Slaptos Trečiojo reicho sutartys su Raudonąja armija – tarptautiniu mastu uždraustos veiklos maskavimo sistema. Knygos ištrauka

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas tarp Sovietų Sąjungos ir Trečiojo reicho ne tik padalijo Rytų Europą, nulemdamas Lenkijos ir Baltijos valstybių okupaciją, bet ir atrišo Hitleriui rankas stoti prieš Didžiąją Britaniją ir Prancūziją. Tačiau ideologinių priešininkų draugystė negalėjo trukti ilgai.

1940 m. gruodžio 18 d. Hitleris pasirašė SSRS puolimo planą, oficialiai pavadintą Direktyva Nr. 21, mažiau oficialiai – „Barbarossa“ – Vokietijos karaliaus ir Šv. Romos imperatoriaus Friedricho I (1122–1190) garbei. Išvertus iš italų kalbos, „Barbarossa“ reiškia raudonbarzdį. Esą taip valdovą Friedrichą, vieną iš trečiojo kryžiaus žygio vadų, dėl skaisčiai rusvos barzdos praminė pavaldiniai italai.

„Hitlerio karas Rytuose. I dalis. Barbarosa“ – pirmoji lietuviškai išleista vokiečių autoriaus Paulo Carello (tikrasis vardas ir pavardė – Paulas Karlas Schmidtas) knyga iš serijos „Hitlerio karas Rytuose“. Joje aprašytas pirmasis Trečiojo reicho karo prieš SSRS etapas, trukęs nuo 1941 m. birželio 22 d. – operacijos „Barbarosa“ pradžios – iki tų pačių metų pabaigos.

1942 m. birželio 22 d. kilusio karo prieš SSRS pradžia vokiečiams klostėsi labai sėkmingai. Žaibiškai užimtos sovietų okupuotų Baltijos šalių teritorijos, Baltarusija, Vakarų Ukraina. Nepaisant to, kad Hitleris pristabdė Maskvos puolimą, pagrindinį tankų smūgį nukreipdamas Kijevo link, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje „raudonojo koloso“ sutriuškinimas atrodė neišvengiamas.

Ir tik vėliau pasipylusios rimtos nesėkmės prie SSRS sostinės privertė Vermachto vadovybę ir patį A. Hitlerį gerokai susirūpinti. Greitos pergalės vizija išsisklaidė kaip dūmas. Tapo aišku, kad Trečiasis reichas įsivėlė į ilgą sekinantį karą.

Ši knyga, grįsta karo dalyvių prisiminimais bei dokumentine medžiaga, neabejotinai pritrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi, nenukrypstant į šališkus vertinimus, ideologines klišes bei mitus. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma apie tai, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės bei karinės vadovybės sprendimai.

Pirmoje knygos dalyje nemažai dėmesio skiriama sovietų ir nacių karo priešistorei, pasakojama apie SSRS ir Veimaro respublikos karinį bendradarbiavimą, taip pat apie 1937–1938 m. Stalino represijas prieš raudonąją karininkiją.

Nors kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjęs Paulas Karlas Schmidtas dirbo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės užsiėmė propaganda, pokariu jo knygos sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX amžiaus tragedijų.

Kviečiame paskaityti knygos „Hitlerio karas Rytuose. I dalis. Barbarosa“ ištrauką:

***

Vokietija buvo didžioji Pirmojo pasaulinio karo pralaimėtoja. Tačiau ir Rusija, buvusi Vokietijos priešininkė, atsidūrė už didžiųjų valstybių, laimėjusių šį kruviną konfliktą, laivo borto. Ji, kaip ir Vokietija, turėjo laikytis nuošaliai, atskirta nuo likusio pasaulio, nes Spalio revoliucija ir komunistinės sovietų valstybės susikūrimas paskatino kapitalistines Vakarų šalis sutelkti jėgas kovai su bolševizmu. Iš pradžių jos pamėgino pasiekti šį tikslą karinės intervencijos keliu.

