„Šunų kinkinio maršas“: ar šiuolaikinė visuomenė gali turėti vienijančią viziją?

„JAV rašytojas Lewisas Grizzardas yra sakęs, kad gyvenimas panašus į šunų kinkinį: jei nesi vedlys, reginys nesikeičia – visuomet matysi kitų pasturgalius. Kinkinio vedlys vargu ar pajėgus  atverti peizažus ir horizontus traukiantiems kinkinį, o štai geras lyderis gali ir privalo tai daryti. Kaip tai padaryti, atsiskleidžia knygoje“, – sako knygos „Šunų kinkinio maršas. Laiškai lyderiui“ autorius, psichologas, verslo vadybos ekspertas Edis Kasperavičius, beveik tris dešimtmečius dirbęs konsultantu ir personalo vadovu tarptautinėse bei lietuviškose organizacijose.

E. Kasperavičius sako, kad „Šunų kinkinio maršas“ – „kitokia“ knyga apie vadybą ir lyderystę. Užuot pateikęs sprendimus bei receptus, autorius kelia klausimus, remiasi lyderystės psichologijos žiniomis, turtinga vadybos praktika, vadybos autoritetų, rašytojų ir netgi roko klasikų mintimis ir ieško atsakymų versle, sporte, muzikoje ir tiesiog kasdienybėje.

Kokių lyderių mums reikia? Kaip atpažinti ir ugdyti lyderius? Kokia lyderystė yra bloga ir kaip jos išvengti? Kaip vadovo sprendimus veikia pasąmonė ir neracionalios gynybinės reakcijos? Šiuos ir daugybę kitų sudėtingų klausimų E. Kasperavičius nagrinėja gyvai, su humoru, autoironija ir įtraukia į smagią kelionę vadybos keliais bei klystkeliais. Apie tai, kokių lyderių mums trūksta, kaip atpažinti blogą lyderystę ir kas svarbiausia tikram lyderiui, su E. Kasperavičiumi kalbamės vartydami jo knygą „Šunų kinkinio maršas“.

Pavadinimas „Šunų kinkinio maršas“ – provokuojantis. Ką bendro šunų kinkinys turi su lyderyste?  

Šunų kinkinys – organizacija. Kaip bet kuri organizacija jis turi misiją. Tarkim, gabenti žmones ir krovinius kitam transportui sunkiai prieinamose vietose. Jam taip pat būtina vizija ir strategija, kaip ir kada atsidurti reikiamoje vietoje, kokiu keliu ir kokiu greičiu važiuoti,  kur stoti poilsio ir atsargų papildymo. Šunų kinkinys turi šeimininką (akcininką), varovą (valdybos pirmininką), o šunys (darbuotojai) turi aiškius vaidmenis. Vedlys – protingas, iniciatyvus, greitas ir atkaklus šuo, galintis bet kokiomis sąlygomis efektyviai nukreipti kinkinį reikiama kryptimi bei diktuoti kelionės tempą. Iškart už vedlio kinkomi sumanūs šunys, atsakingi už tai, kad nukreiptų roges į posūkį bei užtikrintų geriausią trajektoriją kelio vingiuose. Pačiame gale – didžiausi ir stipriausi šunys, jų užduotis – ištraukti įklimpusias roges ir suvaldyti jas posūkiuose bei aplenkti kliūtis. Likę šunys – komandos nariai, suteikiantys kinkiniui galios ir padedantys palaikyti jo greitį.

Knygoje yra ir vietos ironijai. JAV rašytojas Lewisas Grizzardas yra sakęs, kad gyvenimas panašus į šunų kinkinį: jei nesi vedlys, reginys niekada nesikeičia. Kinkinio vedlys vargu ar pajėgus atverti peizažus ir horizontus, o štai geras lyderis gali ir privalo tai daryti. Tokia jo misija.

Esate lyderis praktikas, daug metų dirbate įvairiose tarptautinėse ir lietuviškose organizacijose. O kodėl nusprendėte rašyti knygą? 

Esu praktikas, ilgametis vadovas, tačiau vadovas nebūtinai yra lyderis. Nes lyderystė – ne pareigos. Vadovaujančios pareigos nepadaro žmogaus lyderiu. Kaip ir profesinės žinios ar patirtis. Per tris dešimtmečius organizacijose, manau, pavyko suvokti lyderystės svarbą, pažinti daugybę vadovų  ir susidurti su daug galių turinčiais žmonėmis. Kai kurie iš jų tas galias išnaudojo puikiai, kiti – nepakankamai arba netinkamai. Bet vis tiek laikė save lyderiais. Tai štai ir nusprendžiau pasakyti apie lyderystę tai, kuo tikiu.

„Šunų kinkinio maršą“ ant nugarėlės pristatote kaip kitokią knygą apie vadybą ir lyderystę.  Kuo ji kitokia?

