Saulius Šaltenis: „Rašydamas negalvoju apie reikšmes, metaforas“

2019 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, lietuvių literatūros klasikas Saulius Šaltenis pristato naują romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, kuriame į sausio tryliktosios tragediją pažvelgia kitaip – prašalaitės Pietų Amerikietės žvilgsniu.

Gerbiamas Sauliau, viename interviu esate sakęs, kad kūryba jums – kaip žaidimas. Kokios to žaidimo taisyklės?

Užsižiūrėjau kartą kaip vandenyno pakrantėj žaidė motina ir vaikas: bėgo, bėgo vienas į kitą ir su tokia meile, tokia meile apsikabindavo lyg šimtą metų vienas kito išsiilgę. Gal ir mūsų literatūriniai žaidimai kažkuo panašūs ir taip pat lyg be jokių taisyklių.

Teko skaityti, kad „Riešutų duonos“ tekstus diktuodavote savo šviesaus atminimo žmonai Lolai, o ji – tai juokdamasi, tai verkdama – užrašinėdavo. Koks tas rašymas dabar, kai esate vienas?

Ne, aš Lolos savo kūryba tikrai nevirkdydavau kaip kokios Pietų Amerikos meilės serialų gražuolės, tik jos akys skaitant kartais imdavo drumstis ir truputi sudrėkdavo. O, tada galvodavau, pataikiau, gal visai neblogai parašiau? Dabar kitaip – esu gerokai atsiskyręs nuo pasaulio triukšmo. Žolė juk auga tyliai, taip dabar ir mūsų kūryba.

Naujausias jūsų romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ – ypač metaforiškas: nuo pavadinimo iki kailinių, laikraščių, rakto, durų motyvų. Kokios reikšmės slypi po romano pavadinimu?

Skaičiau, kad Amerikoj, berods, Ilinojaus universitete, lituanistikos pratybose anglakalbiams studentams patinka skaityti ir nagrinėti mano novelę „Amžinai žaliuojantis klevas“. Jie ten atranda visokias prasmes, apie kurias aš lyg ir nė negalvojau rašydamas naktį prieš keliasdešimt metų: kas ten okupantas, kas ten jam priešinasi, kas yra klevas  ir panašiai. Rašydamas negalvoju apie reikšmes, metaforas.

Romane praėjus trisdešimčiai metų po sausio tryliktosios įvykių, į juos žvelgiate prašalaitės žvilgsniu. Kam reikalinga tokia perspektyva?

Perspektyva reikalinga tam, kad geriau matytum.

Jūsų knygas skaito ne tik lietuviai: jos verčiamos ir į užsienio kalbas. Ar skirtingai jūsų kūrybą priima Lietuvoje ir kitose šalyse?

Žmonės visur vienodai gimsta, miršta, myli, kenčia, laukia, tiki, patiria auksines laimės akimirkas. Apie tokias „aktualijas“ rašau ir tikiuosi visur būti vienodai suprastas.

Pelnėte nacionalinę premiją už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Esu labai blaivus ir kuklus, bet tėvas nuo vaikystės kartojo, kad būsiu rašytojas, kaip mūsų giminėje jau buvo A. Baranauskas ar A. Vienuolis. Ir pats visados jaučiau, kad moku gerai rašyti. Jei ir kiti tai įvertina – gerai.