Saulina Kochanskaitė: leidybos prasme nebesame Europos užkampis

Metams baigiantis tapo įprasta apžvelgti praeinančiuosius, įvertinti, kas vyko ir pavyko, kuo buvo galima pasidžiaugti – ir ko pasimokyti. Ne išimtis ir leidybos sektorius, 2021 metais ne tik džiuginęs skaitytojus naujomis knygomis bei pažintimis su jų autoriais, bet ir nuolat ieškojęs visiškai naujų pandeminės realybės diktuojamų galimybių.

„Užsienio autorių dėmesys mūsų šaliai įkvepia ne tik skaitytojus, bet ir mus, leidėjus, ir leidžia suvokti, kad nebesame Europos užkampis, kad galime ne tik leisti svarbiausius pasaulio kūrinius, bet ir pačius jų autorius pasikviesti dalyvauti renginiuose“, – kaip vieną šių metų ryškiausių tendencijų išskiria leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė.

Daugiau apie tai, ką „Baltoms lankoms“ pavyko nuveikti 2021-aisiais ir ko laukti iš 2022-ųjų, kviečiame skaityti pokalbyje.

Metų viduryje daug ir išsamiai kalbėjomės apie leidybos procesus, jų virtuvę. O šiame pokalbyje norisi koncentruotai apžvelgti būtent 2021-uosius. Kadangi metų laikas savaip įpareigoja, pradėsiu nuo bendriausio klausimo: kaip apibūdintum metus?

Sakyčiau, kad 2021 „Baltų lankų“ metai pirmiausia buvo dosnūs geros grožinės literatūros. Nors metų pabaigoje vis pasigirsta kalbų, kad 2021-ieji Lietuvos prozai ir ypač romanui ne patys lengviausi, savo indėlį šioje srityje jaučiame, nes išleidome net tris pripažinimo sulaukiančius lietuvių autorių romanus – Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę II“, Dainiaus Vanago „Oderį“ ir Tomo Vaisetos „Ch.“.

Džiaugiuosi, kad pavyko tęsti klasikinės ar ja tampančios literatūros leidybos misiją – tai ir W. G. Sebaldo „Austerlicas“, ir Françoise Sagan „Nebaigtas romanas“, ir Tarjei Vesaaso „Ledo rūmas“. Išleidome tokius šiuolaikinių literatūros žvaigždžių romanus kaip Karlo Ovės Knausgårdo „Mano kova. Šokis tamsoje“, Maggie O’Farrell „Hamnetas“, Kazuo Ishiguro „Klara ir Saulė“, Marieke Lucaso Rijneveld „Vakaro nejauka“.

Šiuos metus dar galėčiau pavadinti naujai atgimstančios geros literatūros metais, nes atsigręžėme į jau anksčiau pasirodžiusius kūrinius ir juos skaitytojams pristatėme iš naujo. Labai džiaugiuosi, kad nauju leidimu atgimė J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“, Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, Adamo Johnsono „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, Jo Nesbø Hario Hūlės detektyvų serija, net keturios Romaino Gary knygos.

Nepaisant tai blogėjančios, tai gerėjančios pandeminės situacijos, metai buvo gausūs renginių ir atsinaujinimo: turiu galvoje „Baltų lankų“ inicijuotą metų pradžioje įvykusią „Knygų savaitę“, trijų didžiulių Kristinos Sabaliauskaitės renginių vasaros turą Palangoje, Kaune ir Vilniuje ir naują interneto svetainę baltoslankos.lt, spalį vainikavusią leidyklos žmonių visų metų triūsą.

Ar sutiktum, kad Lietuvos leidyboje metų ciklas savotiškai klostosi nuo vasario iki vasario – nuo vienos Vilniaus knygų mugės iki kitos? Kas krenta į akis žvelgiant į leidybinių metų pradžią? Na, žinoma, be fakto, kad pirmą kartą renginio istorijoje dėl pandemijos situacijos neįvyko mugė.

