Romano „Lieku čia“ autorius Marco Balzano: „Po šios pandemijos suprasime, kad išsigelbėti galime tik visi kartu“

Garsaus italų rašytojo, daugybės nacionalinių ir tarptautinių premijų laureato Marco Balzano planus mūsų šalyje pristatyti į lietuvių kalbą išverstą jo paskutinį romaną „Lieku čia“ nusinešė pandemija ir karantinas. „Rašymas man siejasi su laisve, šiuo sunkiu metu man sunku susikaupti, negaliu rašyti“, – atvirai prisipažįsta rašytojas savo knygos vertėjai Rasai Klioštoraitytei. Tarsi seniai nesimatę draugai, jie kalbasi apie Marco knygas, išsipildžiusią svajonę tapti rašytoju ir karantino kasdienybę.

Rašytoją Marco Balzano kalbina jo romano „Lieku čia“ vertėja, Italijos žvaigždės kavalieriaus ordininkė Rasa Klioštoraitytė.

Italų rašytojas Marco Balzano gimė Milane 1978 metais, iki šiol čia gyvena ir dirba mokytoju. Išleido poezijos rinkinių, esė ir keletą romanų: „Sūnaus sūnus“ (Figlio del figlio, Avagliano, 2010; Sellerio, 2016), „Pasirengę išvykti bet kur“ (Pronti a tutte le partenze, Sallerio, 2013), „Atvykęs paskiausiai“ (Lʼultimo arrivato, Sallerio, 2014) ir „Lieku čia“ (Resto qui, Einaudi, 2018). Rašytojo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, yra pelniusios prestižinių nacionalinių ir tarptautinių premijų.

Marco Balzano sako, kad parašyti romaną „Lieku čia“ jį įkvėpė tikra Pietų Tirolio miestelio Kurono istorija. Po karo pastačius užtvanką, miestelis buvo užtvindytas, ir šiandien tik bažnyčios varpinė, kyšanti iš dirbtinio ežero, mena jame gyvenusių žmonių praeitį. Autorius pateikia ne tik mažos bendruomenės istoriją didžiųjų kataklizmų epochoje. Jis meistriškai piešia paprastos moters, pasiryžusios priešintis pasaulio likimą lemiančioms jėgoms, drąsą ir tvirtybę. Prasidėjus karui arba potvyniui, žmonės dažniausiai palieka gimtuosius namus ir bėga, kur akys mato. Tačiau Trina pasirenka kitą kelią. Gimusi ir užaugusi Italijai priklausančiose vokiškose Pietų Tirolio žemėse ji atlaikė skaudžius diktatoriaus Benito Mussolinio fašistinio režimo kirčius, nesitaikstė su vokiečių nacionalistais, nepabūgo ir italų valdininkų, siekiančių paversti jos mylimą miestelį dirbtiniu ežeru. Kaip kovos priemonę Trina renkasi pasakojimą, kuriame telpa ne tik skausmingi vietos gyventojų išgyvenimai, bet ir jos asmeninės dramos. Gyvenimo negandų užgrūdinta moteris skiria savo atsiminimus dar prieš karą dingusiai dukteriai. Tikėdama, kad vieną dieną ši sugrįš namo, Trina stengiasi perteikti gimtinės istoriją, įprasminti jaunystės idealus ir išsaugoti brangiausių žmonių atminimą. Romaną lietuvių kalba išleido leidykla „Alma littera“.

Mielas Marco, dėkoju, kad sutikai duoti interviu tokiu sunkiu metu. Džiaugiuosi, kad tu, tavo šeima ir artimieji esate sveiki. Kaip ši situacija pakeitė tavo kasdienybę?

