Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – šiandien, ko gero, žinomiausias Latvijos romanas už šalies ribų. Daugiau nei į 27 kalbų išversta knyga per trijų kartų moterų gyvenimą jautriai ir subtiliai atskleidžia sovietmečio sukaustytos visuomenės ir šalies, pamintų lūkesčių ir sutryptų likimų istoriją.
„Knygai pasirodžius, susitikau su daugybe tarptautinių auditorijų, apvažinėjau visas Latvijos bibliotekas ir tai tikrai nebuvo eiliniai susitikimai su skaitytojais. Greičiau kolektyviniai psichoterapijos seansai, nes atėję žmonės pasakojo savo istorijas ir dalijosi, kas vyko jų šeimose“, – pasakoja N. Ikstena.
„Motinos pienas“ sulaukė ir didžiulio dėmesio Lietuvoje. Parduota daugiau nei 11 tūkstančių knygos egzempliorių, o romano nebelikus knygynų lentynose, šiandien jis sugrįžta. Tad kviečiame skaityti fragmentus iš dviejų rašytojų – Noros Ikstenos ir Danutės Kalinauskaitės – pokalbio, vykusio Vilniaus knygų mugėje prieš penkerius metus, kai „Motinos pienas“ pirmą kartą pasirodė lietuviškai.
Su šiuo romanu dalyvavai tokiame įdomiame ir ambicingame latvių projekte, kuris vadinosi „Mes“. Sumanytojai norėjo grožiniais kūriniais kalbėti apie Latvijos istoriją ir įvairias epochas. Tu pasirinkai sovietmetį. Kai dar nieko nežinojau apie tavo sumanymą ir romaną, galvojau, kad rašyti pagal užsakymą labai sunku ir nebūtinai pasiseks. Po to perskaičiau, kad tau viskas tiesiog laimingai sutapo: dalyvavai projekte ir tuo pat metu asmeninės patirtys tave tarsi sprogdino iš vidaus, tiesiog negalėjai neparašyti šios knygos. Vadinasi, tai autobiografinė knyga, kuri iki šiol tau labai arti odos?
Manęs labai dažnai visame pasaulyje klausia, kodėl pasirinkau rašyti romaną, o ne dokumentinį pasakojimą apie tai, kas vyko su mano motina, mano šeima, mano žeme ir mano šalimi, kai buvome sovietų gniaužtuose. Vis dėlto esu žmogus, kuris rašo grožinius kūrinius ir man buvo labai svarbu susikurti tam tikrą atstumą.
Apie šią knygą galvojau jau nuo 1998 metų, kai mano motina, palyginti jauna, išėjo anapilin ir kai parašiau pirmą romaną „Gyvenimo šventimas“, kuris pasakoja, kaip dukra važiuoja į motinos laidotuves. Signalinį šios knygos egzempliorių gavau dieną prieš motinos laidotuves ir tą akimirką pagalvojau apie „Motinos pieną“. Bet prisireikė ilgų dvidešimties metų, kol priėjau prie šios knygos. Aišku, nesėdėjau tą laiką dykai, parašiau daug knygų, bet vis dėlto, man atrodo, kad turėjau sulaukti, kol ateis tinkamiausia akimirka imtis pasakojimo, kuris manęs nepaleido visą laiką.
Kalbant apie autobiografines istorijas, skaitytojai rašytojų dažnai klausia: „Kiek yra tiesos jūsų knygoje? O kiek fantazijos?“ Jeigu pažvelgsime į kertinius pasaulio literatūros akmenis, tai nuo ko prasideda James Joyce „Ulisas“? Prasideda nuo birželio 16-os, kai Dubline jis susitinka su savo žmona Nora Barnacle. Visa ši knyga, kuri šiandien yra vienas meistriškiausių literatūros kūrinių, kalba apie jo santykius su žmona. Jeigu autorius rašo sąžiningai ir šiek tiek žiauriai savo atžvilgiu, tai jis rašo apie save, apie tai, ką yra pats patyręs, ką patyrė jo šeima, nes tai yra rašytojo esmė.
Dažniausiai autobiografinės knygos būna terapinės, išrašydamas savo patirtis, autorius tarsi išsivaduoja iš praeities naštos pavalkų, bet skaičiau, kad tavo knyga terapiškai veikia ir skaitytojus, kad jie gydosi šia knyga. Kaip tau pačiai ta terapija ir kaip tavo knygą priima skaitytojai?
