Savo ligos sėkmės istoriją sudėjęs į knygą Virginijus Šaulys įspėja: „Vėžys neturi poilsio dienų“

Šiek tiek daugiau nei prieš septynerius metus, sulaukęs 46-erių, Virginijus Šaulys išgirdo diagnozę: ketvirtos stadijos kasos endokrininės dalies piktybinis navikas. „Buvo baisu, tačiau man neliko nieko kito, tik perplanuoti gyvenimą, maksimaliai išnaudoti man likusį deimantinį laiką, dalintis savo patirtimi, žiniomis su likimo draugais“, – šiandien sako Virginijus. Leidykla „Alma littera“ išleido jo parengta knygą „Vėžys 24/7“, kuri drąsiai teigia, kad net ir ligos etapas gali tapti tikra sėkmės istorija.

Virginijau, kodėl nusprendėte pasidalinti savo istorija? Ar galite teigti, kad vėžys mūsų visuomenėje nebėra stigma, – dar taip neseniai juk buvo sakoma – bloga liga…

Iki šiol sklando nuomonė, kad vėžys yra sunkiai pagydoma arba išvis nepagydoma liga. Jei ketvirtoji stadija, išvis jokių šansų išgyventi. Tai rodo, jog žinių labai trūksta. Džiaugiuosi, kad atsiranda pacientų organizacijų, kurios imasi švietimo, stengiasi pasiekti sergančius žmones ir jų artimuosius.

Savo diagnozę išgirdau 2013 metais. Pamenu stresą, pasimetimą ir jovalą, kuris tada dėjosi mano galvoje. Kiek aprimęs suvokiau, kad viskas, nuo šios akimirkos, gyvenimas yra nebe mano. Privalau gyventi dėl žmonių, kuriuos myliu ir pirmiausia pasveikti savo mintyse. Kai realiai pradedi vertinti situaciją, kai išdrįsti ieškoti informacijos apie savo ligą, požiūris pasikeičia.

Šiandien galiu pasakyti, kad gyvenimas prieš diagnozę ir po jos, yra du visiškai skirtingi dalykai. Įvertinęs nueitus kelius, sukauptą patirtį ir žinias, nusprendžiau, kad privalau tuo dalintis. Dabar man atrodo, jog tai yra prasmingiausia, ką galiu nuveikti gyvenime, kuris man liko.

Ko vėžiu susirgę žmonės labiausiai bijo? Skausmo? Negalios? Mirties?

Nežinojimas iššaukia baimę ir nerimą. Baisu dėl ateities, dėl perspektyvų, dėl simptomų, dėl pasekmių gydymo… Ir jeigu pacientas anksčiau ar vėliau su savo diagnoze susitaiko, tai artimieji nesusitaiko niekada, jiems psichologinės pagalbos dažnai reikia dar daugiau nei sergančiam.

Inžinierius ar menininkas juk negali žinoti, kaip veikia žmogaus anatomija, kaip vystosi  vėžys, kokių esama alternatyvių gydymo būdų ir kokios sėkmės istorijos nutinka. Žiūrėkim, jei Petrui, Antanui padėjo, tai gal tikrai liga nėra beviltiška? Ir jei Virgiui pavyko ją kontroliuoti, tai gal ir man pavyks? Žinojimas, jog vėžys nėra mirties nuosprendis, ramina, o bet kurią sveiką, pozityvią istoriją galima prisitaikyti ir sau.

Iš pradžių labai sunku suvokti faktą, kad šioje žemėje esame laikini. Kalbėti apie tai, kai esi sveikas, viena, tačiau visai kas kita, kai sekundės pradeda tiksėti pašėlusiu greičiu. Paskui nerimą ir baimę seka praradimai, išsiskyrimai, karjeros baigtis ir fizinis skausmas. Ši liga poilsio dienų neturi, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką gyveni su ja. Vos suskausta šoną, jau galvoji: gal čia metastazės? Ir vėl naujas nerimo pliūpsnis. Fizinį skausmą malšina medikamentinės priemonės, svarbu apie viską, kas vyksta, kalbėtis su gydytojais. Aš jais tikrai pasitikėjau, užduodavau galybę klausimų. Bet jei dialogo nėra, jei nejaučiate, kad gydytojas jūsų draugas, keiskite gydytoją. Bendrystė yra vienas svarbiausių kelių į išgijimą.

