Leidykla „Briedis“ išleido istorijos mokslų daktaro, Vidurio Europos istorijos tyrinėtojo Andreaso Kosserto knygą „Rytprūsiai. Mitai ir tikrovė“, kurioje – išsami tūkstantmetė Rytų Prūsijos istorija, papasakota be politinių iškraipymų, kurie visąlaik trukdė suvokti Rytprūsius kaip unikalų, atvirą, daugiatautį kraštą.
Kieno Rytprūsiai yra dabar – vokiečių, lenkų, lietuvių ar rusų žemė? Mes sakome Mažoji Lietuva, lenkai – Warmia i Mazury, rusai – Калининградская область, vokiečiai – Ostpreußen, bet visi kalbame apie tą patį: nuostabią vietą, esančią tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kuri atgyja bendroje šio krašto istorijoje.
Vokiečių istoriko A. Kosserto žvilgsnis dažnai krypsta į Europos pasienio kraštų istoriją, etnines ir religines mažumas, Europą ne kartą krėtusią priverstinę žmonių migraciją. Šįkart autorius kviečia į kelionę po Prūsiją ir kaip itin patyręs gidas išsamiai, be stereotipinių istorinių vertinimų, be paklodės tampymo į vienos ar kitos šias žemes besisavinančios tautos pusę, pasakoja, kas yra Prūsija, kas tie prūsai, kaip ši šalis iš provincijos 1525 m. tapo kunigaikštyste, 1701 m. – karalyste, iš kur ir kada šiai žemei imtas kabinti Rytprūsių pavadinimas, kaip keitė šį kraštą ir jo žmones įvairūs istorijos vingiai bei tekę itin skaudūs kirčiai. Kokie mitai nuo pat ankstyvųjų laikų lydi Rytprūsių kraštą ir ar visi jie pagrįsti bei teisingi?
Prūsija svarbi ir pasaulio bei Europos istorijai, ne tik aplinkinėms po gabalą Rytprūsių atsiriekusioms šalims. Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?
Šiek tiek vėliau didysis Karaliaučiaus mąstytojas Immanuelis Kantas (1724–1804) pasakė, kas yra svarbiausia: savo traktate „Į amžinąją taiką“ jis ragino sukurti pasaulio piliečių teisę, pagal kurią „bet kurioje žemės vietoje niekas neturėtų daugiau teisių nei kitas“.
Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai. Čia visąlaik draugiškai sugyveno daugiakalbystė, buvo svarbus švietimas, universitetai, šis kraštas, ir ypač Karaliaučius, tapo svarbiu knygų leidybos centru. Pirmoji lietuviška knyga irgi pasirodė būtent Karaliaučiuje. „Catechismusa prasty szadei“ – taip ją pavadino Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavęs Martynas Mažvydas.
Įsigalėjęs mitas, kad prūsų kalba išnyko dėl to, kad ilgai neturėjo savo rašto. Šioje knygoje yra malda „Tėve mūsų“ – 1561 m. kunigo Abelio Vilio išversta į prūsų kalbą ir esanti viena iš nedaugelio išlikusių prūsų kalbos paminklų.
Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo. Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais. 1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.
Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos. Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern. 1938 m. šis darbas buvo baigtas ir brutaliai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.
Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius. 1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus. Kilo toks chaosas, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų. Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.
Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose: kraštas, prieš karą turėjęs beveik 2 mln. 490 tūkst. gyventojų, neteko 511 tūkst., iš jų – 311 tūkst. civilių, kurie žuvo kovose, bėgdami, tremtyje, kalėjimuose ar nuo šalčio ir bado. Karas, visoje Europoje pasėjęs terorą ir nusikaltimus, Rytprūsius visiškai pražudė. Septyni šimtai metų vokiečių istorijos Rytprūsiuose buvo palaidoti po Trečiojo reicho griuvėsiais.
Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo brangiausią kainą – liko be tėvynės. Ši A. Kosserto knyga – tai raginimas neleisti nugrimzti Rytprūsiams į nebūtį ir toliau rašyti bendrą šio krašto istoriją, vykusią bei vykstančią po 1945 metų.
