Standartus laužanti poetė ir provokuojančios jos eilės

Jei Rupi ir jos kūrybą reiktų apibūdinti vienu žodžiu, manasis žodis būtų – fenomenas. Retai kada literatūrinėje padangėjė užgimsta tokia žvaigždutė. Turinti vienodą kiekį prisiekusių gerbėjų ir tokį pat skaičių smerkiančiųjų. Rupi eilių „garbei“ jau leidžiamos parodijų knygos, iš jos skaitymų ir piešinių nevengiama garsiai šaipytis, smerkti kitokį poezijos kelią ir tuos, kurie jos knygas būtent ir vadina poezija. Tačiau tai poezija. Taip, ji kitokia, netradicinė, ne tokia, kokią garbino mūsų tėvai ar seneliai. Ji nėra pakili ar išdailinta skambiais žodžiais, ji nekalba apie tai, apie ką poetai kalba įprastai. Kaur eilės apie kasdienybę, apie šios kartos skaudulius, apie šių laikų tamsiąsias dėmes, apie moteris ir tokią didžiulę jų jausmų amplitudę.

Pirmoji jos knyga „Pienas ir medus“ buvo dedikuota santykiams, jų sudėtingumui, išgyvenimams ir meilei. Antroji – labiau gręžiasi į moteriškumą, moters kūną, motinystę, lyties atskirtį ir meilę sau, savo kultūrai, išskirtinumams. Knygoje gali rasti visko: nuo pasididžiavimo savo tauta iki skausmo, kurį patiria pabėgėliai, nuo didžiulės meilės ir jos laisvės iki gniuždančios prievartos. Motinos meilės ir aukos savo vaikams, visokio moters kūno priėmimo ir grožio, smurto ir drąsos.

Mane jos kūryba paliečia. Nors žodžiai tikrai paprasti ir stebuklingos sakinių sandaros nerasit, tačiau galbūt tas visas paprastumas šitaip ir paperka blizgučius mėgstančiame pasaulyje? Jos knygos dar kartą parodo, kad kartais užtenka penkių žodžių nusakyti emocijai, kuri net sieloje netelpa. Nereikia ditirambų ir sinonimų žodyno, nereikia nesuprantamų tezių ir ašaringų būdvardžių. Viskas, ko reikia – aiškus, patirtas ir nuogai atviras jausmas, ištransliuotas žmogaus, nebijančio kalbėti tiesiai. Man labai labai patinka Rupi Kaur ir tai, ką ji daro su standartais.