Kai ši užmačia žlugo, buvo pamėginta, pasitelkus ekonominį spaudimą, priversti sovietų valstybę pripažinti carinės imperijos prisiimtus įsipareigojimus ir juos vykdyti. Tačiau Lenino valdžia nepakluso, ir sovietų respublika atsisakė mokėti caro skolas „kapitalistinėms“ Vakarų demokratijoms.

Vokietija taip pat nenorėjo mokėti karo reparacijų, o labiausiai ji nesutiko su Vakarų politikų reikalavimais padengti Vakarų valstybių ir senas carinės Rusijos skolas. Iš šio bendro pasipriešinimo nugalėtojų primetamiems reikalavimams ir atsirado nugalėtųjų bei nuskriaustųjų sąjunga. Visiškai logiška, kad ją lėmė ekonominės sąlygos.

Pirmuoju bendradarbiavimo vaisiumi tapo Rapalo sutartis – paskubomis parengtas susitarimas, po kuriuo pasirašė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos derybininkai mažame Italijos Rivjeros kurorte 1922 m. Velykų dieną. Rapale sudaryta sutartimi buvo nušluoti visi pokarinių nesutarimų likučiai tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Veimaro respublikos kariuomenės sausumos pajėgų vadas generolas.

Veimaro respublikos kariuomenės sausumos pajėgų vadas generolas H. Von Seecktas buvo didelis bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga šalininkas. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Abi šalys atsisakė tarpusavio pretenzijų į karo metu patirtų nuostolių atlyginimą. Buvo nuspręsta atnaujinti diplomatinius santykius lygiavertės partnerystės pagrindu, o prekybos srityje taikyti patį palankiausią abipusį režimą.

Rapalo sutartyje nebuvo numatyta jokių slaptų sąlygų dėl karinio bendradarbiavimo, tačiau ir mūsų dienomis yra žmonių, manančių, kad jų būta. Ši klaidinga pažiūra išsirutuliojo iš fakto, kad šis grynai ekonominio pobūdžio susitarimas paruošė dirvą vėlesnėms sutartims. Visiškai logiška įvykių raida.

Rapalo sutartis padarė galą tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos diplomatinei ir politinei izoliacijai. Kodėl nepamėginus pasinaudoti šios sutarties dvasia ir turiniu ir nepaversti jos įrankiu, galinčiu sutraukyti visus draudimų ir apribojimų saitus, kuriais Versalis apraizgė Reichsverą? Reichsverui, pavyzdžiui, buvo uždrausta turėti bet kokių tankų, prieštankinių patrankų, bet kokių sunkiųjų savaeigių pabūklų, karinės aviacijos ir bet kokių cheminių ginklų.

Veikiant tokiems apribojimams, Vokietija negalėjo sukurti modernios armijos. Griežtas draudimas turėti šarvuočių ir tankų pajėgas neleido Vokietijai toliau plėtoti tankų konstravimo, srities, kurioje didelę patirtį ji sukaupė per Pirmąjį pasaulinį karą, kas buvo itin svarbu kuriant šalies karines pajėgas. Kaip tik dėl to karą laimėjusios valstybės Versalio sutarties punkte Nr. 171 nurodė, kad Vokietija ne tik negali gaminti kovos mašinų, bet ir „importuoti šarvuočių, tankų bei kitų panašaus pobūdžio įrenginių, kuriuos galima panaudoti kare“.

Ką tokiomis sąlygomis galėjo padaryti Vokietija? Kol nebus atrastas būdas, kaip apeiti šiuos draudimus, kiekviena markė, išleista Reichsvero reikmėms, bus tiesiog paleista vėjais.

Pirmuosius sovietų kontaktus su Reichsvero generolu pulkininku von Seecktu organizavo Karlas Radekas, talentingas intelektualas iš senosios Lenino gvardijos, padėjęs Vokietijai atsikratyti Versalio sutarties apynasrio.

