Sukrečiantis sovietinio režimo įsikišimas į švenčiausius santykius

Kalbos apie šį viršelį netyla dar dabar. Vieni šlykštisi, kiti piktinasi, treti nekreipia dėmesio, o kitiems patinka. Man irgi patinka. Akivaizdu, jis provokuoja ir kontrastuoja su knygos pavadinimu. Motinos pienas juk yra kažkas sakralaus, skirta tik kūdikiui. O čia visa vonia pieno su moterimi joje. Suprantu, tuos, kuriuos piktina šis vaizdas. Tačiau perskaitę knygą, tikiu to pykčio atsikratysite, nes suprasite. „Motinos pienas“ kelia tokius pat jausmus: jis provokuoja, verčia raukytis ir tikrai emociškai paveikia.

Sovietmetis Latvijoje. Gydytoja pagimdo dukrą, kuriai, arodo, nejaučia jokios motiniškos meilės. Ji netgi nemaitina jos savo pienu. Meilę ji jaučia savo darbui, karjerai. Ji padeda kitoms moterims pastoti ir išnešioti vaikelius. Tačiau savo dukros prižiūrėti nenori. Vienintelė meilė, kurią mergaitė patiria yra senelių dovanota. Tačiau, kuomet valdžios „dėka“ gydytoja praranda darbą, viskas apsiverčia.

Siužetas toks ir nelabai yra ką dar pridurti. Ši knyga yra labiau ne apie siužetą, o apie laikmetį, kurį Lietuva taip pat puikiai žino. Apie tai ką jis padarė su žmonėmis, kokius jausmus ir emocijas sėjo nekalčiausiuose santykiuose. Romanas kalba apie sudėtingus išbandymus, kurie pasaulio istorijos dėka teko jautresniems ir kitokiems žmonėms. Žmonėms nemokėjusiais gyventi po jungu, nemokėjusiems pasklusti neteisingų taisyklių rinkiniui ir suvaržymams. Kelionė per „Motinos pieno“ puslapius tikrai emociškai sunki. Visa tamsių spalvų paletė. Tačiau būdama lietuvė, negalėjau nesijaudindama jos skaityti. Vis galvojau, kiek tokių istorijų yra neužrašytų, kiek daug yra taip sugadintų gyvenimų. Dėkoju Dievui, kad gimiau tada kada gimiau.