Svarbiausia pandemijos laiku – ryšiai su kitais žmonėmis. Knygos „Aš ir mes“ ištrauka

Gyvendami karantine turbūt kaip niekada pajutome, kokie svarbūs ryšiai su kitais žmonėmis. Kaip išmokti priimti pagalbą ir kaip jos paprašyti? Kaip atpažinti emocinio saugumo trūkumą ir kaip jį susikurti drauge su kitais? Kaip pasiekti emocinę pusiausvyrą šeimoje? Kaip sukurti atmosferą, leidžiančią vaikams pasitikėti ir prisirišti vieniems prie kitų – kad užaugę jie galėtų gauti paramą ir meilę iš brolių ir seserų bei patys ją suteikti? Atsakymai – naujausioje psichiatro ir psichoterapeuto Christophe André knygoje „Aš ir mes“.

Ch. André gerai pažįstamas Lietuvos skaitytojams: lietuviškai jau išleistos jo knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Tik nepamiršk būti laimingas“, „Ramybė“, „Trijų minučių meditacija“. O naujausioje knygoje „Aš ir mes“ drauge su psichologe Rébecca Shankland, Ch. André kviečia skaitytojus atgauti bendrystę, stiprinant tarpusavio santykius.

Kviečiame skaityti knygos „Aš ir mes. Kaip užmegzti, palaikyti ir puoselėti tarpusavio santykius“ ištrauką.

***

Atstūmimo baimė ir padidėjęs jautrumas: kuris šių jausmų yra normalus?

Didelę dalį savo psichologinių išteklių mes skiriame socialinės sąveikos apraiškoms stebėti ir interpretuoti. Ar kiti gerai suprato, ką norėjau pasakyti? Ar esu kitų pripažintas ir vertinamas? Kodėl manęs nepakvietė į šį vakarėlį? Tai lemiamas veiksnys mums siekiant išlikti, nes skatina elgtis apgalvotai, kad galėtume palaikyti gerus tarpusavio santykius, turinčius įtakos fizinei ir psichinei sveikatai. Fiziologiniu, emociniu ir elgsenos požiūriu žmonių tarpusavio sąveika paaiškina sielvartą, patiriamą tada, kai santykiai yra įtempti. Mūsų organizmas stipriai reaguoja į išsiskyrimą ar atskirtį, kitaip tariant, į vienatvės pojūtį. Socialinė atskirtis yra vienas pagrindinių savižudybės rizikos veiksnių, žmogus dažnai jaučiasi praradęs gyvenimo prasmę.

Neretai girdime kritikuojant tuos asmenis, kurie ypač jautriai reaguoja į socialinę atskirtį. Jie gali būti kitų laikomi neurotikais arba tiesiog manipuliuotojais, nors tai ne kas kita, kaip tik didesnis jautrumas, kuris būdingas mums visiems, tik skirtingose srityse: vieni žmonės jautriau reaguoja į ryškią šviesą, kiti – į triukšmą, dar kiti – į fizinį skausmą. Kuo tokio žmogaus artimieji yra supratingesni, tuo greičiau pavyksta jį nuraminti ir šitaip išvengti perdėto jautrumo reaguojant į kitų išpuolius. Beje, tokiems žmonėms itin svarbu išmokti valdyti savo emocijas, kad galėtų elgtis konstruktyviai, nepaisydami vidinės reakcijos į kilusią socialinės atskirties grėsmę. Emocijų valdymas reiškia gebėjimą jas slopinti, kai suvokiame, jog pernelyg emocingai reaguojame į tam tikrą situaciją. Taigi, grįžkime prie minėtos vakarienės: gerai pažindami vieni kitus ir jau ne kartą susidūrę su panašia situacija nesunkiai suprasime, kad iš dalies tie įvykiai buvo interpretuojami kiek perdėtai, į juos buvo reaguojama pernelyg jautriai ir tokia nuostata sukelia atvirkštinę reakciją – tokio elgesio pasekmė yra socialinė atskirtis. Gebėjimas suvokti šiuos reiškinius ir į juos žiūrėti paprasčiau padeda jų išvengti ir nuolat nekartoti tų pačių klaidų.