Autorius Rytprūsių istorijai siūlo rasti naują vietą ir išlaisvinti ją iš grynai vokiškos istorijos rėmų. Prūsijos ištakos ten, kur dabar gyvena rusai, lietuviai ir lenkai, ten atsirado valstybė, kuri daugelį šimtmečių buvo itin artimai susijusi su šiomis tautomis. Tokio bendrabūvio anuomet neskatino jokia Europos Sąjungos programa iš Briuselio, Rytprūsiuose iki XIX amžiaus tai buvo nieko nestebinanti gyva kasdienybė, kurios pagrindas – ne tautiniu principu sukurta valstybė.
Kviečiame paskaityti knygos ištrauką.
1948 metais iš Kaliningrado srities buvo deportuoti visi vokiečiai. Nuo 1948 metų rugpjūčio 24 iki spalio 26 dienos į Vokietijos sovietinę zoną išvažiavo 21 ešelonas ir išvežė 42 094 žmones. Oficialiai buvo skelbiama, kad paskutinis traukinys su išvežamais vokiečiais paliko Karaliaučių jau 1948 metų spalio 21 dieną. Tačiau rusams nepavyko iš karto surankioti visų vokiečių kilmės žmonių, be to, buvo dirbančių specialistų, kurių jie neturėjo kuo greit pakeisti, todėl lapkričio 8 dieną buvo parengtas dar vienas specialus traukinys, kuris išvežė 138 rytprūsiškius, po mėnesio, gruodžio 11 dieną, prireikė dar vieno traukinio. Beveik po metų, 1949 metų lapkričio 12 dieną, dar 1401 vokietis paliko rusišką sritį, daugiausia tai buvo kvalifikuoti specialistai, o kai 1950 metų sausio 7 dieną dar šeši paskutiniai pavieniai asmenys išvažiavo iš Karaliaučiaus, deportacija buvo baigta. Nuo tada Kaliningrado sritis – sovietams atitekusi šiaurinė Rytprūsių dalis – liko kraštas be vokiečių. […]
Sovietų Sąjunga nutarė Kaliningrado sritį paversti pavyzdine komunizmo šalimi, nes atrodė, kad tam sąlygos čia puikiai tinka. „Nuo pat pradžių Kaliningrado srityje sovietiniai žmonės buvo laisvi, nepančiojami privatinės gamybos priemonių nuosavybės“, – nuolat buvo skelbiama spaudoje. Taigi, su tokiais žmonėmis, kuriems nerūpėjo praeitis, kurie – visi – neturėjo nei geografinių, nei kilmės šaknų, buvo galima eksperimentuoti. Pirmiausia 1945 metų vasarą ir rudenį čia apsigyveno daug demobilizuotų rusų karių, dažniausiai jie rinkosi Karaliaučių, Tilžę arba Įsrutį.
Bet likimo valiai paliktas žemės ūkis tuo metu vegetavo. Reikėjo naujakurių. 1946 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais įvairiuose SSRS regionuose buvo pravesta agitacija ir į sritį savanoriškai atvyko 12 000 valstiečių šeimų. Dar 2500 šeimų atsikėlė iš Baltarusijos. Naujiesiems kolonistams buvo pažadėta ir suteikta nemažai privilegijų: nemokama kelionė patiems, nemokamas turto ir naminių gyvulių pervežimas (iki dviejų tonų svorio kiekvienai šeimai), kelionpinigiai, namas kaime, karvė arba paskola jai įsigyti ir atleidimas nuo mokesčių bei duoklių trejiems metams. Visa tai labai primena XVIII šimtmetyje Prūsijos karalystės vykdytą krašto apgyvendinimo politiką, kai į Rytprūsius gyventi buvo kviečiami Zalcburgo protestantai, Nyderlandų menonitai, hugenotai ir kiti kolonistai.
