Išvis neturėjau jokios idėjos, ko tikėtis iš šio romano. Labai daug vietos vaizduotei paliekanti anotacija (tikrai nepasakanti kokia išties ta knyga), viršelis irgi toks neperšantis emocijos. Paėmiau ją į rankas, nes mažutė, o laukė kelionė traukiniu. Norėjau ko nors ką ant bėgių skaityt pradėčiau, ir ten pat pabaigčia. Ir pavyko. „Padorios šeimos istoriją“ perskaičiau kelyje Kaunas – Vilnius, o galvojau paskui apie ją ilgai.
Marija auga Bario kvartale. Ten, kur gatvės taisyklės yra šventos, prietarai – aukščiau logikos, griežtas tėvo žodis – baisiau už rimbo kirtį, o šeimos reputacija velkasi kartomis. Marija turi du vyresnius brolius, mamą ir senelę, kurios neturi nei nuomonės nei galios šeimoje ir tėvą, piktu, ne visada teisingu žodžiu laikantį visus keturis namų kampus. Marija protinga, bet nelabai graži. Iš jos nuolat šaiposi klasės draugai, o kompaniją palaiko vienintelis Mikelė. Mikelės šeima jau užsitraukusi kvartalo nešlovę, tad Marijos tėvas draudžia vaikų draugystę. Draugystė vaikystėje, šilti jausmai vėliau. Taip klostosi Mikelės ir Marijos gyvenimas, kaustomas įsisenėjusių pažiūrų ir į nugaras alsuojančio skausmo.
Knyga man labai priminė pernai skaitytą Donatellos Di Pietrantonio romaną „Sugrąžintoji“. Panaši atmosfera, nuotaika, aura. Panašios bėdos ir kamuojančios negandos. Autorė puikiai, ne drmatizuodama ir be hiperbolizavimo atskleidė dulkėtą ir pavojingą kvartalo kasdienybę, ten įsišaknijusias problemas. Augančią naują kartą, besitikinčią pokyčių ir vėl veidu įmurgdomą į pašvinkusias, nusistovėjusias netiesas. Sunku skaityti ir jausti tą veikėjų bejėgiškumą (o jei jį jau pajaučiau, tai autorė nuveikė neblogą darbelį). Knyga patiks mėgstantiems nutylėjimais daug pasakančias istorijas, nebijantiems bjaurios realybės ir nelaukiantiems laimingų pabaigų.
Palikite komentarą