Mūsų jautrumą kito žmogaus atžvilgiu lemia ir aplinka, kurioje augome. Jeigu savo socialinėje aplinkoje jaučiamės pakankamai globojami ir vertinami artimųjų, šis tvirtas pamatas padės mums puoselėti pasitikėjimą savimi bei kitais žmonėmis, o tai savo ruožtu padės jausti mažesnę socialinę atskirtį ir įveikti dėl jos kylančius emocinius, kognityvinius ir elgesio sunkumus. Ir priešingai – jei aplinkiniai yra mažiau dėmesingi žmogui, ypač jautriai reaguojančiam į socialinę atskirtį, jį gali apimti pesimistinės mintys ir nerimas: „Ką jie pagalvos apie mane? Ką įdomaus galėsiu jiems papasakoti? Esu tikras, kad šį vakarą, kaip visada, pasirodysiu juokingas… be to, mano sutuoktinis manęs nepalaikys…“ Tokia netikusi kai kurių gyvenimo situacijų interpretacija gali virsti išankstinėmis nerimą keliančiomis nuostatomis, priekaištais, reiškiamais savo sutuoktiniui, o tai savo ruožtu tik dar labiau mažina jo dėmesingumą ir sustiprina socialinės atskirties jausmą.

Daugelis tyrimų (ir kasdienių išvadų, kurias galima padaryti stebint save, savo artimuosius ar vaikus) rodo, kad virtualus bendravimas (vadinamieji draugai, kurių niekada gyvenime nesame matę), nors jis yra tik virtualus ir vyksta ekrane, gali turėti visiškai realų poveikį.

Baimė būti atstumtam trikdo mūsų elgseną

Rodydami dėmesį kitiems bei siekdami jiems įtikti mes turime galimybę užmegzti naujus ryšius. Tačiau pernelyg didelė svarba, skiriama socialiniam vertinimui, kursto savikritiką, neigiamą požiūrį į kitą žmogų, skatina agresiją bei slopina altruizmą. Jeanas Twenge, Roy Baumeisteris ir jų bendradarbiai, atlikdami tyrimus, sukėlė dalyviams socialinės atskirties jausmą. Pavyzdžiui, tyrimo dalyviai buvo pakviesti dalyvauti eksperimente, kuris tariamai turėjo būti atliktas dalyvaujant visiems kartu, tačiau vėliau buvo pranešama kiekvienam dalyviui atskirai, kad niekas nenorėjo dalyvauti kartu su juo atliekant eksperimentą ir jam teks jame dalyvauti vienam. Toks socialinės atskirties jausmas slopina altruistinę elgseną, tarkime, pagalbą kitiems, pavyzdžiui, jei paprašoma surinkti pieštukus, kuriuos „per neapsižiūrėjimą“ išbarstė tyrimo atlikėjas. Dar kitomis aplinkybėmis šis jausmas slopina ketinimą paaukoti pinigų ar laiko (kitaip tariant, slopina norą įsitraukti į savanorišką veiklą). Tokią elgseną galima paaiškinti sumažėjusia žmonių empatija, kai jie pasijunta atskirti.

Socialinė atskirtis ne tik slopina empatiją, vienišumas ir bendravimo trūkumas veikia ir kitus žmogaus kognityvinius procesus. Atlikti tyrimai parodė, koks poveikis daromas kognityviniams gebėjimams ir kaip tai gali pakenkti mokymosi ar profesinei sėkmei, kai žmogus išgyvena socialinę atskirtį ar vienatvę. Antra vertus, kad apmalšintų neigiamas emocijas, žmonės, kurie jaučiasi itin vieniši ar atstumti, yra linkęį kompensacinį elgesį, pavyzdžiui, smaguriauti saldumynais, kuriuos valgant akimirksniu patiriamas malonumas. Toks polinkis dar labiau sustiprėja todėl, kad dėl neigiamo socialinės atskirties emocinio poveikio mažėja gebėjimas valdyti savo elgseną. Pavyzdžiui, atlikdami vieną tyrimą mokslininkai pastebėjo socialinės atskirties emocines apraiškas, kai dalyviams buvo pasakyta, kad kiti nesutiko dalyvauti degustacijoje kartu su jais. Kitiems dalyviams buvo pateikiama priešinga informacija: tyrime dalyvaujantys asmenys nori ragauti kartu su jumis, tačiau dėl logistinių priežasčių to padaryti neįmanoma, tad jums siūloma ragauti vienam. Tos grupės, kuriai buvo taikoma socialinės atskirties sąlyga, dalyviai suvalgė dvigubai daugiau sausainių.