Daug knygų šia tema yra „kulinarinės“: jos tiesiogiai arba netiesiogiai pateikia lyderystės ir sėkmingos vadybos receptus. Pastarieji paprastai sudaromi modifikuojant ankstesnius receptus arba kontempliuojant asmeninę patirtį. Skaitytojui įvertinti, suvokti ir apskritai galvoti lyg ir nebereikia: imi sudėtines dalis (universalius, patikrintus metodus ir įrankius), padozuoji, nustatai režimą ir kepi. Toks vadybinis popsas palieka mažai vietos apmąstymui, kūrybai ir individualumui. Šunų kinkinys turėtų padėti grįžti į vietą, nuo kurios buvo kiek „nugrybauta“, ir toliau kartu keliauti sąmoningai bei atsakingai. Pakeliui atpažįstant save bei pažįstant kitus. Ir atvirkščiai.

Šio iššūkio suvaldymui panaudojau truputį teorijos, šiek tiek tyrimų ir nemažai roko muzikos. Tiksliau, dainų tekstus, kuriuose slypi svarbūs klausimai arba atsakymai į juos. Kviesdamas skaitytoją viską vertinti kritiškai, tą patį turiu daryti ir pats, todėl pasitelkiau ironiją ir humorą. Lyderystės temos nagrinėjimui tai nėra būdingas mišinys.

Knygos forma – laiškai. Kam adresuojate tuos laiškus? Ar šią knygą skiriate tik lyderiams?

Tie laiškai adresuoti žingeidžiam, kritiškai mąstančiam, nuomonę turinčiam skaitytojui, kuriam lyderystės tema artima ir su kuriuo galima atvirai pasikalbėti. Skaityti tuos laiškus galėtų būti įdomu ir naudinga kiekvienam, bent kiek besidominčiam ir/arba savo veikloje susiduriančiam su vadyba ar lyderyste. Iš esmės kiekvienam, turinčiam pavaldinių arba vadovų. Juk lyderystė – ne pareigos. Tai sprendimas.

Amžinas klausimas – ar lyderiu galima tapti? O gal be įgimtų savybių neįmanoma būti lyderiu?

Jau minėjau, kad atsakymų į kai kuriuos lyderystės klausimus ieškau ir roko muzikos kūriniuose. Groti muzikiniu instrumentu gali išmokti kiekvienas. Žinoma, tam reikia atitikti bent minimalius reikalavimus: muzikinės klausos, ritmo jutimo, motorinių gebėjimų, bet iš esmės kiekvienas gali išmokti groti. Tik ne visi tampa virtuozais arba nemirtingų muzikinių kūrinių autoriais, nes dar reikia talento, pasišventimo ir gerų mokytojų.

Su lyderyste panašiai: reikia šiek tiek talento, kiek daugiau pasišventimo ir labai svarbu – mokymas bei palaikymas. Tiesa, muzikiniai gebėjimai daugiau nulemti įgimtų fiziologinių ypatybių, tuo tarpu  lyderystės talento kilmė psichologinė ir socialinė. Tad įgimtų ypatybių stygių galima kompensuoti lengviau. Kitaip tariant, tai emocinis intelektas, gebėjimas adekvačiai suvokti save ir savo socialinę aplinką bei atitinkamai reaguoti.

Esate praktikas, ką pastebite, kaip keitėsi lyderis per tuos 30 metų Lietuvoje?

Lietuvoje per tuos 30 metų vykę pokyčiai kėlė naujus reikalavimus ir lyderystei: autokratinę lyderystę sėkmingai keičia į bendradarbiavimą bei žmonių veiklos efektyvumą nukreipta lyderystė, skatinanti įsitraukimą, novatoriškumą ir kūrybiškumą. Technologiniai, ekonominiai ir vartojimo pokyčiai sparčiai aktyvuoja ir konkurencinę aplinką. Prieš tris ar netgi du dešimtmečius, kol pati organizacija trukdė sau augti (dėl kultūrinio, struktūrinio, profesinio ar technologinio atsilikimo) reikėjo lyderių, kurių pastangos buvo nukreiptos į organizaciją ir kurie buvo orientuoti į užduoties atlikimą. Jiems teko imtis ryžtingų sprendimų, nukreiptų į rezultatą. Daugeliu atveju – trumpalaikį. Konkreti veiklos kryptis, patikrinti būdai, išsamūs nurodymai darbuotojams ką, kada ir kaip daryti, pilna veiklos kontrolė. Pasaulis stabilus, todėl užduotys aiškios, reikalavimai taip pat, darbo rinka palanki.

Globalizacija, rinkos, ekonominių, technologinių, socialinių ir kitų pokyčių greitis lemia, kad lyderiui vis sunkiau koja kojon žengti su visu šituo paradu. Vis svarbesni tampa žmonės, turintys reikiamas kompetencijas. Ir vadovauti tiems žmonėms reikia taip, kad jie savo potencialą panaudotų maksimaliai. Akivaizdu, kad geriau ne valdyti iš viršaus, o įgalinti viduje. Lazdą ir morką keičia pastangos, nukreiptos į darbuotojų saviraiškos užtikrinimą. Reikia pažinti ir pripažinti žmones, sudaryti jiems sąlygas realizuoti savo potencialą, įprasminti jų veiklą bei suteikti galimybę didžiuotis pasiekimais. Trumpai tariant, „kietuosius“ vadovo įgūdžius neišvengiamai nustelbia „minkštieji“.