Kaip vyksta psichologinis prisitaikymo ir susitaikymo su liga procesas? Ar svarbu rasti specialistą, kuris padėtų situaciją išgyventi?

Užsienyje onkologijos ligoninėse dirba onkopischologas. Būtent į jo kabinetą pirmiausia turėtų patekti vėžio diagnozę išgirdęs pacientas. Man pasisekė, buvau iš tų, kuriems labai gražiai įvardino, kad liga yra valdoma, o tik po to pranešė diagnozę. Man tai buvo tarsi ženklas pirmiausia ieškoti ne diagnozės, o sėkmės istorijų tų, kurie išgyveno. Tokių istorijų radau mažai, tai irgi paskatino rašyti knygą.

Savo knygoje rašote, kad pozityvus nusiteikimas daug prisidėjo, kai teko kovoti su liga. Kaip pozityvumą iškapstyti iš savo sielos tamsos? Kaip išvaikyti blogas mintis?

Kartą pas mane atėjo vėžiu serganti, dviejų mažų vaikų mama. Buvo labai nusiminusi – darbo nebebus, karjeros nebebus, kaip vaikai užauga nematys… „O tu nepagalvojai, kad esi labai laiminga?“ – jos paklausiau. Ji manęs, žinoma, nesuprato. Turėjau paaiškinti skaudžiai: pagalvok apie tai, o kas būtų, jei sirgtų tavo vaikai? Norėtum su jais susikeisti vietomis? Kartais reikia sukrėtimo, kad save ir savo ligą pamatytumei iš kito kampo ir pakeistum požiūrį. Mano šeima, artimieji neserga, vadinasi, galiu padaryti viską, kad jie nejaustų įtampos. Žinoma, juodos mintys užklumpa, tačiau jas suvaldyti padeda sveika aplinka. Savo gyvenimą dedikuoju tiems, kuriuos myliu. Tada pamirštu apie save.

Jūsų istorija tarsi ir teigia, kad ligos priežastis – stresas. Ar išvis galima numanyti šios ligos priežastis? Juk jei jas žinotume, būtų lengviau saugotis?

Endokrininės dalies piktybinio naviko atsiradimui didelės įtakos turi nuolatinis stresas. Aš jį patyriau bent keletą metų, kai teko ištverti banko, kuriame turėjau atsakingas pareigas, griūtį. Gyvenimo ritmas įsuka, nors ir jauti kažką negero, neturi laiko paklausyti, ką sako tavo kūnas. Jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tačiau anuomet visiškai neturėjau laiko, o gal ir noro bei drąsos perprasti kūno kalbą.

Aštuntus metus gyvenu su vėžiu, diagnozė niekur nedingo, nors liga ir sustabdyta. Mano kūne likę trečdalis kepenų, dalis kasos, ištvėriau blužnies, tulžies šalinimo operacijas. Žinau, kad niekuomet nebegrįšiu į pradinę būseną, užtat darau viską, kad išsilaikyčiau – susikūriau darbo vietą, dirbu, kiek galiu, kai negaliu, išjungiu telefoną ir einu pasivaikščioti.

Linkėdami sveikatos, dažnai nė neįsivaizduojame, ką iš tiesų reiškia tas linkėjimas. Pasakysiu banaliai, tačiau sveikata yra didžiausia vertybė. Supranti tai, tik ją praradęs. Mes visi žinome, kaip nesveika valgyti riebų, termiškai apdorotą maistą, bet vis tiek jį valgome. Žinome, kad reikia sportuoti, bet nepakylame nuo sofos. Rodos, atsiras stebuklinga piliulė, kurią prarysi ir viskas stos į savo vietas. Recepto, kaip užbėgti ligai už akių – nėra. Mes viską žinome, reikia tik daryti.