Tačiau sovietiniai agitatoriai viliojo žmones ne tik materialiomis privilegijomis, bet bandė ieškoti ir ideologinių argumentų, tad skelbė, kad čia anksčiau neva buvusios rusų žemės ir jas dabar reikia įsisavinti. Dalyvauti šiame procese esanti kiekvieno sovietinio piliečio pareiga. Naujieji Kaliningrado srities gyventojai, siųsdami Stalinui sveikinimus, taip ir rašė: „Mes visi atvykome į naująją sritį turėdami tik vieną mintį ir vieną tikslą – vėl prikelti slavų žemę, pažadinti ją naujam gyvenimui.“
1946 metais į sritį atvyko 1294 žvejų šeimos iš Baltarusijos, nuo Uralo, iš Maskvos, Astrachanės, Rostovo, Irkutsko, Krasnodaro sričių. Jas apgyvendino kaimuose prie Kuršių marių. 1947 metais atkeliavo dar viena žvejų grupė: šimtas šeimų rado naują tėvynę Kuršių nerijoje (penkiasdešimt – Pilkopiuose ir penkiasdešimt Šarkuvoje), aštuoniasdešimt šeimų apsigyveno Karklėje, Įsėje bei Tovėje ir dar šimtas dvidešimt penkios – Gilijoje. Kuršių marios visada garsėjo gausiais žuvų ištekliais, iki tol pamario kaimuose gyveno daug vokiečių žvejų. Dabar čia ėmė gausėti rusų, jie atvyko nuo Kaspijos, Azovo jūrų krantų, nuo Volgos, Dono, nuo Ilmenio bei Ladogos ežerų. Rusai buvo įgudę žvejai, tačiau daug kas čia jiems buvo svetima: ir nuo seno Kuršių mariose naudoti kurėnai, ir ungurių žvejyba. Gaudyti ungurius jie vėliau išmoko iš vietinių Rytprūsių žvejų. […]
Sovietai teigė, kad ant žlugusios civilizacijos griuvėsių bus pradėta nauja civilizacijos istorija, niekaip nesusijusi su praėjusiomis epochomis. Tokia nuostata patiko pirmiesiems sovietiniams Karaliaučiaus gyventojams, vis dar neatsigavusiems nuo karo baisumų. Modernaus sukirpimo sovietiniame mieste neturėjo likti jokių praeities reliktų. Karaliaučiuje reikėjo naujų švarių liejimo formų, kuriose būtų galima išlieti daug grynų homo sovieticus, be jokių priemaišų. Suplanuota miesto monotonija turėjo leisti pamiršti istorines baisybes. Žmonės norėjo pailsėti nuo istorijos ir jos košmarų. Daug vertingų istorinių statinių, kurie per karą kažkokiais būdais išliko, buvo apibjauroti, apiplėšti ir galiausiai nugriauti.
Rytprūsių širdyje buvo pridaryta daugybė žaizdų, kurios kraujuoja iki šiandien. Karaliaučiaus pilies liekanų sovietai iš pradžių nelietė. Ilgai, net iki septintojo dešimtmečio, trukusios diskusijos – palikti ar susprogdinti pilies griuvėsius – rodo, kad kaliningradiečių savimonė pamažu keitėsi. Tiesą sakant, nugriauti pilies liekanas buvo numatyta dar 1949 metų miesto plane: „Vokiečiai miesto centrą buvo apstatę be jokio plano, barbariškai, taip, kaip statoma visose kapitalistinėse šalyse. Čia buvo daugybė siaurų gatvelių, kuriomis vos galėjo judėti tramvajus. Vietoj tų senų pastatų dabar nutiesti platūs prospektai, įrengti ir apsodinti bulvarai bei žaliosios zonos. Tiesi kaip styga centrinė miesto gatvė kerta senamiestį ir jungia dešinįjį upės krantą su kairiuoju.
Miesto centre numatyta erdvė statyti didingiems sovietų rūmams. Jų fundamentas greičiausiai bus dedamas ten, kur šiandien yra pilies kiemas su bokštu, priešais rūmus planuojama įrengti didelę aikštę, kuri tęsis iki pat upės. Monumentalus tarybų rūmų pastatas bus paminklas Michailui Ivanovičiui Kalininui, tikram komunistų partijos aktyvistui ir nusipelniusiam mūsų valstybės kūrėjui. Rūmus papuoš aukštas, iš tolo visiems matomas švyturys, atitinkantis Kaliningrado, miesto-uosto, dvasią. Mūsų sovietiniams architektams patikėta svarbi užduotis – sukurti tokį būsimų rūmų projektą, kuris būtų tikrai vertas naujojo Kaliningrado vardo.“ (Ištrauka iš 1949 m. balandžio 30 d. laikraštyje „Kaliningradskaja pravda“ spausdinto architekto M. R. Naumovo straipsnio).