Taip, man atrodo, kad iš tikrųjų yra taip, kaip sakai, Danute. Man atrodo, kad vienas iš literatūros vaidmenų šiais laikais turi būti terapinis. Yra pramoginė literatūra, yra žmonių, kurie nori skaityti, kad pailsėtų, ir čia nieko blogo, bet yra ir knyga, kuri veikia kaip tavo draugas ar artimas žmogus. Aš visada ieškodavau knygų, kurios man padeda šį bei tą suprasti gyvenime.
Lapkritį grįžau iš Japonijos, tuo metu buvo ruošiamas „Motinos pieno“ japoniškas leidimas, bet auditorija jau perskaitė romaną angliškai ir Tokijuje susitikau su vieno knygų klubo narėmis, maždaug šimtu labai įtakingų verslininkų žmonų. Prieš susitikimą neįsivaizdavau, kaip visa vyks, nes apie ką kalbėtis su šimtu turtingų Tokijo damų. O tai buvo fantastiškas susitikimas, jos manęs nepaleido keturias valandas ir paaiškėjo, kad po kiekviena istorija, kuri atrodė tokia blizganti, slypi išgyvenimai ir tragedijos. Buvau visiškai kitoje kultūroje, kur žmonės labai mandagūs, tos moterys sėdėjo tarsi porcelianinės lėlės, labai gražios, pasipuošusios, subtilios ir prabangios, bet pokalbis buvo toks šiltas ir nuoširdus. Manau taip įvyko, nes „Motinos pienas“ suveikė kaip terapinė knyga, juk santykiai tarp motinos ir dukters – svarbi tema bet kuriame režime, bet kurioje šalyje.
Vis galvoju, kai knyga sulaukia tokios didelės sėkmės, kas turi susifokusuoti tame kūrinyje? Ar tavo intymios asmeninės patirtys turi virsti universaliomis, ar tai turi būti kažkokia labai išskirtinė tema ir istorija, ar laikmetis, šiuo atveju sovietmetis, ar stebuklingas pasakojimo audinys, ar viskas viename? Kas? Mane visada stebino Alessandro Baricco „Šilkas“, atrodo, kas ten tokio ypatingo, bet ta knyga verčiama į daugybę kalbų, rašytojas labai populiarus ir patys italai sako, kad visame pasaulyje jis žinomas kaip „Šilko“ autorius. Kas čia yra?
Sunku racionaliai paaiškinti, bet, sakyčiau, kad prie viso to, ką išvardijai, autorius turi būti pasiryžęs ir kažką paaukoti. „Motinos pienas“ pakėlė mane į šlovės aukštumas, bet šiai knygai ir labai daug atidaviau. Kalbu apie savo gyvenimą, kas su manimi atsitiko jai pasirodžius, į kokį šurmulį buvau įtraukta ir ant kokios bedugnės krašto atsidūriau. Toli gražu nėra taip, kad knygai pasirodžius visą laiką jautiesi komfortiškai: parašiau eilinę knygą, nuėjau, pakalbėjau su skaitytojais, šypsojausi kameroms ir viskas tvarkoje. Toli gražu ne. Kūrinys iš autoriaus pareikalauja labai daug ir teigiama energija beveik visada keliauja kartu su neigiama. Turi būti labai stiprus, kad išlaikytum pusiausvyrą tarp abiejų.
Pakalbėkim apie pieną. Vaikai labai dažnai negeria pieno. Aš irgi jo labai nemėgau, kaip ir žuvų taukų, ir atsimenu, kaip mama mane vaikydavosi su šaukštu aplink namą. Labai teisingai psichologiškai pastebėjai, kad, kai vaikai nemėgsta pieno, dažniausiai geria jį dideliais gurkšniais, kad nespėtų pajausti skonio ir kvapo. Bet tavo kūrinyje tas pienas yra truputį kas kita ir, kai skaitai, tiesiog skruzdėlės laksto per nugarą. Kokį prasminį krūvį suteikei pienui romane? Tai ne tai, kad vaikai tiesiog nemėgsta pieno. Kas čia yra tas pienas?
