Siaubo apysaka apie meilę, mirtį ir… ekologiją

Pradėsiu nuo to, kad šią knygą geriausia skaityti vienu ar dviem prisėdimais (ji visai plonytė, tai realiai vieno vakaro užteks). Tačiau įspėju, kad bus labai šiurpu. Skaičiau ją naktį, viena lovoj ir pabaigus negalėjau užmigti, man atrodė, kad po visą mano kūną ropoja kažkokie padarai. Nejuokauju, kėliausi, ėjau maudytis, persivilkau švarius naktinius, atsigėriau vandens, atsidariau langą, kad įeitų šalto oro. Dėl ko pasakoju šias neadekvačiai asmeniškas detales? Nes va tokį – ne tik emocinį, bet tiesiog fizinį efektą turi ši knyga. Tikrai šiurpiausia mano skaityta šįmet. O gal ir ever.

Kažkur Pietų Amerikoje, mažo miestelio ligoninės palatoje guli moteris. Ji jaučiasi esanti prie mirties. Šalia, ant lovos krašto sėdi mažas berniukas. Jie kalbasi. Štai kokie pirmieji knygos žodžiai:

Taip, tai kirmėlės.

Kokios kirmėlės?

Kaip ir bet kokios kitos kirmėlės.

<…> Kirmėlės kūne?

Taip, kūne.

Visą romaną moteris guli lovoj, o berniukas sėdi šalia ir valdingu, tvirtu, ne mažo vaiko balsu ją kvočia. Kvočia tam, kad ji suprastų, kada buvo tas (kažkoks) lemtingas momentas, kai jos kūne atsirado tos (kažkokios) kirmėlės. Berniukas ją spaudžia prisiminti iki tos akimirkos vedusias dienas. Verčia ją pasakoti kiekvieną jai nutikusią smulkmeną. Iš pradžių skaitytojas neturi nė menkiausio supratimo apie ką jie kalba, kaip ji atsidūrė ligoninėje, kas jis.

Geriausia nieko nekvestionuoti. Tiesiog skaityti.

Siurrealistinis romanas (mano supratimu, greičiau jau novelė) parašytas taip, kad sudaro dviejų žmonių spektaklio įspūdį. Jiedu kalbasi ir jam kvočiant, ji atskleidžia vis skaudesnius, šiurpesnius, makabriškus dalykus apie save, apie miestelį, kuriame jiedu yra. Apie kirmėles. Apie motinos meilę. Apie nuodus. Mirtį. Beprotystę. Košmarus. Kirmėles. Nuodus. Meilę. Mirtį.

Ar jis tikrai čia, palatoj? Ar įvyko viskas, ką ji pasakoja? Apskritai – ar ji pati čia? Niekas neaišku.

Nieko nesidomėkit apie knygą, nesispoilinkit. Tiesiog pasinerkit į šitą atmosferinį, magišką, visiškai mind-fuck‘inį pasakojimą. Pažadu, verta. Tikrai ne kiekviena knyga gali padaryti tokį įspūdį. Duodu penkias žvaigždes, nors sukainavo man nemigos naktį. Ir nieko rišlesnio apie ją pasakyt negaliu.