Šylant politiniam klimatui, pirmąkart pasigirdo balsų, pasisakančių už tai, kad pilies liekanas reikėtų išlaikyti, tam buvo bandoma ieškoti istorinių Rytprūsių ir Rusijos ryšių. Esą Karaliaučiaus pilis susijusi su Rusijos caru Petru I, su karvedžiu Suvorovu, su kitais įžymiais rusais. Tačiau argumentuojant pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į Rusijos revoliucijos istoriją ir Karaliaučiaus pilies vaidmenį joje. Buvo prisiminta, kad šimtmečio pradžioje vienoje pilies salių vyko vokiečių socialdemokratų teismas, kad čia savo garsiąją kalbą pasakė Karlas Lybknechtas.
Tačiau sovietai neturėjo jokio koncepto, kaip elgtis su vokiška praeitimi, todėl po 1945 metų šiaurinė Rytprūsių dalis tapo keista įvairiaprasmių prisiminimų vieta. Iš pradžių Karaliaučiaus centre riogsantys griuvėsiai socialistiniams stebėtojams kėlė pasitenkinimo jausmą, nes jie priminė vokiečių pralaimėjimą ir sovietų pergalę. Pavyzdžiui, vienas sovietinis keliautojas, 1951 metais pirmąkart apsilankęs Karaliaučiuje ir pasivažinėjęs po jo centrą, žavėjosi: „Koks nuostabus miestas! Tramvajumi važiuojame siauromis ir kreivomis buvusio Karaliaučiaus gatvėmis. Sakau „buvusio“, nes Karaliaučius ir yra buvęs miestas. Jis iš tikrųjų neegzistuoja. Keletą kilometrų tęsiasi nepamirštamas griuvėsių peizažas… Tai senasis Karaliaučius – miręs miestas. Bandyti jį atstatyti būtų beprasmiška. Kur kas paprasčiau ir praktiškiau pastatyti naują miestą.
Bet ką daryti su senuoju? Kaliningradiečiai visai rimtai siūlo sugriautą Karaliaučių aptverti mūrine tvora ir ten kartkartėmis atvežti pasižiūrėti tuos, kuriems norisi tapti pasaulio valdovais.“ Kita vertus, iki XX amžiaus Karaliaučius Rusijoje visada buvo siejamas su Imanueliu Kantu ir laikomas vartais į kitokį pasaulį. Čia pirmiausia rusų keliautoją pasitikdavo Europa ir vakarietiškas gyvenimo būdas. Dabar šis tarpininkas tarp Rytų ir Vakarų degradavo, tapo provincijos užkampiu, nes senieji ryšiai buvo nutraukti, neįveikiama užtvara skyrė miestą nuo Vokietijos ir nuo Lenkijos. Karaliaučius buvo ne realios vietos, o antagonistinės idėjos pavadinimas.
Bet laikas ėjo, Antrasis pasaulinis karas grimzdo į praeitį ir kuo toliau, tuo dažniau girdėjosi naujųjų Karaliaučiaus gyventojų nepasitenkinimas, kad jų miestas demonizuojamas, kad jis nuolat naudojamas tik kaip fonas kuriant prieš vokiečius nukreiptus filmus apie karą. 1958 metais laikraštyje „Kaliningradskaja pravda“ buvo rašoma: „Mūsų dirbantys žmonės sutinka, kad Maskvos bei Minsko kūrėjai atvažiuotų čia sukti savo filmų, patys ir kviečia juos, tačiau ne tam, kad Kaliningrade būtų ieškoma karo vaizdų, o tam, kad parodytų ir pašlovintų mūsų gražų žalią miestą.“