Mus ši situacija smarkiai paveikė, ypač čia, Milane. Miestas buvo sukrėstas ne tik dėl staigiai plintančios epidemijos, bet ir dėl to, kad ji nebuvo kaip reikiant įvertinta ir politikai padarė klaidų. Prasidėjus pandemijai, buvo dvejojama, jai nebuvo pasiruošta, todėl situacija tapo iš tiesų grėsminga. Baiminuosi, kad ir vėl gali kilti pavojus, jeigu grįžtant į įprastą ritmą viskas nebus protingai, apdariai išstudijuota, suplanuota. Mūsų nežinomybę sustiprino ir tai, kad daugelis Europos šalių elgiasi gana egoistiškai. Nebuvo įvertinta, kad svarbiausias praėjusio amžiaus projektas žlugs, jei Europa tokiose sunkiose ir kebliose situacijose nebus vieninga ir nesugebės ištiesti pagalbos rankos silpniausiems. Tikiuosi, pamažu suprasime, jog vieni neišsigelbėsime, tą galime padaryti tik kartu su kitais. Mums reikia solidarių, išvien veikiančių bendruomenių.

Buvau suplanavęs daug kelionių, turėjau pristatyti romaną „Lieku čia“ tose šalyse, kuriose jis buvo išverstas, bet, savaime suprantama, viskas sustojo. Būnu namie su šeima, mažai rašau ir daug skaitau. Mokau savo vaikus skaityti ir rašyti. Nerimauju dėl jų, juk vaikai staiga neteko galimybės pamatyti savo draugų, senelių, mokytojų ir eiti į mokyklą. Čia juk ne tik mokoma, mokykla visų pirma suteikia galimybę augti kartu su kitais ir jaustis bendruomenės dalimi.

Minėjai, kad šiuo laiku sunkiai sekasi susikaupti – rašyti, dirbti? Kodėl?

Daugiau skaitau, nei rašau. Tiesą sakant, ir skaityti nelengva. Mintys ir rūpesčiai dažnai užgožia tai, ką skaitau. Aptemdo protą. Šiuo metu tikras mano išsigelbėjimas – studijuoti. Man labiausiai patinka Platonas ir Dantė, turime būti dėkingi jiems už tai, ką mums geriausiai pavyko pasiekti politikoje ir poezijoje. Kiekvieną kartą paėmęs jų knygas į rankas iš naujo viską apsvarstau. Turiu omenyje, kad iš tiesų studijuoju taip, kaip kadaise universitete ar mokykloje: skaitau eilutę po eilutės, lygindamas įvairius leidimus ir kritikų komentarus, prisirašau ne vieną puslapį minčių, kurios gimsta skaitant jų žodžius. Labiausiai prasiblaškau studijuodamas. Ne, rašyti neįstengiu. Tik dabar iš tikrųjų suvokiu, kokie tvirti buvo tie, kurie rašė sunkiomis sąlygomis. Mano gyvenimas ‒ lengvas, nepatyriau karų, badmečių, diktatūrų, o iki šiol ir epidemijų, man rašymas siejasi su laisve.

Kas atvedė ar pastūmėjo į rašytojo kelią? Kada ir kodėl pradėjai kurti?

Nuo pat vaikystės norėjau būti rašytoju ir mokytoju. Visai neilgai norėjau būti muzikantu – mokiausi groti mušamaisiais, o dar trumpiau svajojau būti pediatru. Galėčiau pasakyti, kad kitoms profesijoms simpatizavau, o rašymą mėgau visuomet. Prirašydavau senas telefonų knygeles, dar ir dabar mano knygos gimsta iš daugybės sukauptos medžiagos. Kaip sakė Virginia Woolf, rašytojas – toks žmogus, kuris gyvena nuolat ką nors užsirašinėdamas. Koks puikus apibūdinimas. Rašyti mane paskatino pradinių klasių mokytojas. Jis tapo ir mano Italijoje žinomiausio romano „Atvykęs paskiausiai“ personažu. Mokytojas išmokė mėgti poeziją – daugumą eilėraščių, kuriuos moku atmintinai, išmokau būdamas mažas. Mokytojas gyveno bute priešais, drauge eidavome į mokyklą, kartais pašaukdavau jį iš balkono, nes norėdavau nunešti jam kokį laišką ar savo parašytą istorijėlę. Mokytojas Vinčencas ją perskaitydavo ir patardavo. Rašymas – man labiau ne amatas, o būdas gyventi šiame pasaulyje. Rašyčiau ir tada, jei niekas neskaitytų mano knygų, nes jeigu neužrašau svarbių savo gyvenime nutinkančių dalykų arba tų dalykų, kuriuos pamatau, jaučiu, kad jie išsprūsta, kad iki galo jų nesuvokiu.

