Subtilumas subtilumas subtilumas. Šis žodis dažnai kartojosi, kuomet rašiau atsiliepimą apie kitą gerai žinomą rašytojo knygą – „Dienos likučiai“. Lygiai taip pat galvoje jis sukasi ir dabar, kalbant apie „Plūduriuojančio pasaulio menininką“. Kazuo Ishiguro man yra tarsi literatūros juvelyras. Rodos, jis susitelkia į vieną temą, jausmą, nedidelį fragmentą ir nugludina jį taip, kad spindėtų saulėje, o šviesa lūžtų pačiais įvairiausiais kampais.
Šį kartą tas fragmentas – Japonija po Antrojo pasaulinio karo ir sudėtinga menininkų padėtis. O ji visuomet sudėtinga, kuomet keičiasi santvarkos – tą puikiai galėtų paliudyti ir lietuviai. Knygoje labai jautriai ir subtiliai nagrinėjamos kaltės ir atminties temos. Na, o aš jau buvau pamiršusi, kad talentingo rašytojo rankose rodos net paprasčiausias pokalbis prie pietų stalo gali užgniaužti kvapą.
Nepatikimas pasakotojas
„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ yra istorija, papasakota iš vadinamojo nepatikimo pasakotojo perspektyvos. Šiuo atveju, tai dailininkas Masudžis Ono. Neseniai išėjęs į pensiją ir, rodos, ramiai leidžiantis dienas savo ištuštėjusiame dideliame name su dukra. Jo gyvenime tai ramybės laikotarpis, kuomet pagaliau galima iki soties klaidžioti atsiminimuose.
Ir dailininkas klaidžioja, o mes kartu su juo. Vieni atsiminimai veda į kitus, taip skaitant nesunku ir siūlo galą pamesti. Taigi palengva iš atminties nuotrupų dėliojasi paveikslas, per vieno žmogaus gyvenimo istoriją ir kasdienybę atskleidžiami pokyčiai ir visuomenės susiskaldymas Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo.
Kodėl pasakotojas nepatikimas? Nes skaitant tiesiog jauti, kad gausybė dalykų subtiliai nutylėta. Bandomuose atkurti dialoguose taip pat pilna informacijos, kurią reikia skaityti tarp eilučių. „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ užmina mįslę, kurią tiesiog reikia išvynioti iš mandagybių ir nutylėjimų rezginio.
Sąsajos su „Dienos likučiais“
„Dienos likučius“ skaičiau sąlyginai senokai, bet taip ryškiai atsimenu, kad kalbant apie šį rašytojo kūrinį norisi lyginti. „Dienos likučiai“, beje, buvo parašyti iš karto po „Plūduriuojančio pasaulio menininko“. Ir viskas, dėl ko tuomet buvo galima įsimylėti autorių ir jo kūrybą, gyva ir čia. Ta švelni aura, kuri suteikiama atsiminimams, dažnai palydima žodžių „kaip krito šviesa“. Abu kūriniai alsuoja pagarba, orumu, aukšta bendravimo kultūra. Kazuo Ishiguro kuria kažkokį virš buitiškumo ir realybės pakibusį pasaulį ir aš pagaunu save galvojant, kad noriu būti jo dalimi.
Yra ir skirtumų. Jei „Dienos likučiai“ nepatikimas pasakotojas pastebimai stengėsi nutylėti tam tikrus dalykus iš mandagumo, kuklindamasis, tai „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ gal kiek iš kitos pusės, bandant save pateisinti ir nuslėpti tam tikrus kaltės jausmą kurstančius dalykus. Apibendrinant – abiems labai svarbus garbės ir orumo motyvas, tik narstomas iš skirtingų pusių.
Kaltė
Mano akimis „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ labai subtiliai kalba apie kaltę. Taip saugiai užglaistytą sąmonėje, apie tokią, kurios net sau pačiam nesinori pripažinti. Bet kaip ir minėta, viskas šioje knygoje yra labai labai subtiliame užuominų lygmenyje – niekas nepasakoma ir neatskleidžiama tiesiai. Visa istorija yra ištisa spėlionė.
Gražiausia man, turbūt, kad per vieno žmogaus pavyzdį atskleidžiama platesnė istorinė atmintis ir kolektyvinė kaltė. Knygos dėka galima suprasti ir išgyventi tuometinius Japonijos visuomenės skaudulius.
Kodėl skaityti? Dėl grožio, trapumo ir subtilumo. Tokių kūrinių reta ir jų geriau nepraleisti pro akis. Turėtų patikti, jei mėgstate istorinės atminties ir kaltės temas, klaidžiojimą prisiminimuose. Rekomenduočiau lėtų knygų, pasakojančių apie paprastų žmonių gyvenimą, mėgėjams. Taip pat – Japonijos kultūros ir istorijos gerbėjams.
Kodėl neskaityti? Iki „Dienos likučių“ palikto įspūdžio kažko trūko, net žodžiais sunku įvardinti ko tiksliai. Galbūt tematika ne tokia universali – menininkų santykis su politine ideologija. Visgi tai vienas pirmųjų autoriaus darbų, nors man visvien pasirodė labai geras.
Palikite komentarą