Vėliau Karaliaučiaus praeitis sudomino jaunuosius Maskvos, Leningrado, taip pat Lietuvos intelektualus. Tai buvo vienintelis vakarietiškas, Vakarų Europos kultūros tradicijas menantis didmiestis, kurį, kaip rašė lietuvių literatūros kritikas ir eseistas Tomas Venclova, Sovietų Sąjungos pilietis galėjo pats savomis akimis pamatyti ir aplankyti, nes tam nereikėjo užsieniui skirto paso. Tarp intelektualių Karaliaučiaus mylėtojų buvo ir Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis, kuris pokario Karaliaučiui paskyrė nemažai savo eilėraščių. Pirmąkart į Karaliaučių jis atvažiavo 1963 metais, o 1968 metais buvo nuvykęs į Piliavą. Kitas to meto rusų rašytojas ir žurnalistas Valentinas Zorinas parašė pasakojimą „Dešimt sapnų apie Kenigsbergą“ (rus. „Десять снов о Кенигсберге“):
„Akmeninis grindinys, gotikinis raudonų plytų namas – karinė prokuratūra… Čia buvo Rytprūsių žemės ūkio ministerija, ten – Žemės teismas… Aštrūs bokštai remia žemą žiemos dangų. Ką tik pasnigo ir jau tirpsta. Čia žmonės juokauja: „Jei jums nepatinka Kaliningrado oras, palaukite penkiolika minučių ir jis pasikeis…“ Jaunimas miestą vadina „Kenig“. Šitame gražiame name buvo gestapas, dabar čia įsitaisė KGB; ten buvo kalėjimas, kalėjimas ten ir dabar. Ant kanalizacijos šulinių dangčių – lotyniškos raidės, o transformatorinės panašios į mažas koplytėles. Tarp ankštų, akivaizdžiai europietiškos architektūros eilių – niūroki solidūs namai po raudonų čerpių stogais – išnyra daugiaaukštės sovietinės gyvenamosios kazarmos, jos tęsiasi tolyn, nesibaigiančiais kvadratais užpildydamos visus tarpus… Jau keturiasdešimt metų, kai mes vis bandom „suvirškinti“ Rytprūsius, o tie Rytprūsiai po truputį „virškina“ mus ir mes nepastebimai susiliejam su jais.“
Po 1991 metų, kai buvo panaikintas Kaliningrado srities uždarosios karinės zonos statusas, ėmė atvažiuoti lankytojų. Rytprūsių paveikslas, kurį jie pamatė, labai stipriai skyrėsi nuo to, koks buvo laikomas daugelio atmintyje nuo prieškario laikų. Anuomet Rytprūsiai buvo vadinami grūdų aruodu, tai buvo pažangus žirgų ir galvijų veisimo centras, o dabar nuniokoto krašto vaizdai tiesiog pribloškė. Eksklavas buvo prikimštas karinių junginių, nedidelės kaimo gyvenvietės – ištuštėjusios, gatvių ir kelių tinklas – suardytas, melioracijos sistema – sugadinta, gamta pamažu jau beveik atsiėmusi visa tai, ką anksčiau žmonės su dideliais vargais buvo pavertę kultūringu kraštu. Ten, kur anksčiau būta naudingų žemės plotų, dabar driekėsi stepėmis pavirtę laukai, brūzgynais apėję miškai, telkšojo pelkynai.
Statistika sako, kad 1936 metais toje pačioje Rytprūsių teritorijoje buvo auginama keturiskart daugiau galvijų nei 2001-aisiais. Iki Antrojo pasaulinio karo keliautojas iš Lietuvos, perėjęs Rytprūsių sieną, patekdavo į kitą, aukštesnės civilizacijos pasaulį: čia vietoj medinių stovėjo mūriniai namai, vietoj vargingų kaimų jį pasitikdavo apdirbti laukai ir dailūs švaručiai maži europietiški miesteliai, vietoj prastų lauko kelių čia jis rasdavo asfaltuotas gatves. Reikia pasakyti, kad ir šiandien Kaliningrado sritis nuo Lietuvos labai skiriasi, tačiau dabar jau pranašesnė Lietuva: per penkiasdešimt metų ši šalis padarė didžiulę pažangą, o buvusi Rytprūsių sritis nusirito žemyn. Kaliningrade tvyro apatija ir abejingumas. Visa sritis tapo keista anomalija, posovietinėje erdvėje ji liko lyg koks sovietinės sistemos rezervatas.
