Stiprios moters portretas

Girdėjau Lucia Berlin palyginimą su Charles Bukowski. Tie sugretinimai dažnai gali nuvilti, ypač jeigu patinka minėtasis autorius, o pradėjus skaityti tai to ko tikėtasi nėra. Pradėjau skaityti, iškart akivaizdu kodėl atsirado šis palyginimas. Autoriai įklimpę alkoholizmo liūne. Visas panašumas tik autorių gyvenimo būdo, bet ne kūrybos srityje. Valio, nes čia išskirtinė autorė, rašanti savo stiliumi ir nesidairanti aplink.

Novelėse atsiskleidžiama gyvenimo istorija, viskas tikroviška, be pagražinimų ir nutylėjimų. Taip ryšku ir stipru, kad kartais pradeda rodytis neįtikėtina. Viena moteris, kurios gyvenimas be galo margas, kupinas skaudžių patirčių, kurias ji priima ir išgyvena, be kartėlio, tiesiog priima taip kaip yra ir su tuo tvarkosi dar sugebėdama ir pasijuokti. Novelės atviros, kuriose stiprūs pasakojimai ir dar stipresni gyvenimo įvykiai tiesiog sprogsta vienas po kito. Gyvenimas visomis spalvomis, su gerais ir blogais dalykais, bet svarbiausia gyvai papasakotas. Tekstai vaizdingi, kupini kvapų, pavyzdžiui, skaitant apie šiukšlynuose gyvenančius žmones atrodo gali pajusti ten tvyrantį tvaiką, karštį net tų žmonių sunkų gyvenimo ritmą.

Ryžtas, kibimas į gyvenimą vienai, pačiai atsakingai už save, savo pasirinkimus, savo vaikus – kvepia feminizmu. Moteris nebijo klysti, prisiima atsakomybę už savo sprendimus, jos gyvenimo ritmas primena kovos lauką. Atrodo, kad niekada nėra laiko atsikvėpti, nuolat reikia veikti, todėl novelės taip įsuka į veiksmą, kartais pribloškia, kartais tiesiog leidžia plaukti per istorijas nuo kurių atsitraukti negali. 

Tai ryškiomis prisiminimų akimirkomis sudėta moters gyvenimo istorija ir perteikta išskirtiniu tonu.