Radekas, prisiekęs bolševikas, nuoširdus liaudies tribūnas, vienas iš Vokietijos komunistų partijos įkūrėjų, ištikimas Lenino bendražygis, kai šis buvo ištremtas į Šveicariją, buvo aistringas idėjos, kad „bendrą priešą, Versalio sutartį primetusius nugalėtojus“, gali įveikti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sąjunga. Radekas nemanė, kad Vokietijos atsivertimas į komunistinę pasaulėžiūrą – būtina tokios sąjungos sąlyga.

Tiesą sakant, jis tikėjo, kad vokiečių nacionalistinis judėjimas yra tik pereinamasis etapas kelyje į bolševizmą. Kai Albertas Leo Schlageteris, leitenantas iš vokiečių Savanorių korpuso (vok. Freikorps), kovojęs pogrindyje prieš Rūro sritį okupavusius prancūzus, buvo nuteistas mirti ir sušaudytas 1923 m. gegužę už sabotažo aktą, Radekas 1923 m. birželio 20 d. pagerbė jo atminimą prieš Kominterną sensacinga kalba, kurią pavadino „Leo Schlageteris, kelionė į niekur“.

Karlas Radekas prisidėjo prie karinės sąjungos tarp Raudonosios armijos ir Reichsvero sudarymo. Vėliau jis tapo ir šios sąjungos duobkasiu.

Sovietai buvo suinteresuoti tuo, kad jaunos jų šalies karinės pajėgos pasinaudotų Vokietijos karininkų patirtimi, ir vylėsi, jog, padedami Vokietijos, sugebės greitai atkurti visiškai sunykusią Rusijos karinę pramonę. Kita vertus, Reichsverui reikėjo ginklų, kuriuos gaminti Vokietijai buvo uždrausta; taip pat vokiečiams reikėjo poligonų, kuriuose kareiviai galėtų praktikuotis su tokiais uždraustais ginklais.

1922 m. Rapalo sutarties tarp Vokietijos ir SSRS pasirašymo dalyviai sveikina vieni kitus. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Atsižvelgdami į tai, Reichsveras ir Raudonosios armijos generalinis štabas sudarė keletą slaptų sutarčių. Vokietijos pusėje šie veiksmai buvo patikėti „Ypatingajai grupei R“ – raidė R reiškė „Rusija“ – visiškai slaptam vokiečių armijos direktorato skyriui. Jos vykdomasis organas buvo ekonominio fronto organizacija, firma, pasivadinusi GEFU (vok. Gesellschaft zur Förderung gewerblicher Unternehmungen), Komercinių įmonių paramos draugija.

Vienas šios maskuojamosios organizacijos biuras buvo Berlyne, o kitas – Maskvoje. Ji buvo finansuojama iš slaptų Reichsvero fondų. Ji sudarinėdavo kontraktus su sovietų valdžios atstovais, išlaikydavo dukterines kompanijas skirtingose Rusijos dalyse ir steigė slaptas bendras Vokietijos ir Sovietų Sąjungos gamyklas, kurios gamino visą persiginklavimui reikalingą įrangą – nuo aviacinių bombų, tankų, lėktuvų, cheminio karo priemonių iki povandeninių laivų, kitaip tariant, viską, kas Versalio sutartimi Vokietijai buvo uždrausta gaminti ir naudoti.

Geoffrey´is Bailey´is, šios užkulisinės Raudonosios armijos veiklos tyrinėtojas, savo knygoje Conspirators rašo:

„Iki 1924 m. kompanija „Junkers“ išleisdavo po keletą šimtų metalinės konstrukcijos lėktuvų per metus gamykloje Filiuose prie Maskvos. Netrukus rekonstruotos ir modernizuotos dar caro laikais veikusios ginklų gamyklos Leningrade, Tuloje ir Zlatouste per metus pagamindavo iki 300 000 sviedinių.

