Romano „Siaubingas gerumas“ autorė: „Kartais gerumą įvertiname tik praėjus kuriam laikui“

„Ypač įsiminiau vienos moters pasakojimą, kai netekusi vaiko ji nuolat sau kartodavo, kad turi įveikti sielvartą ir grįžti į normalų gyvenimą. Ji prisipažino, kad mano romanas jai tapo saugia erdve, kurioje galėjo pabūti su širdgėla ir skausmu. Lengviau atsikvėpti“, – apie skaitytojų reakcijas į romaną „Siaubingas gerumas“ pasakoja autorė Jo Browning Wroe.

Romane rašytoja pasakoja apie tikrais įvykiais paremtą tragediją, tačiau kartu tai tampa vilties ir atspirties gyventi kupina istorija. 1966 m. spalį nedidelį Velse esantį Abervano kaimelį supurtė tragedija – didžiulė nuošliauža pasiglemžė kaimelio mokyklą. Romano centre – balzamuotojas, besirūpinantis žuvusiais mokinių kūnais. Jo žvilgsnis į neteisingą ir siaubingą įvykį tampa liudijimu, kiek daug pačią sunkiausią akimirką gali žmonių gerumas ir bendrystė

Knygos autorė sako, kad skaitytojai tikrai neturėtų baimintis mirties temos, nes apie ją, o kartu ir gyvenimą po netekties romane kalba šviesiai. Kodėl vertėtų atsiversti „Siaubingą gerumą“, specialiame pokalbyje pasakoja autorė Jo Browning Wroe.

Mirtis ir akistata su ja – vienos svarbiausių romano „Siaubingas gerumas“ temų. Jūsų gyvenime mirtis taip pat nėra svetima – užaugote krematoriume. Ką reiškia gyventi vietoje, kur mirtis įprasta kasdienybės dalis? Ar jūsų asmeninė patirtis atsispindi romane?

Kai augau, apie tai nemąsčiau, bet, taip, vaikystėje mirtis šmėžavo kažkur fone ir didelės baimės nekėlė. Ji buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, kitaip tėvas nebūtų turėjęs darbo ir mūsų išmaitinęs. Pro virtuvės langus keliskart per dieną, penkias dienas per savaitę stebėdavau riedančias laidotuvių procesijas, tad man buvo keista, kad žmonės negali susitaikyti su mirties neišvengiamybe. Mirtis man niekada nebuvo tabu, todėl labai nustebau, kai supratau, kad kai kuriems žmonėms per sunku pasakyti, jog kas nors mirė, jie ieško švelnesnių žodžių.

Kaip ši patirtis atsispindi romane? Knygoje labai norėjau išreikšti pagarbą laidojimo paslaugas teikiantiems žmonėms. Dar būdama maža, supratau, kokia tai garbinga ir kilniaširdiška profesija, nors mažai kas tą pastebi.

Kaip rašytoja debiutavote brandžiame amžiuje. Kodėl būtent dabar?

Metus gyvai dėsčiau kūrybinį rašymą, beveik dvidešimt metų rašiau mokomąsias knygas. Man labai patiko dirbti su rašytojais ir padėti jiems tobulinti savo kūrinius. Tai man pačiai buvo geri kūrybinio rašymo kursai, per tą laiką supratau, kad noriu ne redaguoti, o rašyti pati. Buvau pradėjusi rašyti kelias knygas, bet jas vis užmesdavau, o tada perskaičiau mane prikausčiusią vieno balzamuotojo istoriją.

1966 metais Velse, Abervano kaimelyje, iš angliakasybos atliekų susidariusi nuošliauža palaidojo pradinę mokyklą ir pražudė daugiau nei šimtą vaikų. Balzamuotojas vyko padėti per šią tragediją nukentėjusiems žmonėms. Pasikalbėjusi su tuo vyru ir ten savanoriavusiu jo kolega, supratau, kad noriu pagarbiai ir jautriai papasakoti jų istoriją.

Kodėl pagrindinis romano veikėjas toks, sakykime, netipiškas – balzamuotojas?

Idėja, kad pagrindinis veikėjas bus balzamuotojas, gimė perskaičius minėtą istoriją. Atspirties tašku man tapo ne Abervano tragedija, bet žmonės, kurie puolė nukentėjusiems į pagalbą. Stebėjausi, kokio herojiško pasiaukojimo ir gerumo reikalauja kai kurios profesijos. Gal dėl to, kad apskritai labai vertinu laidojimo paslaugas teikiančius žmones, rašydama jaučiausi lyg būčiau grįžusi namo.

Kitiems rašytojams tikriausiai būtų prireikę daugiau laiko, kad pasinertų į balzamuotojų pasaulį, bet man viskas atrodė natūralu. Tiesa, vos pradėjusi rašyti, supratau, kad turiu pagarbiai elgtis su Abervano žmonių istorijomis. Apie tai galvojau rašydama kiekvieną sakinį ir pastraipą.

„Žiūrėti žemyn ir stengtis nepalūžti“ – citata iš knygos, kurią galėtume laikyti ir balzamuotojo darbo moto. Šis darbas tylus ir vienišas, bet kartu be galo svarbus. Jums teko kalbėtis su Abervano tragedijos vietoje dirbusiais balzamuotojais. Ką atskleidė tie pokalbiai? Kas jums atrodė svarbiausia kuriant Viljamo portretą?