1937 metais Klaipėdoje gimęs Tomas Venclova, kurį visąlaik domino Rytprūsių likimas sovietinėje imperijoje ir Rytprūsių reikšmė Lietuvai, apie tai rašė: „Buvusiuose Rytprūsiuose įvyko labai daug liūdnų dalykų. Bet pykti ant istorijos tai tas pat, kaip ir pykti ant žemės traukos. Daug geriau susitaikyti su jomis ir bandyti jas nugalėti. Juk žmonės, sukonstravę skraidymo aparatus, žemės trauką nugalėjo. Kiekvienam lietuviui, taip pat ir man, labai svarbu, kad vadinamosios Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas nedingtų. Neslėpsiu, tradicinių senųjų geografinių pavadinimų klausimas mums, lietuviams, yra labai skaudus… Iš viso negaliu suprasti, kodėl Karaliaučius – didelis europietiškas miestas – vis dar tebevadinamas vardu tokio asmens, kurio nuopelnai labai abejotini, kodėl pasaulio istorijoje žymų pėdsaką palikusi Tilžė savo dabartiniu pavadinimu tebešlovina tą sistemą, kuri rusų žmonėms vargu ar atnešė ką nors gero.“
Po 1991 metų politinių pasikeitimų keitėsi ir kaliningradiečių požiūris į srities istoriją – staiga kilo didžiulis susidomėjimas praeitimi. […] Prasidėjo įvairių pėdsakų paieškos, pasigirdo balsų, besipriešinančių sustabarėjusiai nuostatai nieko neklausinėti, bet Karaliaučiuje gyvenantiems rusams pirmiau svarbu įveikti sovietinį periodą, tuos po 1945 metų vykusius fundamentalius ideologinius bei materialinius lūžius. 1996 metais išėjo knyga „Rytų Prūsija. Nuo seniausiųjų laikų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos“. Jos pasirodymas žymi naują žingsnį Kaliningrado rusų pastangose suprasti tą regioną, kuriame jie gyvena jau daugiau nei pusę šimto metų. Šis, kaip teigiama, „pirmasis reikšmingas Rusijos įnašas siekiant nušviesti Rytprūsių istoriją iš rusų pusės“, neatšaukiamai paneigė premisą, kuria, pasibaigus karui, vadovavosi Sovietų Sąjunga, inkorporuodama šiaurinę Rytprūsių dalį į RSFSR, t. y. pradėti istoriją nuo nulio. 2001 metais Šventapilėje buvo pastatytas paminklinis akmuo, skirtas 700-ųjų miesto įkūrimo metinių atminimui. Vadinasi, Kaliningrado srities gyventojai suprato, jog šio krašto istorija prasideda gerokai anksčiau nei 1945 metais.
Prūsų Ylavos miesto herbą puošia įrašas „Pr. Eylau“. Naujoji žydų bendruomenė Karaliaučiuje, vienijanti du tūkstančius narių, rengiasi pasistatyti sinagogą senojoje istorinėje vietoje ir tęsti turtingas Vokietijos žydų tradicijas Rytprūsių sostinėje. Atvirukuose iškyla istoriniai miestų vaizdai, net senieji Vokiečių ordino ženklai. Imta vykdyti nemažai projektų, daugelis jų buvo pradėti padedant vokiečiams. Knypavoje iš griuvėsių vėl pakilo puikioji Karaliaučiaus katedra. Restauruota dauguma Karaliaučiaus miesto vartų, taip pat – keletas nuostabaus grožio bažnyčių srities kaimuose, pavyzdžiui, Legyčiuose, Miulhauzene ar Prūsų Arnavoje.
Tačiau centrinė Rusijos valdžia piktai ir nepatikliai stebi šį kultūrinio artėjimo procesą ir bando žmones nuo jo atitraukti. Proveržio nuotaikos dažnai vėl užleidžia vietą niūriai postsovietinei bendrarusiškai laikysenai. Atrodo, kad bus sunku išsipildyti žurnalo „Запад России“ autorių viltims iš naujo atrasti Rytprūsius kaip Rytų ir Vakarų suartėjimo vietą, nes vyksta atvirkštinis procesas – sritis vis labiau sukasi į Rytus, į Rusiją.
1996 metų birželio 23 dieną, dalyvaujant Borisui Jelcinui, iškilmingai buvo padėtas pamatinis akmuo Kristaus Išganytojo stačiatikių cerkvei. Tai aukščiausias pastatas Kaliningrado mieste ir didžiausias srityje, jis simbolizuoja amžiną Kaliningrado pavaldumą motinai Rusijai. Siekdami pabrėžti tokią priklausomybę, tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir metropolitas Kirilas greta kertinio akmens įkasė kapsulę su sauja šventos žemės, kuri buvo atvežta iš Maskvos. Kai Rusijoje prasidėjo įvairūs dinaminiai procesai, Kaliningrado srityje viskas sustojo, ji pamažu tampa sovietiniu muziejumi po atviru dangumi. Rytprūsių sostinė vis dar tebevadinama stalininio žudiko Kalinino vardu, kiti miestai turi ne mažiau keistus pavadinimus: Gvardeiskas (Gvardiečių miestas), Krasnoznamenskas (Raudonosios vėliavos miestas), Pionerskas (Pionierių miestas), Znamenskas (Vėliavos miestas).
Palikite komentarą