Skaudi ir epinė vergystės istorija

Kai man pasako ar paskaitau kur nors, kad knyga lies vergovės temą, daugmaž įsivaizduoju ko tikėtis. Žiaurumas, neteisybė, širdyje užgimsiantis sopulingas gailestis ir tarp eilučių trykštantis laisvės troškimas. Tikrai tikrai galvojau, kad „Auksinės šaknys“ bus kažkas tokio. Iki sielos gelmių virpinanti istorija apie dvi žiauraus likimo išskirtas seseris, kurios ieškos viena kitos. Kad manęs lauks šeimos saga su besivelkančiu vergovės žiaurumo šleifu ir vis labiau piktinančios neteisybės jausmas. Ir žinot ką? Viskas su šita knyga visai kitaip. Nedrįsčiau jos vadinti tiesiog šeimos istorija. „Auksinės šaknys“ aprėpia septynais kartas, keturiolika pagrindinių veikėjų ir galybę skirtingų skausmo formų.

XVIII amžiaus Ganos kaimeliai. Efija ir Esė – dvi viena apie kitą nieko nežinančios seserys. Tuomet, kaimeliuose vienas juodaodis galėjo turėti daug žmonų. Jos gyvendavo atskirose trobose, o vyras paeiliui jas lankydavo. Ištekėti už kaimo didžiojo vyro (vado) norėdavo visos, tačiau Efijai pasisekė labiau. Ją vedė baltaodis anglas, vergų prekeivis ir išsivežė į turtingus savo namus. O Esė, nuo gimimo patyrusi vargą, tampa tų namų požemių kaline, verge. Šios dvi moterys pradeda dvi kartas: Efijos, atmieštą baltu krauju, ir juodąją Esės šeimą. 

Kiekvienas knygos skyrius kalba apie naujus veikėjus, naujas šeimas ir taip jų apkeliaujam visas keturiolika. Ši struktūra, kartu yra ir knygos unikalumas, ir sudėtingoji dalis. Aš esu iš tų skaitytojų, kurie mėgsta „prisirišti“ prie veikėjo ir su juo eiti iki galo. „Auksinės šaknys“ šiuo klausimu man tapo iššūkiu, kuriame pirmoji pagalba buvo visų veikėjų šeimos medis įdėtas romano pradžioje. Ši knyga  parodė labai ankstyvą vergovę ir kitokią jos sistemą – iš Anglijos Amerikon plukdomus žmones, rūsiuose paslėptus juodaodžius, mišrias santuokas, kurios greit taps tabu – nesuvokiamu dalyku, Britanijos veržimąsi į Afriką…

„Auksines šaknis“ galima pavadinti vergovės istorijos ar bent jos pradinių stadijų istorija. Yaa įdėjo milžinišką darbą nagrinėdama faktus, šaltinius, grynindama autentišką informaciją. Autorė vaizduoja  kaip su viena karta keičiasi istorinis kontekstas, pasaulio suvokimas. Skaudžiai įsiminė vergovės padariniai, įsirėžę laisviems juodaodžiams, likusios baimės, randai. Neapsieita ir be žiaurumo scenų, kurias skaitydavau prisimerkusi – kartais nuo ašarų, kartais pasąmoningai nenorėdama priimti informacijos ir galvoje gimstančių vaizdų. Kone 300 metų 352 puslapiuose. Man tikrai sunku suvokti, jog ši knyga yra debiutinis autorės kūrinys. Kaip ji tai sugebėjo?!

„Auksinės šaknys“ – romanas, kurį mielai pavadinčiau apsakymų romanu, jei leisite. Nors visus knygos skyrius sieja veikėjų giminystė, kartos, kiekvienas iš jų man buvo lyg trumpa, atskira istorija apie skirtingų formų skausmą ir likimo svorį. Kad išgyventum viską, ką knygą duoda, turi ją skaityti lėtai, įsigilinti į kontekstą, sekti giminės medį ir neskubėti. Taip ją skaičiau aš, taip rekomenduoju ir jums. Stiprus, daug sopulių išjaučiantis kūrinys.

P.S. Taip įsijaučiau į apžvalgos rašymą ir knygos turinį, kad užmiršau skirti dėmesio dar vienam nuostabiam knygos dalykui – viršeliui. Aš jį kaip meno kūrinį pasidėjusi lentynoje laikau. Nuostabus!