„Saugokis šuns“: ar tikrai vyrams geriau sekasi rašyti detektyvus?

Garsus italų rašytojas Andrea Camilleri teigė negalintis pakęsti moteriškų detektyvų, nes moterys žino, kaip įvykdyti nusikaltimus, bet nežino, kaip apie juos papasakoti. Tačiau jo kolegė Danila Comastri Montanari griauna šį mitą jau daugiau kaip trisdešimt metų.

Italijoje ir už jos ribų didelio populiarumo sulaukė buvusios mokytojos antikinių detektyvų serija, kurią sudaro kelios dešimtys į senovės Romą nukeliančių istorijų. Pirmąją serijos knygą „Saugokis šuns“ į lietuvių kalbą išvertė rugpjūčio mėnesį Anapilin iškeliavęs žurnalistas Aurelijus Katkevičius.

Antikis Šerlokas Holmsas – keturiasdešimtmetis Romos senatorius Publijus Aurelijus Stacijus, garsėjantis įspūdingais turtais, lengvabūdiškumu ir detektyvo gyslele, susidūrus su kraują stingdančiomis žmogžudystėmis. Pirmojoje knygoje „Saugokis šuns“ senatoriaus laukia itin sunki užduotis – išsiaiškinti net kelių vienos šeimos narių žmogžudysčių motyvus ir kaltininką. Žinoma, ši serija traukia ne tik dėl visų klasikiniam detektyvui būdingų bruožų, bet ir dėl puikiai sukurtos istorinės scenografijos. Prieš skaitytojo akis kaip gyvas iškyla amžinasis miestas, kupinas žmogiškųjų ydų, silpnybių ir nusikaltimų, niekšybių ir žiaurių papročių. Ir dar vienas išskirtinis knygų bruožas – humoras.

Tuo įsitikinsite perskaitę pokalbį su šios serijos autore Danila Comastri Montanari.

Italų rašytojas Andrea Camilleri yra pasakęs: „Negaliu pakęsti moterų, rašančių detektyvus. Moterys žino, kaip įvykdyti nusikaltimus, bet nežino, Italų rašytojas Andrea Camilleri yra pasakęs: „Negaliu pakęsti moterkaip apie juos papasakoti. Moteriški detektyvai mirtinai nuobodūs.“ Ką atsakytumėte į tokį pareiškimą?

Kad ir kaip būtų gaila, faktas toks: tarp seno kirpimo vyrų, išaugusių visai kitokiame kontekste, vis dar atsiranda manančių, kad šmaikštu pasijuokti iš moterų, perėmusių vairą į savo rankas. 3 nuotr.Rašytoja Danila Comastri Montanari sukūrė antikinių detektyvų seriją, kurią sudaro kelios dešimtys į senovės Romą nukeliančių istorijų. Moterys, savaime suprantama, neturi laiko atsakinėti į šių nostalgiškų senukų tiradas – jos per daug užsiėmusios automobilių, traukinių, laivų, sraigtasparnių ir lėktuvų vairavimu. Ir detektyvų rašymu.

Jūsų detektyvuose vaizduojamos moterys – stiprios, ištvermingos, kovingos ir labai maištingos. Skaitant matyti, kaip žavitės savo kuriamomis veikėjomis. Ką atsakytumėte kritikams, pabrėžiantiems, kad per daug mėgstate apsišarvavusias moteris – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme?

Atsakyčiau, kad jie visiškai teisūs – žaviuosi stiprybe ir drąsa, todėl dažnai kuriu veikėjus, kurie gali pasigirti šiomis vertybėmis, nesvarbu ar tai moterys, ar vyrai. Jei kalbėsime konkrečiai apie moteris, taip, mano detektyvuose jos stiprios, nesutramdomos, sumanios, aštrialiežuvės. Jos nė iš tolo neprimena malonios, nuolankios moters prototipo, kuris, neabejoju, senatoriui Stacijui tuoj pat pabostų. „Roma – pavojingas miestas“ – ištaria jam viena tokia storžieviška veikėja. „Miestai visai kaip moterys – kuo pavojingesni, tuo įdomesni!“ – su pasigėrėjimu atsako Publijus Aurelijus.

Rašytoja Danila Comastri Montanari. Asmeninio archyvo nuotr.

Skaitant jūsų romanus atrodo, kad visai neteisiate vyrų, kuriuos dauguma moterų laikytų pasileidėliais. Kastoras, pats Publijus Aurelijus priešinasi gyvenimo monotonijai ir moralės normoms. Ar jie atspindi jūsų svajonių vyro paveikslą?

Atspindi ne mano svajonių vyro paveikslą, o mano pačios charakterį: nekenčiu monotonijos, nekenčiu nuobodulio, nekenčiu moralizavimo, nekenčiu veidmainystės. Man mano veikėjai neatrodo nė kiek pasileidę, tik truputį gyvybingesni už kitus. Todėl atsakysiu Publijaus Aurelijaus citata iš vieno mano detektyvų:

– „Moterimis aš nesinaudoju, jų nekolekcionuoju, nevilioju ir neužkariauju. Moteris aš myliu.“

– „Visas iki vienos?“

– „Turiu didžiulę širdį!“

Kada gimė jūsų aistra rašymui?