Šių dienų balzamuotojai, su kuriais bendravau, dosniai dalijosi savo istorijomis. Vienas jų pasakojo, koks emociškai sekinantis gali būti šis darbas – jam teko balzamuoti savo močiutę, o netrukus mamą. Po šio patirties jis nusprendė kurį laiką nebalzamuoti kūnų.

Kitas vyras pasakojo, kaip jam pabodo darbas bare – nuolat būti dėmesio centre, palaikyti pokalbius ir būti draugiškam. Nuo visko pervargęs, jis ėmė ieškoti darbo, kuris būtų naudingas kitiems, bet nereikėtų nuolat būti tarp žmonių. Taip jis atrado balzamavimą. Šias balzamuotojų patirtis pasitelkiau kurdama Viljamo personažą, nors manęs neapleidžia jausmas, kad kažką šis personažas atsinešė ir pats iš savęs.

Kodėl romano pavadinimui pasirinkote paradoksą – „Siaubingas gerumas“? Gal būtent per tokį paradoksą lengviau kalbėti apie labai sudėtingus dalykus?

Pagrindinis veikėjas Viljamas bando susitaikyti su tuo, ką patyrė Abervane, ir beveik pačioje romano pabaigoje sugrįžta į kaimelį. Jis sutinka moterį, kurios dukra žuvo per tą siaubingą tragediją. Supratusi, kad Viljamas vienas iš savanoriavusių balzamuotojų, toji moteris pasako, kad tai, ką jis su kolegomis darė tomis juodomis dienomis, yra siaubingas gerumas.

Nė vienas iš tų tėvų niekada nesitikėjo, kad jiems prireiks balzamuotojo paslaugų, bet būtent šių žmonių pagalba padėjo jiems ištverti nepakeliamą skausmą. Kartais patiriame didžiulį kitų gerumą, bet tuo metu sunkiai dėl ko nors išgyvename, todėl tą gerumą atpažįstame ir įvertiname tik praėjus šiek tiek laiko. Man tai tapo romano raktu.

Šiame skausmo ir praradimų kupiname romane sugebėjote sutalpinti be galo daug vilties. Vilties atsigauti po skaudžiausių gyvenimo įvykių, iš naujo prisijaukinti laimę ir prasibrauti iki giliausių žmogaus vidinių kertelių. Kaip tai pavyko?

Daug apie tai galvojau. Šiame gyvenime mums nutinka baisių ir sunkiai suvokiamų dalykų. Atrodo, kad dabar dažniau nei bet kada stebimės, kokie žmonės žiaurūs vieni kitiems. Bet panirus į skausmo ir baimių liūną, knygos primena, kad panorėjęs žmogus gali spinduliuoti ir skleisti gėrį.

Šiame pokalbyje ir knygoje daug kartų nuskamba žodis „mirtis“, tačiau romanas nėra tik apie išėjimą. Tai romanas apie santykius ir žmonių bendrystę. Ar nebijojote kalbėti skausmingomis temomis? Kaip dabartiniame neramiame pasaulyje kalbėti apie mirtį?

Sutinku, kad gyvename neramiame pasaulyje, bet nemanau, kad apsimetinėti, jog ko nors nėra, kai tai akivaizdžiai egzistuoja, yra gerai. Kalbėdamiesi apie mirtį, dalindamiesi jausmais ir patirtimi, lengviau pakeliame sielvartą. Visiems sunku susitaikyti su artimųjų netektimi ir savo pačių mirtingumu. Sielvartas yra stiprus ir skausmingas jausmas. Nemanau, kad praradus artimą žmogų, sielvartas kada nors dingsta, bet dirbdami su savo jausmais ir emocijomis galime jį priimti. Bėgant laikui pirminis skausmas atslūgsta ir vėl pavyksta su šiluma prisiminti brangias akimirkas. Manau, kad visiems labai pravartu tai žinoti, išgirsti apie netektį iš kitų žmonių dar prieš patiriant ją savo kailiu.

Knygoje gausu sudėtingų jausmų, emocijų ir išgyvenimų. Ar jums pačiai buvo sunku pasakoti šią istoriją?

Emociškai buvo sunku, kai rinkau medžiagą ir kalbėjausi su žmonėmis – kai kurių jų pasakytų dalykų niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Bet kai ėmiau rašyti, į viską žiūrėjau metodiškiau. Buvau pasiryžusi perteikti siaubingomis sąlygomis dirbusių žmonių emocijas, jų neapsakomą pareigingumo jausmą, profesionalumą ir pasišventimą. Negalvojau apie nieką kitą.

Ši knyga pasirodė ne vienoje šalyje. Turbūt jau spėjote sulaukti ir skaitytojų reakcijų. Kas jiems įstrigo?

Visuomet labai gera išgirsti, kad knyga atliepė skaitytojų patirtis, juos paguodė ar padrąsino. Ypač įsiminiau vienos moters pasakojimą, kai netekusi vaiko ji nuolat sau kartodavo, kad turi įveikti sielvartą, grįžti į normalų gyvenimą, daugiau galvoti apie kitus vaikus, santuoką, darbą. Ji prisipažino, kad mano romanas jai tapo saugia erdve, kur galėjo pabūti su savo širdgėla ir skausmu. Lengviau atsikvėpti. Labai susijaudinau išgirdusi, kad mano parašytas tekstas gali šitaip paveikti nepažįstamą žmogų.