Užsimenate, kad pradžių pradžia kovoje su liga, buvo visiškai pakeista mityba. Kokių taisyklių pradėjote laikytis?

Prisirankiojęs informacijos, savo mitybą pradėjau keisti gal netgi pernelyg drastiškai. Mano gydytojas rekomendavo knygą, kuri man labai padėjo – „Naujoji priešvėžinė mityba“. Joje aiškiai ir paprastai išdėstyta, kaip vėžys vystosi ir koks maistas jam padeda. Vėžiui patinka rūgšti mūsų kūno terpė, kurią kuria pridėtinis cukrus, glitimas, krakmolas, pienas ir, žinoma, stresas. Kai sergi, neturi daug laiko eksperimentams, reikia tiksliai žinoti, koks metodas yra tikrai vertingas ir kuris – tik marketingo triukas.

Štai jau aštunti metai neturiu jokių atostogų rinkdamasis, ką valgysiu. Ir kai kas nors man siūlo suvalgyti pyragaitį ar torto gabalą, sakau ne. Ir žinau, kodėl taip sakau. 

Savo knygoje primenate, kad reikia būti atviram informacijai. Tačiau, kaip atsirinkti tinkamus informacijos šaltinius, juk tiek daug visko?

Pas savo gydytoją visada vaikščiodavau su užrašų knygute. Joje surašydavau man kylančius klausimus. Džiaugiuosi, kad gydytojai rasdavo laiko ir kantrybės į juos atsakyti, nors kartais ir juokdavosi: „O, Šaulys jau vėl su savo užrašų knygele!“. Man būdavo svarbi ir medicininė, ir asmeninė gydytojo nuomonė. Parsinešęs atsakymus, vėl ieškodavau informacijos, ją lygindavau ir pritaikydavau tai, kas man labiausiai tinka.

Rašydamas savo knygą, pasitelkėte specialistus. Ar norėjote, kad jūsų žodis būtų svaresnis?

Pradžioje sudėliojau savo patirtis, daviau jas paskaityti sergantiems draugams. Paskui pagalvojau, ar tikrai turiu tokią teisę? Juk nesu gydytojas, galiu kalbėti tik apie savo įžvalgas. Komandą suburti pasiūlė mano gydytojas. Ir tai buvo labai protingas sprendimas – pasinaudodami mano istorija knygoje kalba gydomosios mitybos specialistė, žolininkas-farmakologas, kineziterapeutės, onkopsichologė, sergančių onkologinėmis ligomis sporto trenerė ir kiti.

Esate sukūręs spektaklį, kuriame skamba viešos onkologinių ligonių išpažintys. Ar sergantiems yra svarbus bendrystės jausmas?

Būna visaip: vieni užsidaro, su niekuo nebendrauja, o kiti, kaip ir aš, ieško savipagalbos grupių. Kai matai, kad yra ir kitų žmonių, kurių patirtys, išgyvenimai panašūs, tampa lengviau. Žodis gydo. Dalintis ir kalbėti yra svarbu, štai kodėl sugalvojome spektaklį „NenuGALĖTIieji“. Jame skamba atviros ir skaudžiossergančių žmonių istorijos, kuriose kiti gali atpažinti save.

Virginijau, ar galite pasakyti, ką turime daryti, kad šios ligos išvengtume?

Ja nesusirgti. Jei rimtai, reikia džiaugtis kiekvienu savo gyvenimo momentu, savo metais, savo sukaupta patirtimi. Ramybė, aiškūs tikslai, judėjimas ir sveika mityba organizmą veikia pozityviai. Pozityvas šarmina organizmą, o šarminė terpė netinka uždegiminiams procesams.