Kokias dažniausiai temas gvildeni savo knygose?

Rašytojui, manau, rūpi ne tiek temos, kiek tų temų metaforos. Esu nemažai rašęs apie emigraciją, esu tikras, emigracija yra ne tik viena svarbiausių mūsų laikų problemų, bet ir metafora, atkleidžianti geresnio gyvenimo, didesnės laimės paieškas. To siekia ir kregždės, ir žmonės, – nesvarbu, ką sakytų valdantys suvereniteto šalininkai, norintys pastatyti sienas ir palikti likimo valiai žmones guminėse valtyse jūroje, – visi turime teisę veržtis geresnio gyvenimo link. Tai šventa teisė, kaip šventa gerbti įstatymus tų vietų, kuriose išsilaipinama.

Kokia tavo knyga yra pačiam artimiausia?

Turbūt – „Atvykęs paskiausiai“. Ne dėl to, kad knyga 2015 metais laimėjo Campiello premiją, bet dėl to, kad istoriją papasakojau po Antrojo pasaulinio karo Sicilijos gatvėse augusio vaiko emigranto lūpomis. Mėgavausi rašydamas šią knygą, nors esu gimęs Milane ir mano gyvenimas visiškai kitoks nei to vaiko. Man regis, vėl patyriau tam tikras vaikystės jausenas.

Esu be galo laiminga, kad man nusišypsojo laimė išversti tavo nuostabų romaną „Lieku čia“. Knygos veiksmas vyksta kitokiais nei mūsų epocha laikais. Ko šiandien galime išmokti iš šios knygos?

Romane „Lieku čia“ pasakojama pasipriešinimo istorija. Beprasmis progresas sunaikina visą bendruomenę: viena tarptautinė įmonė nusprendžia sunaikinti slėnį – pastatyti užtvanką, kuri vėliau bus visai nereikalinga. Diktatūra pamina šio nedidelio miestelio teises, klestinčioje pasienio vietovėje kyla sienos ir nutaikomi ginklai: vienos pusėje – Mussolinis, kitoje  – Hitleris. Norėjau atskleisti, kaip svarbu ginti teises ir kraštovaizdį. Nes jeigu sumindoma tai, niekas nebebus kaip anksčiau. Taip pat norėjau parodyti, kaip kartais valdžia progresu vadina, ko iš tiesų negalime pavadinti progresu.

Kodėl nusprendei istoriją pasakoti pagrindinės veikėjos Trinos lūpomis?

Jau seniai norėjau, kad moteris būtų pasakotoja. Kartą viena pagyvenusi ponia, mačiusi, kaip buvo sunaikintas Kurono miestelis, man parodė senos aštuoniasdešimt šešerių metų valstietės nuotrauką. Kai miestelis jau buvo sugriautas ir užtvindytas, senolė pasislėpė savo namuose ir nepasidavė, klūpėjo virtuvėje ant stalo, jos kojos jau buvo sušlapusios. Pamatęs tą nuotrauką pagalvojau, jog noriu, kad pasakotoja būtų kaip tik tokia moteris: tvirta, nepalūžtanti kovotoja. Toji valstietė mano knygoje tapo pradinių klasių mokytoja, – Mussolinis Pietų Tirolyje vokiečiakalbiams mokytojams uždraudė mokyti. Tačiau merginos, mokiusios vaikus vokiečių kalba, ėmė mokytojauti slaptose mokyklose, rizikavo gyvybe, kad tik vaikus išmokytų. Taigi, norėjau, kad personažas būtų tvirto ir stipraus būdo.

