Šios knygos ilgai laukiau bibliotekos eilėje. Ir nors teko skaityti, kad Karmos tekstai itin liūdni ir virkdantys, šio romano tema man buvo labai artima, tad be baimės stovėjau eilėje ir tikėjausi kuo greičiau gauti savo knygą. Kokia knygos tema? Sudėtingas vaikelio laukimas, sudėtingas pastojimas, nusivylimas ir bandymas neprarsti pačios savęs. Savo pėdom šituos kelius myniau, tad maniau, kad tiesiog negaliu praleisti šios knygos. Tiek iš smalsumo, ar rasiu puslapiuose savų emocijų, tiek iš savotiško džiaugsmo, kad apie tai rašo populiariųjų tekstų autoriai.
Būtų keista, jei knyga būtų parašyta tiesiog šiaip. Be jokių asmeninių išgyvenimų. Neklydau taip manydama. Karma Brown su vyru apie vaikelius pradėjo galvoti, kai jai buvo diagnozuota sunki onkologinė liga. Tačiau daktarai jai pasakė, jog natūraliai pastoti būti sunku, ką jau kalbėti apie kūdikėlio išnešiojimą. Tačiau noras būti mama po tokių žodžių niekur nedingo. Karma išbandė milijonus būdų, pramynė galybę kelių, tačiau viskas stovėjo vietoje. Liko vienintelė išeitis – surogatinė motinystė. Ir Karmos vaikelį išnešiojo jos sesuo. Man ašaros kaupiasi pagalvojus, kiek ši šeima patyrė ir kokia stiprybė slypi šių seserų genuose. Apie šią kelionę autorė pasakoja knygos pratarmėje, tačiau įspėja, jog romanas nėra autobiografinis.
Hanos ir Keitės draugystė siekia mokyklos laikus. Jau tada susitikusios mergaitės nebesiskyrė, o su metais ryšys tik stiprėjo. Vėliau susidraugavo ir jų vyrai, tad ketveriukė tapo kone šeima. Tačiau pilnos laimės viena iš porų patirti negali. Keitė ir Deividas augina dvi nuostabias dukteris, o Hana ir Benas vaikų susilaukti stengiasi jau eilę metų. Supratę, kad natūraliai to padaryti nepavyks, jie imasi visų medicinos siūlomų būdų, tačiau ir jie porai nepadeda. Hana siaubingai išgyvena. Jos noras tapti motina yra karštesnis už karštą. Ji nebepakelia nusivylimų, bandymų, ją erzina gatvėje sutiktos nėščiosios, jos neviltis perauga į pyktį, santykiai su vyru šlyja… Ji tiesiog negali susitaikyti su siunčiamu išbandymu, mintimis, jog jos svajonė niekada netaps realybe. Keitė myli Haną labiau nei tikrą seserį ir draugės kančia jai lygiai tokia pat karti. Jai pastoti visad buvo lengva, vaikelius išnešiojo be jokių problemų. Ji ryžtasi išnešioti ir Hanos vaiką. Tapti surogatine motina. Ir nors jos vyras iš pradžių prieštarauja, Keitė imasi, ko sugalvojusi. Tačiau šis nėštumas neatneš vien laimės. Tai taps milžinišku išbandymu draugystei ir žmogiškumui.
Knygos pradžia ir Hanos emocijos man buvo labai labai artimos. O kai knygoje jauti savus išgyvenimus, ramiai skaityti tiesiog neįmanoma. Iš šono stebėdama veikėjos neviltį jaučiausi ir nejaukiai, ir liūdėjau, ir pykau. Autorė visai neblogai (gal kiek hiperbolizuotai) perteikė nevilties ir bejėgiškumo kankinamo žmogaus emocijas dorojantis su nevaisingumu. Tačiau knygai įsivažiavus man pritrūko paprasto rimtesnio gilinimosi į situaciją, emocijas. Viskas buvo taip sudramatinta, taip netikroviška, kad ėmiau raukytis. Tikrai tikėjausi gilesnių išgyvenimų, o įvykiai ir jų seka priminė LABAI dramatiško, per pietus rodomo serialo seriją. Žinoma, aš vertinu kalbėdama iš savo tribūnos, savo kailiu patyriau Hanos frustraciją, gal dėl to man norėjosi to gylio ir rimtumo, o ne netikėtumų ir siekio sugraudinti. Situacija ir taip graudi, veikėjų likimai ir taip margi, nereikėjo visko čia dar labiau sumelodramatinti. Ieškantiems emocionalaus, graudaus romano ši knyga turėtų patikti. Tačiau kas nori autentiškesnio, realistiškesnio pakapstymo sudėtingose šeimos santykių temose, rekomenduočiau peržvelgti Picoult knygų sąrašą.
Palikite komentarą