Taip, per daugybę susitikimų mano kartos žmonės sakydavo, kad, kai skaito apie tą šiltą pieną, jiems eina šiurpuliukai, nes prisimena, kaip mokykloje reikėdavo gerti tą šiltą pieną ir dar su plėvele ant viršaus. Man ta pieno metafora susideda iš kelių dalių. Iš vienos pusės, tai gyvybės gėrimas. Motinos pienas – tai pirmas gėrimas, kurį visi gauname šiame gyvenime. Romane mergaitė sako, kad ji negavo motinos pieno, vadinasi, ji buvo atplėšta nuo gyvybės gėrimo. Kita vertus, latviai turi labai poetiškų metaforų apie pieną. Tu minėjai, kad lietuviai sako – vanduo šiltas kaip arbata, o latviai sako, kad vanduo šiltas kaip pienas. Jeigu norime kalbėti apie rojų, tai sakome, kad ten teka pieno upės, be to, danguje yra ne Paukščių takas, o Pieno takas. Ir trečias lygis, kodėl neprieštaravau, kai anglai pakeitė knygos pavadinimą į „Sovietų pieną“, tai buvo tas apnuodytas tėviškės pienas, kurį nori nenori, visi turėjome gerti sovietmečiu. Visa ta sovietinė propaganda, mes tiesiog tuo gyvenome ir mus maitino tuo apnuodytu gimtinės pienu. Viską kartu susidėjus, metafora išaugo į kažką didesnio negu iš pradžių galvojau.
Noriu paklausti apie motinystę. Lietuvių literatūroje motinystė užkelta aukštai ant pjedestalo. Ir motina yra šventa. Jeigu moteris bando save realizuoti per, tarkim, profesiją, darbą, atsisakydama motinystės, tai ji laikoma nepilnaverte. Jeigu moteris renkasi vienatvę, tai ji savęs nerealizuoja. Ir jeigu atsiranda koks nors kūrinys, kur apie motinystę kalbama kaip apie kažką dramatiško, pavyzdžiui, moteris aukojasi, atsisakydama savo talento, nors tai ją labai drasko iš vidaus ir t. t., tai tokie kūriniai sulaukia nevienareikšmių nuomonių. Prisimenu Janinos Degutytės knygą „Atsakymai“, kur ji labai tiesiai ir atvirai papasakojo apie santykius su motina, kurie buvo baisūs. Jurga Ivanauskaitė interviu yra sakiusi, kad tarp moterų ir dukterų dažnai tvyro bedugnės. Tavo romane motinos ir dukters santykiai labai sudėtingi ir, kai motinai neprabunda tie motiniški instinktai, ta mergaitė tarsi pasikeičia vietomis su motina – prisiima motinos vaidmenį. Kaip romanas šiuo požiūriu buvo sutiktas Latvijoje?
Keistu būdu ši sunki motinos ir dukros santykių istorija kaip tik nemažai daliai žmonių sukėlė palengvėjimo jausmą. Bendraujant su skaitytojais paaiškėjo, kad labai daug šeimų patyrė nevienaraikšmius motinos ir dukros santykius. Tai nereiškia, kad specialiai norėjau laužyti kokius nors stereotipus, kas yra motina. Latvių tautosakoje motina taip pat yra nekvestionuojamas gyvybės simbolis. Labai gerbiu moteris, kurios gimdo vaikus ir sugeba būti fantastiškos motinos, pas kurias grįžtama visą gyvenimą, bet taip pat labai gerbiu moteris, kurios supranta, kad jos niekada nebus geros motinos. Jos taip pat egzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje. Nekvestionuoju motinystės, tačiau, manau, kad santykiai tarp motinos ir dukters yra moneta ir kartais jie būna sunkūs ir sudėtingi.
Vis dėlto „Motinos pienas“ kalba apie didžiulę meilę, nes duktė vis siekia grąžinti motiną į gyvenimą. Ir motina savo skausmingu būdu labai myli dukrą, tik netrokšta gyventi. Todėl knygoje yra toji baisi metafora, kai graužikas narve suėda savo vaikus. Motina nelinki dukrai tokio sunkaus gyvenimo, kaip pati praėjo. Po visu tuo glūdi meilės ir prisirišimo troškimas. Jeigu mes kalbamės sunkiomis temomis, nereiškia, kad mylime mažiau, prisirišame mažiau ar gyvename mažiau. Tiesiog suprantame, kad gyvenimas nėra žodžių laukas. Apie tai kalba „Motinos pienas“.
Palikite komentarą