Stiprios motinos, stiprūs sūnūs: apie vertybes, stiprų charakterį ir atsakomybę

Jau seniai planavau perskaityti šią knygą. Visgi pradėjau nuo „Augant Kainui“. Pastoroji (ji, beje, apie berniukų jausmų pasaulį) man paliko ypač gerą įspūdį, tad to paties tikėjausi ir iš Meg Meeker knygos. Prieš paimdama ją į rankas ieškojau atsiliepimų internete. Lietuviški komentarai buvo geri, o štai angliškų radau net labai aršių. Mano nuomonė šįkart bus kažkur per vidurį. Nors knygos pradžia buvo super įdomi, įpusėjus ją jaučiausi šiek tiek pasimetusi – kai kurios mintys visgi buvo nepriimtinos ir kėlė keistus jausmus. Bet apie viską nuo pradžių! Šįkart rašysiu punktais.

– Knyga yra apie motinų ir sūnų ryšį, kuris įvardijamas kaip svarbiausias aspektas formuojantis berniukų charakteriui.

– Knyga labiau tinkama auginantiems mokyklinio amžiaus berniukus, paauglius ir vyresnius.

– Čia radau geros statistikos ir minčių. Pradžia, kaip jau minėjau, man tikrai patiko. Niekad nebuvau susimąsčiusi, jog būtent vyrai labiau linkę nusikalsti, įnikti į priklausomybes, kumščiais spręsti problemas. Taip pat jiems dažniau nei moterims yra sunku atvirai pasidalinti savo problemomis.

– Autorė išsamiai papasakojo apie užslopintų emocijų žalą bei tai, kaip mes savo elgesiu ir žodžiais trukdome berniukams užaugti emptatiškais ir jautriais (neverk; vyrai neverkia; nesiožiuok; č č č gi neskauda, nebliauk; būk vyras; jei darželyje muša – tvok atgal ir pan.).

– Informacija pateikiama įdomiai, su realiais pavyzdžiais bei situacijomis. Čia tikrai daug patarimų, kaip ugdyti sūnų atsakomybę, empatiją, jautrumą bei kitas savybes.

– Man labai patiko mintis, kad dauguma tėvų yra per daug susikoncentravę į tai, jog vaikas būtų laimingas. Laimės jausmas, pasak autorės, nėra pastovus, tad daug vertingiau vaikus mokyti gyventi prasmingai. Nes tik prasmės jausmas gyvenime suteikia pilnatvę. Todėl gali būti naudinga vaikus įtraukti į, tarkim, labdaringą veiklą. O dar svarbu leisti jiems gyvenime rinktis tai, kur linksta jų širdis (studijos, darbai) ir neužsiciklinti dėl finansinių dalykų ir prestižo.

– Knygoje paliesta daug vertingų temų, bet kuo toliau, tuo labiau man ėmė akį rėžti kategoriškos frazės su žodžiais „reikia“, „turi“, „privalo“ ir pan.

– Didelį dėmesį autorė skyrė tikėjimo svarbai. Ir nors aš laikau save tikinčia, man nebuvo priimtini pasakymai, kad be tikėjimo neįmanoma išauginti stiprių, gerų, laimingų asmenybių.

– Keistai nuteikė ir stereotipiniai vyro-tėvo bei moters-motinos apibūdinimai. Pradžioje kalbėjusi apie stereotipų žalą, vėliau autorė be gailesčio kalba, kad tik mama gali tinkamai išugdyti berniuko emocinį intelektą, nes tėčiai nėra emociškai išprusę. Ir tai nebuvo vienintelis kliuvęs momentas.

Kaip ten bebūtų, knygą vertinu 3,5 balais iš 5. Kada nors skaitysiu ir vėl. Jei paklaustumėte, ar rekomenduočiau ją perskaityti, sakyčiau – taip, skaitykite, bet išlikite kritiški.

O jūs ar skaitėte?