Knygoje pasakoji ir apie sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Kas lemia tokius sudėtingus santykius?

Visuomet rašiau apie kartų konfliktus. Savo pirmajame romane „Sūnaus sūnus“ pasakoju savo senelio, savo tėvo ir savo paties istoriją. Šeima yra toji terpė, kurioje meilė yra savaime suprantamas dalykas, nes grindžiama kraujo ir neišdildomo priklausymo jai ryšiu. Taigi galime pagalvoti, kad gėris yra savaime suprantamas dalykas, ir neieškoti tinkamesnių žodžių, kai norime atskleisti savo mintis, nusakyti savo jausmus. Manau, kad tėvų ir vaikų santykiai visuomet bus sudėtingi. Bet sykiu tai ir tikras iššūkis, kurį galime laimėti: galime rasti tinkamesnių žodžių, galime skirti vienas kitam laiko, galime žiūrėti vienas kitam į akis. Juk kartais užtenka tiek nedaug.

Mane labai paveikė Trinos ir jos vyro Ericho santykiai. Jie daug laiko būna kartu, bet, regis, vienas kito iki galo nepažįsta. Kodėl taip atsitinka?

Grožinėje literatūroje rašoma apie tai, ko nepažįstame, apie tai, kas neaišku, apie krizes, o ne apie įprastus santykius, savaime suprantamus dalykus, apie laimingus, savo gyvenimu patenkintus žmones. Todėl man rūpi sutelkti dėmesį į tą nepažįstamą plotmę, visuomet išliekančią tarp dviejų žmonių, net ir tada, kai du žmonės vienas kitą myli, net ir tada, kai juos užklumpa negandos. Kaip sakė italų poetas Giuseppe Ungaretti, esame neišsemiama paslaptis.

Perskaitęs romaną visai kitu žvilgsniu žvelgi į Kurono istoriją. Kaip manai, kiek svarbu pasakoti tikras istorijas ir Istoriją?

Grožinė literatūra suteikia teisę egzistuoti tam, ką Istorija beveik visada išstumia į paraštes. Istorija nepasakoja apie visus žmones, veikiau tik apie tuos, kurie turi galią. O grožinėje literatūroje rašoma apie mus, taigi ji turi daugiau galimybių mus prisivilioti. Skaitydami grožinę literatūrą galime atpažinti tam tikrus dalykus, suvokti esantys kieno nors dalimi, ji gali paguosti ir priartinti prie tų dalykų, kurie prieš pradedant skaityti mums atrodė tolimi.

Žiemą minėjai, kad rašai naują romaną. Ar galima pasmalsauti – apie ką? Kada galima tikėtis jį perskaityti?

Pagrindinė naujo romano veikėja – taip pat moteris, moteris iš Rytų Europos, atvykusi dirbti į Italiją. Prieš prasidedant pandemijai, būčiau tau atsakęs, kad romanas tikrai išeis 2021 metų vasario mėnesį, dabar viskas ne taip aišku.

Gal nori perduoti linkėjimų savo skaitytojams Lietuvoje?

Visų pirma norėčiau pats sau palinkėti, kad kuo greičiau susitikčiau su Lietuvos skaitytojais. Kiekvieną kartą, kai mano knyga išverčiama į kitą kalbą, būnu labai laimingas, nes žodis – tarsi tiltas, toli nukeliauja, atveria duris. Juk gali susitikti su žmonėmis, su kuriais niekada nebūtum susipažinęs, nukeliauti į vietas, kurių niekada nebūtum aplankęs. Todėl be galo džiaugiuosi savo darbu.

Lietuvos skaitytojams linkiu suprasti, jog žodį, kalbą reikia puoselėti, kad politika, žiniasklaida, reklama neimtų ja manipuliuoti. Gindami kalbą, puoselėdami jos prigimtinį balsą, saugome kritinį mąstymą, laisvę, taigi pasaulį, kuriame gyvename, padarome geresnį.