Atliekant kitą tyrimą buvo nustatyta, kad kuo vienišesni jautėsi suaugę žmonės, priklausantys reprezentatyviai gyventojų grupei, tuo daugiau jų valgiaraštyje buvo riebių produktų. Toks negebėjimas saikingai vartoti riebius produktus galėtų būti siejamas su poreikiu kompensuoti neigiamą vienatvės poveikį. Taigi, jau nekalbant apie socialinę atskirtį, artimų santykių trūkumas (šiuo atveju siejamas su vienatve) skatina kompensacinį elgesį, kuriuo siekiama apmalšinti širdgėlą.

Atlikus anksčiau aprašytą tyrimą, kai kartu gyvenantiems partneriams būdingas nevienodas jautrumas ir socialinių ryšių poreikis, buvo pastebėta, kad toks charakterių skirtumas gali sukelti įtampą ir tarpusavio nesupratimų. Vienas partnerių mano, jog antroji pusė kelia per daug reikalavimų, o kitas įsitikinęs, jog pirmasis nerodo pakankamai pastangų. Šiuo atveju kiekvienas jų turi galimybę žengti vieną ar keletą žingsnių link kito, o tai padaryti galima tik suvokus asmenybių skirtumus, bet nesmerkiant netinkamų reakcijų. Tik pripažinus kitą partnerį turint ypatingą poreikį galima padėti jam nusiraminti ir kartu malšinti tokio poreikio keliamas emocijas. Tačiau visa tai gali užtrukti, kadangi vienatvės jausmas ne tik skatina neigiamą nuomonę apie tarpusavio sąveiką, bet ir slopina socialinių santykių teikiamą malonumą.

Kaip išvengti klaidingo aplinkybių interpretavimo?

Kad iki galo pasinaudotų teigiamų sąveikų pranašumais, žmogus, jautriau reaguojantis į socialinės atskirties apraiškas, gali sumažinti tokį savo pažeidžiamumą pratindamasis neatsieti aplinkybių interpretavimo nuo objektyvios tikrovės arba atsikratyti neigiamų minčių apie save ir savo nuopelnus. Visa tai gali būti laikoma specifiniu psichikos lavinimu, kurio esmė – sutelkti dėmesį į konkrečią elgseną, pasireiškiančią būtent tuometu. Atlikti tyrimai parodė, kad praktikuojant sąmoningumo meditaciją įmanoma sumažinti polinkį klaidingai vertinti tikrovę ar perdėtai reaguoti į nepalankias aplinkybes. Asmeniui taip pat siūloma sutelkti dėmesį į savo kūną arba kvėpavimą, stengiantis įsijausti į savo mintis. Tai gali būti mintys, siejamos su atliekama veikla („Kodėl aš tai darau?“), su savimi pačiu („Aš net nesugebu susikaupti trisdešimčiai sekundžių!“) ar dar kuo nors. Pratimo esmė – fiksuoti kylančias mintis ir sutelkti dėmesį į pasirinktą tašką. Laikui bėgant tokia treniruotė padeda greičiau suvokti mūsų reiškiamas nuomones ir aplinkybių interpretavimą bei ugdyti įgūdžius, padedančius sėkmingiau valdyti emocijas ir stresą. Toks pratimas galėtų būti itin naudingas asmenims, ypač jautriai reaguojantiems į socialinės atskirties apraiškas.

