Svajingoji Roma ir mieste glūdinčios paslaptys

Su Karen kūryba susipažinau prieš tris metus Maldyvuose. Tada į tokią egzotišką ir tolimą kelionę norėjosi pasiimti visokių paprastų, nesudėtingų romanų. Tokių ir pasiėmiau, tik ne du, ne penkis, bet visus dešimt! Tarp jų buvo ir Karen Swan „Paryžiaus paslaptis“. Iš knygos nieko per daug nesitikėjau: vėl Paryžius, vėl banalokas viršelis. Tikėjausi, kad bus paprasta, lengva, ką tam Maldyvų paplūdimyje ir pamiršiu netrukus. Bet likau maloniai nustebinta! Knyga turėjo ir kabliukų, ir netikėtumų, ir veikėjai įsimintini buvo. Šią žiemą, su didžiausiu malonumu perskaičiau tos pačios autorės „Tobulą dovaną“. Vėl viršelis nykus, bet pasakojimas labai smagus. Na, ir atėjo metas naujausiai Swan knygai – „Žvaigždės virš Romos“.

Frančeska nuo savo praeities, apie kurią su niekuo nesikalba, pabėgo į Romą. Ji čia gyvena jau kuris laikas, nuomojasi jaukų kambarėlį, turi italų draugų būrį ir dirba gide. Tačiau kartą konteineryje rasta rankinė apverčia merginos gyvenimą aukštyn kojom. Norėdama grąžinti brangią rankinę savininkei, ji atsikapsto iki didžiulio, prabangaus namo, kuriame gyvena vikontė Elena. Garbinga, senyvo amžiaus dama, tarp savo titulų turinti net „princesės“, susižavi merginos nuoširdumu ir pasiūlo jai darbą.

Nors dirba gide, Frančeska be galo mėgsta rašyti. Ji net turi gan populiarų tinklaraštį. Tad vikontė jai pasiūlo tapti jos asmenine biografe: surūšiuoti ilgus metus kauptas nuotraukas, išklausyti jos gyvenimo istoriją ir parašyti knygą. Pasirodo, savo laiku Elena buvo tikra bulvarinių laikraščių žvaigždė, vienas skandalas vijo kitą, tad dama paprašo Frančeskos internete informacijos neieškoti, klausytis tik jos pasakojimo. Mergina sutinka, tačiau kuo daugiau Elena pasakoja, tuo daugiau klausimų kyla, ir Frančeska įkiša nosį ten, kur jai visai nereikia.

Pasakojimas skirstosi į du laikus: dabartis ir Elenos istorija, kuri buvo žymiai įdomesnė. Pati Elena buvo tikrai įdomus personažas, ko nepasakyčiau apie Frančeską, ir, mano galva, nereikalingą jos meilės istoriją. Dabarties dalis buvo kiek ištęsta, tad vis laukiau ir laukiau skyrelių apie Elenos praeitį.

Knyga išties lengvai skaitėsi. Neapsigaukit jos storiu: stori ir lapai, ir paraštės nemažos, o ir šriftas ne smulkutis. Perskaitysit greit ir visai skaniai. Karen Swan turi savo mielą stilių, tačiau visgi anos dvi skaitytos jos knygos man paliko didesnį įspūdį. Ir net nepaisant super malonių, gražius prisiminimus atgaivinusių pasakojimų apie Romą ir lankytinas jos vietas. Su vyru ten lankėmės pernai ir patyriau tirai didelį malonumą mintimis grįždama į šį nuostabų miestą. Karen Swan kūryba labai patiks besimėgaujantiems Nicky Pellegrino ar Nicolo Barreau knygomis. Įtraukiančios, „greitos“, nesudėtingos, bet kažką šilto paliekančios knygos.