Širdį draskanti istorija apie motinos pavydą dukrai

Ojojojoj… Nežinau nei kuo pradėti, nei kuo užbaigti. Tokia maža knyga, o tiek daug talpina, kad niekaip minčių nesusirenku. „Plak, širdie“ į rankas pakliuvo atsitiktinai, bet, matyt, ne veltui, nes iš klumpių išmušė su visu pajėgumu. Tai knyga apie motinystę, bet ne tokią, kokią įsivaizduojat patys. Tai istorija apie konkurenciją, pavydą, nemeilę vaikui ir vaiko knačias matant nuosavą motiną, bet negaunant net jos meilės trupinių. Apie vaiką, vadinantį motiną deive, gyvenantį – iš pažiūros – turtingoje ir laimingoje šeimoje, bet stokojantį mamos, kuri yra čia ir dabar, bet į dukrą net pažiūrėt nenori.

Mari buvo nuostabiai graži. Tokia graži, kad nebuvo nė vieno jai abejingo. Nuo paauglystės su vaikinais ji žaisdavo – viliodavo visus, bet nė vieno per daug, kad visi jaustų galimybę, visi jai asistuotų, o kitos merginos liktų be nieko. Ir likdavo, nes Mari grožis buvo neeilinis. Ir tai jai teikė laimės. Ne vaikinų dėmesys, o merginų pavydas. Didžiausia jos širdies šiluma buvo žinojimas, jog jai pavydi. Ir kuomet atsirado vaikinas, kurio norėjo visos, kurio Mari norėjo, jam atsidavė, jis pasipiršo, o ji sutiko – „Tėvų džiaugsmas teikė mažiau džiaugsmo, nei bjaurūs bendraamžių merginų vypsniai“. Ji mėgavosi visose situacijose laimėdama ir kitiems atnešdama skausmą. Tačiau Mari laukėsi. Ir kūdikis pilve jai buvo šlykštus. Visą nėštumo laiką ji stengėsi pramiegoti, kad nereiktų jausti pilve augančio vaiko. Gimė nuostabiai graži mergaitė, o Mari suprato tik viena: su dukros Dianos gimimu baigėsi jos gyvenimas.

Ir Mari vėliau turėjo daugiau vaikų, kuriuos mylėjo, tačiau Diana taip ir liko nekenčiama. „Plak, širdie“ pasakojama būtent iš Dianos perspektyvos, ir tai romaną daro dar unikalesnį. Kūdinio žvilgsnis į jo nemylinčią mamą, meilės ir prisilietimo troškimas, nesupratimas, vaiko liūdesys – graudino ir sukrėtė. Visi vaiko sąmonę gniuždantys veiksniai gniuždė ir Dianą, tačiau ji rado būdą atsistoti ir kurti kitokį gyvenimą. Niekaip negalėčiau pasakyti, jog tai nuostabi knyga, nes tokius jausmus nuostabiais vadinti būtų keista. Tai emociškai sunki, kitokia, skausmingai atvira ir tamsių spalvų gyveniman atnešanti knyga, apie kurią bus sunku negalvoti. Lyginčiau ją su tokiomis knygomis kaip „Lopšinė“, „Motinos pienas“ ar „Kambarys“. Sunku, liūdna, bet stipru.