Taip, sutinku. Tai, kad šiais metais Vilniaus knygų mugė neįvyko, viena vertus, atvėrė didžiulę tuštumą, kita vertus, paskatino ieškoti būdų, kaip bent iš dalies ją užpildyti. Iš poreikio bent nuotoliniu būdu susitikti su skaitytojais ir skaitytojomis, kalbėtis apie knygas, skatinti jas skaityti ir gimė virtualios „Knygų savaitės“ idėja, kuri, mūsų galva, tokiu pandeminiu laiku išties pasiteisino. Tai rodo ne tik „Knygų savaitės“ renginių internete peržiūrų gausa, bet ir tai, kad į tokį renginį pavyko pasikviesti Nobelio literatūros premijos laureatę Olgą Tokarczuk, kurią kalbino K. Sabaliauskaitė. Tad šiems, 2021-iesiems, visai einant į pabaigą ir pandemijai vis kaitaliojant kaukes, galiu pažadėti, kad kitų metų pradžioje skaitytojams kartu su gausiu Lietuvos leidyklų būriu ruošiame dar vieną „Knygų savaitės“ šventę.

„Baltos lankos“ vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė. Dovilės Dagienės nuotr.

Pavasarį, regis, tikrai daug dėmesio buvo skirta geriausių verstinių knygų rinkimams, turėjome progą įsiskaityti į išskirtinius vertimus, atkreipti dėmesį į vertėjus ir jų darbą. Kaip matai ir vertini leidyklos poziciją verstinės literatūros atžvilgiu?

Gera šiuolaikinė ir klasikinė verstinė literatūra buvo, yra ir bus vienas kertinių „Baltų lankų“ polių. Pastarųjų kelerių metų „Verstinės knygos rinkimai“, kuriuose kasmet atsiduriame tarp lyderiaujančių leidyklų, tai patvirtina. Tad darkart norisi padėkoti vertėjoms ir vertėjams, redaktorėms ir redaktoriams, korektorėms ir korektoriams už jų talentą, darbą ir kantrybę skleidžiant įvairiausią užsienio literatūrą Lietuvoje.

Noriu pasidalinti, kad kitais metais verstinės literatūros laukia daug ir įvairios: iš naujo verčiamas Giuseppės Tomasi di Lampedusa klasikinis XX a. italų romanas „Leopardas“, pirmoje metų pusėje pasirodys 1989 m. Lietuvoje išleistas ir taip iki šiol ir neperleistas pataisytas Jameso Joyce’o „Menininko jaunų dienų portretas“, o jau visai netrukus laukia penktoji Karlo Ovės Knausgårdo ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“, Roberto Seethalerio romanas „Laukas“, Virginie Despentes trilogijos antra knyga „Vernonas Subutexas 2“.

Vasarą, be to, kad turbūt visi skaitėme Norberto Černiausko „1940. Paskutinę Lietuvos vasarą“, džiaugėmės ir kitomis knygomis, o leidėjai, aišku, ruošėsi rudeniui, kupinam tikrai labai stiprių naujienų – W. G. Sebaldo „Austerlico“, T. Vaisetos „Ch.“. Kaip apibūdintum antrąją metų pusę?

Antroji metų pusė – ruošiantis Kalėdoms, dalyvaujant Frankfurto knygų mugėje – leidybos pasaulyje visad būna intensyvi ir apdovanoja svarbia ir įdomia literatūra. Bet šis, antrasis, 2021 metų pusmetis, matyt, labiausiai įsiminė taip išsiilgtais gyvais literatūros renginiais, kuriuose dalyvavo mūsų užsienio autoriai. Į festivalį „Open Books“ atvyko romanų „Brodekas“ ir „Šuns archipelagas“ autorius Philippe’as Claudelis, festivalyje „Vilniaus lapai“ dalyvavo Jo Nesbø.

