Snobo kiną primenanti itališka istorija

Kad esu gražių viršelių vergė, žino visi. Gal dėl to, kad šitaip myliu knygas, mane visad aplanko džiaugsmas, kai leidėjai pasivargina ir įvelka pasakojimus į gražiausius, apgalvotus, išdiskutuotus ir meniškus rūbus. Toks man pasirodė šis viršelis: paprastas, bet ne prastas, jaukus (jo tekstūra grublėta) ir iškart gali pasakyti, apie kokią šalį vyks kalba. Patinka man tokie neperkrauti, bet taiklūs piešiniai. O ir pavadinimas intrigavo. Skambėjo kaip kokio mistinio filmo ar pasakojimo įvardijimas. Nieko nelaukusi kibau į knygą, mat baisiai knietėjo sužinoti, kas tą Stelą tiek kankino.

Stela gimė Fortūnų šeimoje ir paveldėjo savo vyresniosios sesutės Stelos vardą. Pirmoji Stela mirė nuo karštinės, mama Asunta sunkiai su tuo taikstėsi ir antrą dukrą pavadino tokiu pat vardu. Mažyčio, atokaus Ievolio kaimelio Italijoje gyventojai tykiai kalbėjo, kad šis pasirinkimas užtraukė mergaitei negandą, kad gavusi mirusiosios vardą ji visad bus persekiojama mirties. Ir, panašu, jog jie neklydo. Nuo pat vaikystės Stela vis įkliūdavo į mirtinus spąstus ir vis stebuklingai išsisukdavo. Tai liga, tai kiaulė trypdama žarnas paleidžia, tai nukrenta nuo ko nors, tai atsitrenkia… Ir nors randų ant kūno netrūksta – Stela užauga itin gražia, tvirto charakterio moterimi. Taip jau gyvenimas susiklosto, kad Fortūnų šeima (ilgus metus apleista tėvo, išsikėlusio į Ameriką ieškoti laimės) išvyksta iš Ievolio į vakarus, kur juos pasitinka ne tik kultūriniai skirtumai, bet ir būrys vyrukų, norinčių vesti Stelą ir jos jaunėlę seserį. Sesuo vargo nemato, bet Stelai šis planas atrodo absoliuti tragedija ir ji imasi visko, kad tekėti nereikėtų.

Knygos pradžai taip įtraukė ir džiaugiausi, jog ji turi viską, ko iš romano tikėjausi: įdomius veikėjus, itin keistą įvykių siužetą, kuris kartkartėm net pasakas suaugusiems priminė, tamsų, nepigų humorą, kurio pastebėjimui irgi akylų akių reikia. Tekstas buvo sodrus ir tikrai neįprastas. Tikriausiai taikliausias apibūdinimas ir mane aplankęs jausmas buvo toks, lyg žiūrėčiau snobo kiną, kurį televizijos transliuoja vėlai ir tik rinktinei, populiarių filmų, Holivudo nemėgstančiai, inteligentiškai auditorijai. Mėgavausi tuo tykiu keistumu ir laukiau sužinoti, link kur viskas eina. Laukiau, laukiau ir nesulaukiau. Keistuoliškumas išliko, veikėjai ir toliau elgėsi įdomiai, tačiau visa kita liko plokščia ir vienoda. Nebuvo ryškesnių įvykių, ryškesnės kulminacijos ir darėsi kiek nuobodu… Tas laukimo jausmas niekur nedingo, o kuomet liko nepasotintas, atsirado nusivylimas. Kuriama atmosfera patiko, tačiau net tas kitoniškumas darėsi nuobodus, kada jame nuolat sukosi tos pačios mintys, tie patys pamąstymai ir tos pačios problemos. Galbūt man per daug to „snobo kino“ čia buvo, o gal tiesiog lūkesčius per didelius susikūriau? Nepaisant to, skaičiau, kad ne vienam skaitytojui ši knyga buvo atradimas. Ir jokia čia naujiena – juk kiekvienas tekstas randa savo skaitytoją, ir kas patinka vienam, nebūtinai kitam bus atradimas.