Buvusi mados žurnalistė Karen Swan metė viską, kad galėtų rašyti. Dabar ji – tarptautinio pripažinimo sulaukusi populiarių romanų autorė, trijų vaikų mama, gyvenanti miškuose prie Sasekso ir rašanti knygas namelyje medyje. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Paryžiaus paslaptis“, „Kalėdų dovana“ ir „Tobula dovana“.
Naujausia lietuviškai pasirodžiusi K. Swan knyga „Žvaigždės virš Romos“ nukelia į Amžinąjį miestą. Autorė sako, kad tai viena mylimiausių jos knygų, nes joje šėlsta itin aistringa meilės istorija.
Frančeska į Romą pabėgo nuo savo praeities. Jos gyvenimas Amžinajame mieste tiesiog nuostabus! Ji vedžioja turistų grupes po miestą ir rašo tinklaraštį apie Romą. Tačiau šiukšlių konteineryje surasta prabangi rankinė suveda ją su paslaptinga dama – vikonte Elena, ir netikėtai užsimezgusi abiejų moterų pažintis pakeičia Frančeskos gyvenimą.
Pasakiškai turtinga ir ne mažiau paslaptinga aristokratė pasiūlo Frančeskai parašyti jos biografiją – tai, ko ne vienerius metus siekė daugybė leidėjų. Mergina sutinka, net neįsivaizduodama, kur ją nuves kelionė į praeitį. Elena pasakoja apie rožinę jaunystę tarp Amerikos galingųjų, apie mylimuosius ir santuokas. Tačiau Frančeskos neapleidžia mintis, kad tai tik dalis tiesos ir kad senoji aristokratė nuo jos kažką slepia. Kad ne veltui buvusi tarnaitė nekenčia šios moters. Ir ne veltui – visgi kokį gyvenimą jai teko nugyventi!
Gimusi turtingoje amerikiečių šeimoje ir garsėjusi savo grožiu, būdama vos 26-erių Elena jau buvo ištekėjusi trečiąjį kartą. Būtent tuomet ji sutiko savo gyvenimo meilę, tačiau tai buvo vienintelis vyras, su kurio būti ji negalėjo. Visą situaciją ima komplikuoti netikėtai įgriuvęs Elenos sodas, kai žalos įvertinti iškviesti ekspertai aptinka senovinį tunelį po moters namais. Tame tunelyje randamas neįkainojamas deimantinis žiedas ir Frančeskai ima aiškėti, kad Elena neatskleidė jai visų savo paslapčių, o viena iš jų yra ypatingai šokiruojanti…
Kviečiame paimti į rankas šį intriguojantį romaną, o prieš tai susipažinti su „Žvaigždžių virš Romos“ autore K. Swan.
Buvote sėkminga žurnalistė Londone. Kodėl nusprendėte tapti rašytoja?
Darbas žurnalo redakcijoje gana varginanti veikla. Perkopusi dvidešimtmetį patyriau daug linksmybių sukdamasi toje aplinkoje: mados renginiai, vakarėliai, galerijų atidarymai, išėjimas į miestą su merginomis. Dievinau tai…
Buvau tik ką ištekėjusi, kai įvyko rugsėjo 11-osios teroro aktas, ir tuomet pajutau, kad gyvenime noriu patirti kai ką geresnio ir tyresnio. Susilaukėme pirmojo sūnaus. Tapimas mama pakeitė mano gyvenimą. Supratau, kad nenoriu leisti laiko kažkur biure toli nuo sūnaus, ir mums su vyru pasisekė, kad galėjome finansiškai tai sau leisti.
Susipažinau su puikiu akušeriu ir kai gimė antrasis mano sūnus su šiuo gydytoju išleidome knygą, kurioje pasakojome apie laikotarpį po gimdymo. Mano agentas tuomet ėmė įtikinėti, kad turėčiau rašyti grožinę literatūrą. Tad vieną dieną tiesiog nuėjau į biblioteką ir aprašiau mintyse iškilusią sceną. Ji tapo pirmuoju „Žaidėjų“ skyriumi, kuriame dvi veikėjos sėdi viename iš Londono sodų, o jų vaikai bėgioja per vandens purkštukus išmėtytus žolėje. Negalvojau apie knygos siužetą, tiesiog užsimerkiau ir pamačiau šį vaizdą.