Pakalbėkime apie lyderystę viešajame gyvenime. Šiandien kai aplink tiek ginčų ir susiskaldymo, ar netrūksta mums lyderių? Ar tai, kur esame dabar, nėra ir lyderių problema?

Na, gal viskas ir nėra taip niūru, tačiau poliarizacija akivaizdi, ir ypač viešojoje erdvėje. Realiai turime ne vieną, o keletą Lietuvų. Ir  kiekviena su savo pranašais bei lyderiais: nuo garbingų šiuolaikiškų vadovų moderniose organizacijose bei šviesių kultūros, meno ir politikos lyderių, iki neatsakingų beraščių pažangos stabdžių, įsikibusių į valdžią, vertybiškai neįgalių veikėjų politikos paraštėse bei tuščiavidurių narcizų socialiniuose tinkluose. Visuomenė įsitraukusi į nuolatinę diskusiją, o tikslas atrodo seniai primirštas. Nėra vienijančių lyderių su vizija ir gebėjimu aiškiai, atsakingai ir skaidriai parodyti kelią ir sutelkti visuomenę šiai kelionei. Ar apskritai šiuolaikinė visuomenė gali turėti vienijančią viziją?

Tarkim, Slovėnija. 2015 metais pristatyta „Slovėnijos vizijos“ programa numato, kaip šalis turi atrodyti 2050 metais. Programa unikali tuo, kad ją sudarė ne vien vyriausybė ar kuri politinė partija. Daugiau kaip 1000 Slovėnijos piliečių, atstovaujančių visus visuomenės sluoksnius, dalyvavo serijoje darbo grupių, kurių įžvalgos kartu su įvairių institucijų pateiktais duomenimis sudarė pagrindą vyriausybei iškelti 12 pagrindinių uždavinių 2030 metams. Visi šie uždaviniai nukreipti į vieną tikslą – kiekvieno visuomenės nario gyvenimo kokybę. Naujosios Zelandijos vyriausybė nuo 2019 metų greta įprastinio BVP rodikliais pagrįsto metinio valstybės biudžeto tvirtina „gerovės biudžetą“, sudaromą vadovaujantis kasmetiniu šalies gyventojų laimės indeksu. Taip šalies vyriausybė parodo atsakomybę ne už finansinius rodiklius, o už žmones.

Taigi visuomenę sutelkti įmanoma, tad gal nebūtina karštligiškai ieškoti lyderių? Ne, nesiūlau klajoti po dykumą 40 metų, kol atsiras naujos kartos rinkėjai, nuomonių formuotojai ir lyderiai. Tiesiog dabartinėje situacijoje, kai sudėtinga sutarti dėl paieškos krypties ir atsakingų ieškotojų, gal vertėtų ne desperatiškai žvalgytis lyderių, o pradėti tikslingai ir nuosekliai ugdyti bei skatinti lyderystę? Pradedant organizacijų, institucijų, bendruomenių ir socialinių grupių lyderyste, o toliau, įsigalint ilgalaikiams į žmogaus gerovę nukreiptiems prioritetams.

Knygoje „Šunų kinkinio maršas“ kalbate ir apie blogą lyderystę. Ar daug jos pastebite kasdienybėje? Kaip jos išvengti? 

Bloga lyderystė vadyboje – tai narcisizmas, gynybiškumas ir kiti neracionalūs lyderio ir pavaldinių santykių mechanizmai, temdantys organizacijos kasdienybę. Apie juos galima paskaityti knygoje, o čia norėčiau stabtelėti prie lyderio atsakomybės.

Iš esmės lyderio veikla yra sprendimai, kurie liečia kitus žmones. Vadinasi, lyderis turi nuolat vertinti būsimų sprendimų pasekmes kitiems žmonėms ir suvokti savo reakciją į jas, taip kaupti patirtį ir treniruoti moralę. Bet jei vadovui striuka su emociniu intelektu? Yra vadovų, nevengiančių kartoti, kad jų organizacija yra jų šeima. Sakyčiau, neatsakingas pareiškimas, nebent sunkmečiu jie ir šeimoje yra ką nors atleidę.

Kokio lyderio reikės rytoj?

Ateitis priklauso „žmonių“ lyderiams. Tokiems, kuriems rūpi. Tokiems, kurie, kaip sakė knygoje ne kartą minimas Simon Sinek, „valgo paskutiniai“. Ne tik valgo, bet ir kalba paskutiniai! Tokiems, kurie padeda suteikti prasmę, saugumą ir užtikrintumą, sugeba stresą (kai daug dirbi dėl to, kas tau nerūpi) paversti aistra (kai neskaičiuoji valandų ir netausoji savęs vardan to, kas tau svarbu). Tokiems, kurie žmonių palaikomi ne tik pasitiki savimi, bet ir turi drąsos priimti teisingus sprendimus ir kovoti už savo vertybes. Ateities lyderis yra įkvepiantis, nukreipiantis, išmanantis, bet kartu patikimas, sąžiningas, autentiškas ir adekvatus