Sulaukus keturiasdešimties, kai turėjau truputį laisvo laiko. Dažnai kartoju, jog anksčiau per daug laiko skyriau gyvenimui, kad atrasčiau jo rašymui. Iki tol nebuvau parašiusi nė vienos eilutės, paauglystėje net nerašiau dienoraščio. Nors nuo pat ankstyvos vaikystės nuolat prisigalvodavau galybę painiausių istorijų, niekuomet nejaučiau poreikio jų užrašyti, man užtekdavo apie jas galvoti.

Kodėl kaip veiksmo laiką pasirinkote senovės Romą?

Šį istorinį laikotarpį išmanau geriausiai. Be to, kai kuriais atžvilgiais tų laikų visuomenė labai panaši į šiandieninę: joje irgi matome politikus, vargšus, pirklius, karius, romantines intrigas…

Kūrybą grindžiate tikrais istoriniais įvykiais. Istorinių detektyvų rašymas – sudėtingas darbas, prieš rašant turite surinkti daug informacijos. Kaip pavyksta suderinti realybę su fantazija?

Remiuosi istoriniais įvykiais, kuriais domiuosi nuo pat paauglystės. Nors, aišku, kiekvienas naujas detektyvas verčia labiau įsigilinti į tam tikras istorines aplinkybes, kuriose vyksta knygos veiksmas. 3 nuotr.Rašytoja Danila Comastri Montanari sukūrė antikinių detektyvų seriją, kurią sudaro kelios dešimtys į senovės Romą nukeliančių istorijų. Visuomet beveik fanatiškai stengiuosi kuo tiksliau aprašyti veiksmo laiką ir vietą. Tačiau, jei turėčiau rinktis tarp efektingos scenos ir tikslaus istorinių įvykių atkartojimo, nė kiek neabejodama pasirinkčiau pirmąjį variantą. Mano nuomone, rašytojas visų pirma privalo įsijausti į siužetą ir veikėjų likimus, o tada jau galima kalbėti apie informacijos perdavimą, faktų atskleidimą.

Ar rašydama galvojate apie skaitytojus?

Žinoma! Nemanau, kad rašyti plačiajai publikai yra kas nors smerktino. Kas pasakė, kad norėdamas būti geru rašytoju ar intelektualiu skaitytoju turi rašyti ar skaityti vien tik nuobodybes? Tikiu, kad tarp Dž. Džoiso ir muilo operų egzistuoja ir tarpinė literatūra, kurią kuria autoriai, rašantys įtraukiančius, pagrįstus pasakojimus, vystantys puikius siužetus, neleidžiančius skaitytojams atsitraukti nuo knygos iki pat paskutinio puslapio. Knygos turi paveikti emociškai. Norėčiau pamatyti, kokios emocijos kyla pabaigus vieną tų nuobodžių, bet visų garbinamų ir recenzijose liaupsinamų knygų!

Rašytoja Danila Comastri Montanari

Jūsų knygų veikėjai pasidalina nuojautomis ar hipotezėmis apie ateities išradimus. Pavyzdžiui, Publijus Aurelijus nujaučia, kad ateityje bus galima nustatyti pirštų antspaudus, tačiau aplinkiniai lieka abejingi šioms spėlionėms, juokiasi iš jų arba jas pasmerkia.

Paveldėjimo dėsniai, pirštų antspaudai, industrinė revoliucija, Edipo kompleksas… Mano kontraversišką sprendimą šias temas prikelti klasikiniame pasaulyje lėmė daugybė veiksnių. Visų pirma, gerbiu mūsų senovės protėvių genialumą, minties laisvę, drąsą nusisukti nuo tradicijų rizikuojant būti išjuoktiems. Taip pat skaitykite: Aurelijus Katkevičius: „Anomalija dažnai įdomesnė nei norma ar dėsnis“ „Saugokis šuns“ – Džeimsas Bondas iš antikinės Romos Vertėja rekomenduoja apžiūrėti naujame detektyve minimas įspūdingas Indijos radžų brangenybes Antra, rašau šias knygas praėjus dviem tūkstantmečiams, todėl žinau dalykus, kuriuos senovės mąstytojai galėjo tik numanyti. Ir daugeliu atvejų numanė – prisiminkime heliocentrinę Saulės sistemą, miego psichologiją. Trečia, mėgstu linksminti skaitytojus, atkreipti jų dėmesį, iš karto tiesiai šviesiai parodyti, jog nesu rimta rašytoja ir nenorėčiau, kad mane tokia laikytų. Galų gale įtakos turi ir mano pačios charakteris – nesu konservatyvaus mąstymo ir tai puikiai matyti iš mano pagrindinio veikėjo Publijaus Aurelijaus. Jis išdrįsta galvoti apie tai, kas dar nesugalvota.

Parengta pagal www.rickdeckard.net, www.mangialibri.com.

Iš italų kalbos vertė Augustė Burbaitė