apie valstijos išvalymo programą

Neabejotinai, karas yra siaubingas dalykas. Tiek beprasmių mirčių, tiek nereikalingo skausmo, tiek iššaudytų ir susprogdintų gyvenimų. O dėl ko? Valdžios? Galios? Teritorijos? Žodžiu – dėl nieko. O Antrasis pasaulinis karas žiaurumu nurungtų bet kurį kitą dėl sąmoningo tautos naikinimo. Juk atrodo nesuvokiama tiesiog pasirinkti tautą, nuspręsti, kad ji šiam pasauliui netinkama ir engti kiekvieną jos žmogų. Nesuvokiama – nuspręsti, kam lemta gyventi, o kam ne, ar ne? Atrodo, žydų genocidas iškart po karo turėjo būti pamoka. Ir buvo. Didžiajai pasaulio daliai. O Šiaurės Karolinoje net ir po karo, Eugenikos programos dėka, taip buvo sprendžiami žmonių likimai. Būtent po Antrojo pasaulinio karo ši – priverstinės sterilizacijos – programa dar labiau išbujojo. Eugenikos programos tikslas buvo sukurti tobulą visuomenę atsijojant „netinkamus“ žmones. Šiaurės Karolinoje vaikai būdavo sterilizuojami jau nuo 10 metų už prasižengimus mokykloje, blogus pažymius, nesutarimus su mokytojais ar socialinėmis darbuotojomis. Sterilizuodavo tiek nusikaltėlius, tiek… per menko intelekto ar nepasiturinčius gyventojus. Ir žinoma – juodukus. Eugenikos programa valstijoje veikė trejus metus, per kuriuos buvo sterilizuota apie 8000 žmonių. Valstybės mastu – 100 000 žmonių.

1960 metai. Šiaurės Karolina. Jaunutė Džeinė išteka už pasiturinčio daktaro Roberto. Jis nori, kad naujoji jo žmona nedirbtų, būtų gražuole namų šeimininke, bet Džeinė šitaip negali. Ji gauna taip norimą socialinės darbuotojos darbą, kuriam Robertas prieštarauja. Nepaisant nieko, Džeinė imasi savo pareigų ir susipažįsta ne tik su pirmaisiais savo klientais, bet ir neįtikėtinu skurdu. Jos klientai – tabako plantacijos darbuotojų šeimos, vargiai duriančios galą su galu. Pirmieji jos klientai – Hartų šeima. Ją sudaro senelė, septyniolikmetė Merė Eli, jos sūnelis Viljamas ir sesuo – keturiolikmetė Aivė. Merė Eli – „silpno intelekto“, tad be jos žinios po Viljamo gimimo buvo sterilizuota. Nors mergaitės gyvena labai skurdžiai, jos nepraranda vilties iš tokio gyvenimo išbristi ir susikurti laimingas šeimas. Aivė pasitiki Džeine ir tiki, jog pastaroji apsaugos ją nuo Eugenikos programos, tačiau prašymas sterilizuoti Aivę jau paduotas. O Aivė nėščia.

Džeinė – puikiai sukurtas personažas ir jos idealizmas man gerai pažįstamas ir artimas. Ji norėjo dirbti socialine darbuotoja, kad padėtų likimo nuskriaustiems žmonėms, o susidūrusi su baisia neteisybe nebegalėjo išlikti profesionali. Romane ji buvo apibūdinta labai taikliai – labai geras žmogus, bet prasta socialinė darbuotoja. Tik kažin kas svarbiau šiam pasauly? Žinoma, kad svarbiau kovoti už teisybę, o ne darbo nuostatom ir tvarka vadovautis. Knyga labai stipri ir paveiki. Perskaičiusi ją, dar ilgai internete skaitinėjau apie Eugenikos programą. Niekaip negalėjau suvokti tokio žmonių savanaudiškumo. Noras sukurti tobulą valstiją? „Išvalyti“ ją? Protu nesuvokiama. O kai pradedi galvoti apie aukas, tik vėliau sužinojusias, kas joms buvo padaryta… Nenoriu net įsivaizduoti to jausmo. Diane Chamberlain padarė didelį darbą savo knyga vėl atkreipusi žmonių dėmesį į Eugenikos tragediją. Istorija parašyta stipriai, įdomiai, skaudžiai ir įtaigiai. Man „Pamiršti gyvenimai“ yra geriausia, ką skaičiau iš šios autorės repertuaro.