Toks užsienio autorių dėmesys mūsų šaliai įkvepia ne tik skaitytojus, bet ir mus, leidėjus, ir leidžia suvokti, kad nebesame Europos užkampis, kad galime ne tik leisti svarbiausius pasaulio kūrinius, bet ir pačius jų autorius pasikviesti dalyvauti renginiuose. Tad kviečiu sekti naujienas, kokius gi svečius išvysime pristatant savo knygas kitų metų „Knygų savaitėje“.

Norėtųsi dar išgirsti apie vaikų literatūros leidybos situaciją – kokia ji, kas keičiasi?

Literatūra vaikams – ir verstinė, ir originali – mūsų leidybos programoje kasmet užima vis svarbesnę vietą. Pastebime, kad vis labiau domimasi interaktyviomis knygelėmis, tad pasitelkdami įvairiausias technologijas, bendradarbiaudami su gausybe Lietuvos ir užsienio autorių, iliustratorių stengiamės sukurti kuo vertingesnę, edukuojančią, skirtą lavinti įvairias vaikų jusles literatūrą. Tarp sėkmingiausių, pasirodžiusių šiais metais, paminėčiau „Maestro, muzika!“, „Gyvūnų orkestras groja Mocartą“, „Laikas miegoti, lokiuk“.

Šiuo metu labiausiai orientuojamės į ikimokyklinio amžiaus literatūrą vaikams, bet ateityje planuojame leisti daugiau literatūros mokyklinio amžiaus vaikams, paaugliams. Artimu metu taip pat pristatysime ne vieną debiutuojančių lietuvių autorių sukurtą knygą vaikams. Viena ką tik pasirodė – tai Audronės Kvietkutės „Rytės ratai“, laimėjusi pirmąją vietą 2021 m. „Baltų lankų“ trumpos vaikiškos istorijos konkurse, nagrinėjanti itin svarbias ir jautrias socialines temas.

Dar smalsu: ar iš tiesų pamažėle menksta negrožinės literatūros populiarumas – jos tikrą suklestėjimą, regis, stebėjome pastaraisiais metais? 

Kalbant apie literatūros tendencijų potvynius ir atoslūgius, nesureikšminčiau nei vieno, nei kito. Natūralu, kad jei kelerius metus intensyviai skaitėme negrožinę literatūrą, po kiek laiko galbūt norėsime grįžti prie grožinės, ir atvirkščiai. Nors šiais metais mūsų repertuare dominavo grožinė literatūra, populiarumu niekuo nenusileido negrožinės knygos: Mažvydo Jastramskio „Mums reikia vado?“, Merlino Sheldrake’o „Raizgus gyvenimas“, Lori Gottlieb „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“.

Kitais metais irgi laukia tikrai nemažai užsienio ir Lietuvos autorių negrožinių knygų naujienų, pavyzdžiui: žurnalistės ir aktyvistės Caroline Criado Perez „Neregimos moterys“, elgsenos ekonomikos mokslų daktarės Agnės Kajackaitės „WO/MEN“, istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos mokslinė studija apie seksualumo kultūrą sovietmečiu.

Jei paklausčiau, su kokia knyga pasiūlytum žengti į naujus metus – koks kūrinys tai būtų ir kodėl?

Tai būtų Claire Keegan „Tokie smulkūs dalykai“ – taupus romanas, įkvepiantis nesiblaškyti, susitelkti į tikrai svarbius, esminius dalykus. Ramybės ir susitelkimo romano žodžiais ir palinkėčiau sau bei kitiems Naujaisiais metais: „Laikai buvo žiaurūs, tačiau Ferlongas juo labiau jautė ryžtą nepasiduoti, išlikti santūrus, nesišiaušti, rūpintis savo mergaitėmis ir stebėti, kaip jos auga ir baigia mokslus Šv. Margaritos mokykloje, vienintelėje mergaitėms deramoje mokykloje mieste.“

Kalbėjosi ir susirašinėjo Lina Valantiejūtė