Skirtingi tamsos atspalviai: japonų autorius Jun’ichirō Tanizaki ir jo „Odė šešėliams“

Pasinerti į šešėlius ir garbinti tamsą – ryžtis tokiam vakariečiams neįprastam žingsniui kviečia leidyklos „Lapas“ išleista esė „Odė šešėliams“. 1933 m. pirmą kartą pasirodžiusios, jau klasika tapusios knygos autoriaus Jun’ichirō Tanizaki gyvenimas, kaip ir kūryba, taip pat apgaubti tamsos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nelengva karjeros pradžia

Jun’ichirō Tanizaki (1886–1965) kelio pradžia nebuvo lengva. Anksti netekęs tėvo, kartu su trimis broliais ir trimis seserimis skurdęs, jis vos įgijo išsilavinimą – kartojo pirmą klasę, vėliau besimokydamas dirbo korepetitoriumi, namų patarnautoju (pastarojo darbo jis neteko užmezgęs romaną su tarnaite). Galiausiai Tanizaki įstojo į Tokijo imperatoriškąjį universitetą, tačiau studijų baigti nepavyko dėl nesibaigiančių finansinių sunkumų.

Jun’ichirō Tanizaki su mokyklos direktoriumi, 1908 metai. Nežinomas autorius, Public domain nuotr.

Nors ir slegiamas rūpesčių, Tanizaki dar studijuodamas pradėjo rašyti studentų laikraščiui, o visuotinio pripažinimo sulaukė būdamas vos 24-erių metų. Išleidęs pirmąjį romaną „Tatuiruotė“, jis įsitvirtino japonų literatūros pasaulyje ir ilgainiui buvo apdovanotas ne viena premija, tarp kurių ir 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija už nuopelnus kultūrai. 1956 m. rašytojas buvo svarstytas ir kaip Nobelio literatūros premijos laureatas, tačiau taip ir nelaimėjo.

Japonų autorius buvo vedęs tris kartus. Jo paties teigimu, pirmosios žmonos nemylėjo, santuoka buvo iš išskaičiavimo. Kalbama, jog pora išsiskyrė ir dėl to, kad Tanizaki labiau žavėjosi savo žmonos seserimi. Nuo pirmosios santuokos pradžios Tanizaki kūryboje dažnai pastebimas susižavėjimas valdingomis, fatališkomis moterimis. Rašytojas daug dėmesio skyrė obsesyviai meilei, destruktyviai seksualumo jėgai, pasak jo, dvilypei – dieviškajai ir demoniškajai – moters prigimčiai.

Keli būdai skaityti esė „Odė šešėliams“

Greta šių temų, daugelyje Tanizaki kūrinių – dramų, nebyliojo kino scenarijų, romanų ir esė – tyrinėjama šviesotamsa, o per skirtingus jos rakursus skleidžiasi ir kultūrinis identitetas. Tačiau, pasak knygos „Odė šešėliams“ įvado autorės, architektūros tyrėjos Eglės Bazaraitės, ši esė japonų autoriaus kūrybos lauke išsiskiria, mat Tanizaki „atvirai nagrinėja kultūrines takoskyras, nepalenkiamu tonu advokataudamas senajai japonų kultūrai“.

Tiesa, tokio požiūrio Tanizaki laikėsi ne visuomet. Architektūros tyrėjos teigimu, japonų rašytojas ilgą laiką buvo užburtas „vesternizacijos kvaitulio“. Tai liudija Tanizaki refleksijos apie santykį su tradicija po 1923 m. Didžiojo Kanto žemės drebėjimo, nusiaubusio Tokiją ir kitus Japonijos regionus. Pirmiau nei rūpestį artimųjų gerove ir sveikata, jis išgyveno džiaugsmą, kad senojo Tokijo tamsą pakeis Vakarų kultūra: „Pagaliau Tokijas taps maloniu miestu.“

Junichiro Tanizaki 1913 metais po savo literatūrinio debiuto. Nežinomas autorius, Public domain nuotr.

Skaitant „Odę šešėliams“ verta prisiminti ir Europą XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Pasak E. Bazaraitės, tai leidžia tekste įžvelgti ne tik japonų kultūros idealizavimą, bet ir satyrą bei (anti)fašistinę ironiją, pačiepiančias tuo metu Vakaruose ir Rytuose įsigalėjusią propagandą, kuri priešino tamsius Rytus su šviesiais Vakarais ar dvasingus Rytus su materialistiškais Vakarais.

Architektūros tyrėja teigia, kad toks žvilgsnis į rašytojo kūrybą, o ypač į „Odę šešėliams“ – nepopuliarus, esė dažniau lydima susižavėjimo: „Į Tanizaki nacionalistinį toną vakariečiai žiūri pro pirštus, o perskaitę „Odę šešėliams“ jaučiasi atradę japonų kultūros esmę. Esmės ten nemažai, tačiau tonas, kuriuo pasakotojas dėsto mintis, kitos kultūros kontekste neabejotinai būtų suprastas kaip nacistinis. Savaip netikėta, tačiau žavėdamiesi japonų kultūra neišgirstame nacionalizmo tonacijų ir matome tik nekaltą ir pagarbų didžiavimąsi savo kultūra.“

Tanizaki kūrybos įamžinimas

Japonų autoriaus kūryboje greta asmeninių patirčių, tikrų žmonių įkvėptų personažų, jaučiama ir Edgaro Allano Poe, Charleso Pierre Baudelaire’o ir Oscaro Wilde’o įtaka. Po Antrojo pasaulinio karo Tanizaki, kartu su Yasunari Kawabata ir Yukio Mishima, imtas laikyti vienu geriausių šiuolaikinių Japonijos rašytojų, nublankusių tik prieš Haruki Murakami žvaigždę. Tanizaki tapo pirmuoju japonų autoriumi, išrinktu Amerikos akademijos bei Menų ir literatūros instituto garbės nariu.

Junichiro Tanizaki 1913 metais po savo literatūrinio debiuto. Nežinomas autorius, Public domain nuotr.

1958 m. autorių ištiko dešinės rankos paralyžius, praėjus dvejiems metams buvo hospitalizuotas dėl stenokardijos, dar vadinamos krūtinės angina. Sulaukęs 79-erių, jis mirė nuo širdies smūgio Tokijuje, buvo palaidotas Hōnen-in šventykloje Kiote. 1965 m. įsteigta jo vardo premija, kasmet skiriama rašytojams už aukščiausią literatūrinę vertę turinčius grožinės ar dramos kūrinius. Šios premijos laureatas įamžinamas atminimo lenta, jam skiriama 1 mln. jenų piniginė premija.

Daugiau sužinoti apie skirtingų tamsos atspalvių kupinus Jun’ichirō Tanizaki gyvenimą bei jo kūrybą kviečiame skaitant knygą „Odė šešėliams“. Tekstą iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė-Ignotienė.