Polinkis perdėtai interpretuoti kitų žmonių poelgius dažnai mums iškrečia piktą pokštą. Mūsų smegenys siekia suteikti poelgiams prasmę pagal vos pastebimus ženklus, kurie kartais nėra tokie reikšmingi, kaip mums atrodo. Kaip pavyzdį galima pateikti seną eksperimentą. Jo metu dalyviams buvo pristatytas trumpas vaizdo įrašas, kuriame buvo rodomos geometrinės figūros, netvarkingai judančios ekrane. Tyrime dalyvavusių suaugusių žmonių buvo prašoma aprašyti, ką matė ir kaip jie tai suvokė. Užuot tiesiog pasakę, jog ekrane matė judant kvadratus, apskritimus ir trikampius, tyrimo dalyviai pasakojo istorijas, kurias buvo išgalvoję žiūrėdami į judančias geometrines figūras. Jų pasakojamos istorijos nebuvo sudėtingos, tačiau parodė, kad tyrime dalyvavę asmenys priskiria geometrinėms figūroms psichines būsenas (tokias kaip pyktis, liūdesys) ir tam tikrus ketinimus (teigė, kad trikampis norėjo išstumti apskritimą iš žaidimo).

Polinkis perdėtai interpretuoti tai, ką suvokiame, sustiprėja mums jaučiant pavojų. Mūsų smegenys darosi atidesnės betkokiems socialiniams signalams, kurie vėliau interpretuojami klaidingai. Lavinant savo psichiką, kad sugebėtume labiau sutelkti dėmesį į susiklosčiusias socialinės sąveikos aplinkybes,o ne į mus užplūdusių minčių srautą, tampa lengviau išlaikytitarpusavio santykių pastovumą bei abipusį supratimą. Būtent tai ir pabrėžė mokslininkai, kalbėdami apie psichologinį lankstumą: būdami linkę sutelkti savo mintis į save pačius, mes daromės mažiau lankstūs bendraudami su kitais žmonėmis, otai kenkia santykių kokybei. Įdėmiau klausantis kito žmogaus kur kas paprasčiau palaikyti rišlų pokalbį. Šitaip bendraudami su kitu žmogumi jaučiame didesnį pasitenkinimą bei stipresnį socialinį ryšį.

Geroji ir blogoji socialinių santykių pusė

Bendraudami su kitais žmonėmis mes atsižvelgiame į jų pažiūras, nuovoką ir elgseną. Žmonių tarpusavio santykiuose tokia sąveika yra abipusė. Šis teiginys padėjo sukurti socialinio pagrindo linijos modelį: normali individo elgsena priskiriama socialiniam kontekstui, o neįprasta elgsena (kai jam sunku išlaikyti pusiausvyrą) – vienatvės kontekstui. Tarpusavio santykiai gali būti konstruktyvūs, kai kiekvienas žmogus domisi teigiamomis kito žmogaus savybėmis. Pavyzdžiui, tirdami dviejųžmonių, gyvenančių kartu, tarpusavio santykius mokslininkai stebėjo partnerių gebėjimą girti teigiamas savo antrosios pusės savybes. Antra vertus, skatinantis požiūris ir dėmesys, rodomas partnerio sugebėjimams, padeda jam greičiau pasiektiužsibrėžtus tikslus – mokytis siekiant įgyti diplomą ar reguliariai sportuoti, kad sustiprintų fizinį pajėgumą. Toks teigiamaspožiūris ne tik kelia pasitenkinimą abiem partneriams, bet irpaskatina imtis sumanymų, reikšmingų kiekvienam iš jų. Būtent tokia ir yra teigiama tarpusavio priklausomybė, matuojama abipuse santykių teikiama nauda. Tačiau būna ir priešingai, kai abipusė įtaka, patiriama bendraujant su artimaisiais, lemia toli gražu ne konstruktyvią elgseną. Šis reiškinys ypač dažnas paauglystės metais.

Jaunoms merginoms ypač didžiulės įtakos turi draugiųnuomonė apie jų išvaizdą ir ypač apie svorį, taip pat apie dietas, kurių jos griebiasi nepasitarusios su gydytoju. Be socialinės atskirties pojūčio, vyraujantys žmonių, priklausančių tam tikrai grupei, santykiai gali turėti neigiamų pasekmių. Kartais santykiai, siejantys vieną žmogų su kitu, sukelia kančią. Būtent taip atsitinka emocinės priklausomybės atveju.