Nuodingąsias dujas gamino bendrovė „Bersol“ Trocke (dab. Krasnogvardeiskoje), o povandeniniai laivai ir šarvuočiai buvo gaminami ir nuleidžiami į vandenį laivų statyklose Leningrade ir Nikolajeve. 1926 m. Vokietija nupirko iš SSRS ginklų ir šaudmenų už daugiau nei 150 000 000 markių. Tai sudarė beveik trečdalį Reichsvero metinio biudžeto.“

Vadovaujantis organas, kuris kontroliavo tokio pobūdžio veiklą Sovietų Sąjungoje, buvo slapta organizacija, užsimaskavusi kodiniu pavadinimu ZMO, santrumpa reiškė „Zentrale Moskau“, arba Maskvos centrinis biuras. ZMO veikė kaip Vokietijos armijos direktorato „Užsienio reikalų ministerija“ Sovietų Sąjungoje.

Šios organizacijos atstovai von der Lieth-Thomsenas ir profesorius Oskaras Ritteris von Niedermayeris, žinomas kaip Neumannas, vesdavo derybas su aukščiausiaisiais Raudonosios armijos ir Sovietų Sąjungos vyriausybės atstovais. ZMO buvo visur esanti. Tiesą sakant, ZMO buvo šešėlinė Veimaro respublikos vyriausybė, veikusi Rusijoje. Ir jos nariai kaip įmanydami stengėsi išvengti ryškios rampos šviesos. Savaime suprantama, kad uždraustų ginklų ir kitų karo priemonių gamybą buvo tik viena šio bendradarbiavimo pusė.

Kadangi importuoti į Vokietiją ginklus ir kitą karo techniką taip pat buvo uždrausta, o išlaikyti karinės įrangos įvežimą į šalį paslaptyje tokiomis sąlygomis irgi neįmanoma, buvo lygiai taip pat svarbu sukurti mokomuosius centrus už Vokietijos ribų, kuriuose kareiviai būtų apmokyti elgtis su šiais ginklais. Taip Sovietų Sąjunga buvo paversta Reichsvero poligonu.

Per laikotarpį nuo 1922 iki 1930 m. vokiečių reikmėms buvo įrengta arba išplėtota tokia infrastruktūra: Vokietijos karinių oro pajėgų centras Vivupalyje netoli Lipecko, 250 kilometrų į pietryčius nuo Maskvos; cheminio karo specialistų mokykla Saratove Volgos žemupyje, veikusi nuo 1927 m.; tankistų mokykla su poligonais Kazanėje Volgos vidurupyje, veikusi nuo 1930 m.

Tuo metu Raudonosios armijos štabams rengiami sovietų karininkai – buvę carinės armijos puskarininkiai, nusipelnę pilietinio karo veteranai, išsipustę politiniai vadovai ir komisarai – sėdėjo šalia būsimų Vokietijos generalinio štabo karininkų Vokietijos karo akademijų auditorijose ir mokėsi karybos pagal Moltkę, Clausewitzą ir Ludendorffą.

Platus aerodromas šalia mineralinių vandenų kurorto Lipecko buvo įsikūręs ant aukštumos, nuo kurios atsiveria puiki miesto panorama. Nuo 1924 m. šį aerodromą pradėta pertvarkyti į itin modernią aviacijos bazę. Oficialiai buvo skelbiama, kad ten dislokuotas sovietų grupės 4-asis aviacijos pulkas, tačiau šiame pulke buvo kalbama vokiečių kalba. Iš rusų ten buvo tik sąveikos karininkas ir aerodromo apsauga. Žinoma, dar ten buvo keli prieštvaniniai sovietų žvalgybos lėktuvai su ryškiai matomais skiriamaisiais ženklais. Visa kita technika buvo vokiečių.

Karinės bazės Lipecke reikmėms Reichsveras kasmet išskirdavo 2 000 000 markių. Pirmasis šimtas naikintuvų, skirtų vokiečių lakūnams apmokyti, atvyko į Rusiją iš Fokkerio gamyklos Olandijoje. Lipecke buvo dislokuota nuo 200 iki 300 vokiečių aviatorių.