Taigi turėjau trijų puslapių ilgio epizodą ir privalėjau arba ką nors su juo daryti toliau, arba tiesiog jį palikti. Esu labai užsispyręs žmogus, tad, kai nusprendžiu ko nors imtis, privalau tai padaryti. Taigi turėjau sukurti istoriją plėtodama šią vieną sceną, o tai nėra tinkamas būdas rašyti knygą. Visgi tai buvo mano pirmieji žingsniai, vedantys į grožinės literatūros pasaulį. Jie padėjo suvokti, kaip kuriami pasakojimo pamatai. Vos parašiusi knygą supratau, kad istorijų kūrimas yra būtent tai, ką turiu daryti.
Kiekvieno jūsų romano veiksmo vieta gana įspūdinga: Hemptonas, Šveicarijos Alpės, Roma, Paryžius… Šiame sąraše atsiduria net Kanados uoliniai kalnynai! Ar esate buvusi visose minėtose vietose?
Taip, esu aplankiusi visas šias vietas! Man neįtikėtinai pasisekė. Kai kurias iš aprašytų vietų aplankiau per atostogas, tačiau į kai kurias vietoves, pavyzdžiui, Portofiną ar Hemptoną, vykau specialiai norėdama jas ištyrinėti ir ten įkurdinti romanų siužetus. Stengiuosi pasirinkti vietas, kurios gali įkvėpti. Knygose pasaulį įsivaizduoju tarsi per Instagram filtrą: gyvenimas jame šiek tiek ryškesnis, intensyvesnis nei realybėje. Taip pat turiu skaitytojų visame pasaulyje, tad noriu, kad skaitydami jie apsilankytų tose vietose. Pavyzdžiui, turbūt nedaugelis mano knygas skaitančių lietuvių itin daug žino apie Dorsetą.
Iš ko semiatės įkvėpimo kurdama personažus? Kaip atsiranda tie stiprūs vardai: Elena Damiani, Frančeska Haket, Klem Alderton, Rovena Tipton, Alegra Fišer, Flora Saiks, Netė Vatson?
Vardai turi savo ypatybes, jie tarsi siūlo man tam tikrus veikėjų charakterius. Dėl to pradėdama rašyti knygą kone visuomet pirmiausia išsirenku personažų vardus, sugalvoju jų veiklą. Abu šie veiksniai patys sukuria personažus. Jei vienas elementas nedera su kitu, negaliu įsivaizduoti personažo, tačiau kai pasirenku teisingai, veikėjas tiesiog išnyra prieš akis. Atrodo, tarsi veiktų kažkokia keista alchemija, bet išmokau šiuo procesu pasitikėti ir stengiuosi pernelyg griežtai sąmoningai neformuoti kuriamų personažų bruožų.
Man patinka stiprūs vardai, ypač tie, kuriuos galima sutrumpinti. Galbūt todėl, kad mano pačios vardas Karen netrumpinamas, visada mėgau pravardes. Manoji gimė pagal šukuoseną – Flop (liet. pasišiaušėlė). Dialogų rašymas yra viena mano mėgstamiausių rašymo dalių – jie betarpiški, žadinantys susidomėjimą, staigūs, spalvingi ir intymūs. Tad man patinka vardai, kurie kalbant skamba natūraliai ir atpažįstamai: „Flo“, „Leks“…
Ar galite išskirti mėgstamiausią knygą iš tų, kurias parašėte?
Daug sentimentų man kelia „Kalėdų dovana“, nes tai buvo pirmoji mano parašyta knyga, tiksliai kaip veidrodis atspindėjusi galvoje užgimusią istoriją. Taip pat dievinu „Žvaigždes virš Romos“ dėl joje aprašytos itin aistringos meilės istorijos. Bet labiausiai iš visų man patinka „Tobula dovana“. Šios knygos personažai tokie ryškūs, ydingi ir nuvertinami. Iki šiol apie juos pagalvoju.
Jei galėtumėte susėsti pokalbiui su trimis rašytojais, mirusiais ar gyvais, kas jie būtų? Kodėl būtent jie?
Jane Austen, nes ji, mano nuomone, buvo kraštutinė feministė, peržengusi gyvenamo laiko rėmus ir sugebėjusi bakstelti patriarchatui, kuriam gyvuojant moterys neturėjo beveik jokios galios formuoti santykių. John Irving, nes jis man atrodo esantis toks, koks turėtų būti tikras, senamadiškas pasakotojas. Jo vaizduotė – tokia gyva ir kūrybinga, kad jo fantazijų pasaulyje nėra nieko neįmanomo ar pernelyg keisto, kad tai negalėtų būti realybė. Na, ir Kate Atkinson, nes jos gebėjimas valdyti kalbą man primena poeziją.
Palikite komentarą