Šviesūs protai tamsuoliškuose laikuose

Jūs pažiūrėkit į šitą viršelį. Kažkas tokio. Prieš pradėdama skaityti aš tiesiog sėdėjau ir tyrinėjau ši meno kūrinį. Kitaip ir nepavadinsi. Braukiau pirštu pagal slibino kontūrą ir ieškojau detalių pasislėpusių rašto nėriniuose. Kokia pagarba leidykloms savo knygas velkančioms į tokius gražius aprėdus. Nuostabu. Ir taip, dar kartą pasikartosiu – viršelis yra labai svarbi ir rimta knygos detalė, galinti greičiausiai papirkti skaitytoją. Na, bet ne apie gražius piešinius čia reikia kalbėti, o apie taip intriguojantį „Esekso slibiną“. Tikriausiai perskaitę pavadinimą tikitės kažko mistiško, magiško, paslaptingo ir apibarstyto fantatsikos dulkėmis? Nieko tokio čia nėra. Tai išraiškinga, turtinga, „dikensiška“ ir ne lengva knyga apie XIX amžiaus pabaigos aktualijas ir problemas, kurios centre iš laikmečio rėmų išlipusi našlė Kora.

Mirus Koros vyrui Maiklui (dėl ko moteris visiškai neliūdi) ji pasiima sūnų savo ištikimą padėjėją ir iškeliauja į Eseksą – mažą miestelį, kuriame vis dar vyrauja prietarų ir keistų įsitikinimų migla. Kora čia atvyksta vedina savo meilės gamtos mokslams – ji nori tyrinėti Esekso fosilijas, imti mėginius, juos tirti ir ieškoti atsakymų į klausimus besisukančius jos galvoje. Tačiau vos atvykusi miestelin Kora išgirsta keistą istoriją bauginančią visus gyventojus – Esekse gyvena slibinas. Tikras slibinas, kurį jau matė ne vienas ir kuris neša negandas ir užtraukia nelaimes visam Eseksui. Kora susidomi slibino istorija, ima klausinėti ir netrukus susipažįsta su pastoriaus šeima. Pastorius Viljamas su žmona Stela iškart priima Korą kaip savą, nors pastoriaus ir Koros nuomonės dažnai kertasi. Besiginčydami ar miestelėnai nenusižengia religijai tikėdami slibinais, ar jis išvis egzistuoja šie du žmonės pamažu grimzta į keistą tarpusavio ryšį ir staiga atsiranda dar vienas vyras nenuleidžiantis akių nuo keistuolės mokslininkės.

„Esekso slibinas“ tikrai ne atostogų romanas. Man jis labiau dera prie tamsių rudens ar žiemos vakarų, kuomet norisi pledo, žvakių ir daug arbatos. Vietomis skaityti buvo ir sudėtinga – turėdavau grįžti kelis puslapius atgal ir susidėlioti visus taškus ant i, kad skaitymas būtų pilnavertis ir sklandus. Autorė knygoje labai sąmojingai ir vietomis net šmaikščiai pateikia tuometinį žmonių požiūrį ir supratimą apie naujoves, mokslą, religiją. Kūrinyje plačiai nagrinėjama būtent medicinos tema. Veikėjai diskutuoja apie chirurgiją tarsi tai būtų neįmanoma šventvagystė ir apie kažkokį tobulėjima šioje srityje net kalbos būti negali. Kora taip pat yra geras pavyzdys – moteris norinti būti savimi ir nuolat apie tai girdinti priekaištus. Kokia apkūni, kodėl nesusišukavusi, kokia vyriška, kokia nesusitvarkiusi ir panašiai. Juk negalima gyventi kitaip negu kaimynas! Juk negalima pilkoje masėje pasirinkti kitos spalvos! Neperspaustai, nehiperbolizuotai, o labai taikliai visi šitie dalykai romane aptarti. Kitokio žmogaus baimė taip pat svarbi knygos ašis. Koros sūnelį visi, ir pati motina, laiko kitokiu, nenormaliu. Jo prisibijo ir vengia. Vaikas plėšo pagalves, skaičiuoja plunksnas, nuolat kažką dėlioja, nežiūri niekam į akis. Dabar tikriausiai jau visi įvardijot kodėl vaikas taip elgiasi. O tada į šiuos raidos sutrikimus buvo žiūrima kaip kone į apsėdimus. Tuo knyga nežymiai priminė Hannos Kent „Geruosius žmones“. Tik be viso žiaurumo ir tamsos. Romano kalba labai literatūriška, tačiau formali, kas iškarto sukuria klasikos ir vertingo kūrinio poskonį. Viską susumavus, tai gera knyga, kurią reikia skaityti išsirinkus tam palankų laiką – norint sudėtingesnio, daugiasluoksnio kūrinio, kurį skaityti reikia lėtai, įsijautus į Esekso dvasią. Tobulėjančių miestų užgožtą dievobaimingą miestuką.