Čia išbandyti pirmieji vokiečių naikintuvai-bombonešiai. Per kovines pratybas, kurių metu buvo imituojamos karo sąlygos, „Lipecko naikintuvai“ mokėsi bombarduoti priešą iš mažo aukščio ir taip paruošė dirvą grėsmingų pikiruojamųjų bombonešių „Štukų“ sukūrimui.

Daugumos lengvųjų bombonešių ir naikintuvų, kurie buvo ištobulinti ir paruošti serijinei gamybai iki 1933 m., kai pradėta kurti Liuftvafė, prototipai buvo sukurti ir išbandyti Lipecke. Pirmieji 120 puikiai apmokytų naikintuvų pilotų, vokiečių karinių oro pajėgų žiedas, buvo parengti Lipecke. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmuosius karininkus-stebėtojus. Jeigu ne Lipeckas, Hitleriui būtų prireikę dar dešimties metų tam, kad būtų sukurtos modernios karinės oro pajėgos.

Lipeckas tapo tokia avantiūra, kokią mūsų dienomis tiesiog sunku įsivaizduoti. Kol nepatiklios Vakarų valstybės ir kairieji pacifistai pačioje Vokietijoje stengėsi atrasti kad ir pačius menkiausius draudžiamo persiginklavimo požymius, kažkur toli, Vokietijos komunistų ir kairiųjų marksistų Arkadijoje, Lipecko eskadrilių lakūnai, mėtydami mokomąsias bombas ant mokomųjų taikinių ir išbandydami naujus aviacinius taikiklius, skraidė virš Dono, lakiojo riaumojančiais karo lėktuvais pažeme virš Vidurio Rusijos kaimų, kai kada pasiekdami net pačios Maskvos priemiesčius.

Kartais jie bendradarbiaudavo su sovietų sausumos pajėgomis kaip artilerijos stebėtojai per plataus masto mokymus poligone prie Voronežo. Lipecko pulko kariniai laimėjimai prilygo jo organizaciniams pasiekimams. Viską iki pat paskutinės vinies reikėjo įsivežti iš Vokietijos. Rusai suteikė tik didžiulius akmenuotus žemės plotus – nieko daugiau.

Būtinosios materialinės priemonės ir medžiagos būdavo gabenamos laivais į Leningradą iš Štetino laisvojo uosto. Ypač slapta ar pavojinga įranga arba kroviniai, kuriuos būdavo sunku užmaskuoti kaip bendrojo naudojimo prekes, Štetine nebūdavo kraunami. Juos pakraudavo į mažus burlaivius, kurių komandos būdavo sudarytos iš karininkų, ir slapta perplukdydavo per Baltijos jūrą.

Savaime suprantama, kartkartėmis toks krovinys dingdavo. Atgal į Vokietiją buvo gabenami karstai su lakūnų, žuvusių per pratybas prie Lipecko, palaikais: karstai būdavo užkalami dėžėse, ant kurių užrašydavo „Įrenginių atsarginės dalys“, ir laivais gabenami į Štetiną. Muitinės pareigūnai, kuriais pasitikėdavo Reichsveras, padėdavo šias dėžes slapta išgabenti iš uosto.

Karininkus, kurie išvykdavo iš Rusijos, iš pradžių atleisdavo iš kariuomenės ir išbraukdavo iš jos sąrašų. Savaime suprantama, jie gaudavo pažadą, kad, grįžę į tėvynę, vėl bus grąžinti į ankstesnę tarnybą, tačiau teisiškai niekas dėl to jokių pretenzijų nepareikšdavo.

Savaime suprantama, kad pareikšti tokio pobūdžio ieškinį teisme būtų buvę neįmanoma, nes pavojuje būtų atsidūrusi visa tarptautiniu mastu uždraustos veiklos maskavimo sistema. Kiekvienas karininkas, sutikęs vykti į mokymus Rusijoje, buvo gerai įsisąmoninęs, jog rizikuoja.