Bianca Bellová (g. 1970) – čekų rašytoja, vertėja, gimusi Prahoje, turinti šaknų Bulgarijoje. Savo darbais B. Bellová įrodo, kad gerai perpranta žmonių tarpusavio santykius ir nevengia užduoti nerimą keliančius klausimus, paliesti didžiąsias šių dienų temas bei problemas.
„Ežeras“ autorei pelnė tarptautinį pripažinimą. Tais pačiais metais romanas įvertintas ne tik čekų literatūros apdovanojimu „Magnesia Litera“, bet ir Europos Sąjungos premija. Šiandien knyga išversta į daugiau nei 15 kalbų.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Namis visas suprakaitavęs. Laikosi už putlios babos rankos. Ežero bangos viena po kitos daužosi į betoninį molą. Iš miesto paplūdimio čionai atsklinda riksmas, tikriausiai klyksmas. Veikiausiai bus sekmadienis, kadangi sėdi sau ant užkloto su baba ir seneliu. Čia yra dar kažkas, Namio atmintyje iškyla trys raudonos maudymosi kostiumėlio dėmės, trys bikinio trikampiai, o virš jų – tamsūs plaukai, sušukuoti tarytum arklio uodega, ir du tamsių šerių kuokštai pažastyse. Trys trikampiai lėtai juda saulėje, apsiverčia ir iš jų belieka vienas. Netoli kranto uodega tingiai pliaukšteli šamas.
Ežeras atrodo dar labiau nusekęs, – ištaria baba ir garsiai pliaukšteli musei, nutūpusiai jai ant pilvo. Baba kramto skrudintas saulėgrąžas iš kioskelio prie paplūdimio, lukštus spjaudydama priešais save ant betono.
Ką čia paistai? – nusijuokia senelis. – Moteriška logika – antras blogiausias dalykas pasauly po pagirių!
Senelis juokiasi, linguoja pirmyn atgal, rankos sudėtos ant šlaunų, vienoje tarp pirštų laiko purviną cigaretę be filtro.
Trys trikampiai ima termosą, pasilenkia prie Namio ir paduoda jam mėtų arbatos.
Atsigerk, balandėli.
Pasirodo, ir trys trikampiai turi balsą. Jis maloniai gilus kaip senasis jų šulinys už namo. Namis geria, arbata gardi, pasaldinta medumi, lengvai nuslysta gerkle.
Ateik, balandėli, – taikiai pasako senelis, – tegul niekas nemano, kad esi mižnius. Sulaukęs trejų pas mus turi mokėti plaukt kiekvienas berniukas.
Senelis perbraukia delnu apvalų pilvą. Sušnypščia vandenin nuspriegta nuorūka. Namis į vandenį nenori. Jis nori gulėti ant dekio, remtis į minkštą babos pilvą ir stebėti tris raudonus trikampius. Bando pakelti ranką, tačiau ši tingiai nukrenta atgal ant kelių.
Bėk, Nami, – ragina jį baba. – Nupirksiu ledinuką. Ledinukas prilipęs prie celofano, jo neįmanoma išvynioti.
Namis jį gauna nedažnai, tik Taikos dieną ir kai atvažiuoja trikampiai. Ledinuko skonis kaip sudeginto cukraus ir pražydusių našlaičių. Namiui nelabai skanu, bet ledinuko ypatingumas verčia kiekvieną kartą juo džiaugtis ir daryti dėl ledinuko tai, ko iš jo norima.
Namis pamažu keliasi, bet, nespėjęs žengti nė žingsnio, pasijunta skrendąs oru.
Nagi, plauk, erškete! – jam už nugaros sušunka senelis ir nusikvatoja. Trikampiai surinka, baba taip pat. Namis skaudžiai trenkiasi šonu, perskrodžia ežero paviršių ir neria į tamsų vandenį. Viršuje, savo sukeltų purslų debesyje, regi blykčiojant saulę. Jam atima amą, skauda plaučius. Grimztant gylyn vanduo darosi vis šaltesnis. Grimzta Namis suakmenėjęs, į šonus ištiestos jo rankos sklendžia šalia kūno.
Galvoja apie tai, kad netrukus išvys dugne gyvenančią ežero Dvasią. Vis labiau spaudžia plaučius, ausyse spengia. Instinktyviai įkvepia ir pradeda ryti vandenį. Akyse aptemsta. Paklaikęs mosikuoja rankomis ir kojomis, taip priartėdamas prie vandens paviršiaus. Aplinkui viskas juoda ir švyti.
Kvaily tu senas, – sustaugia baba, kai Namis pagaliau įkvepia ir it paklaikęs ima kosėti purvinu vandeniu. – Senas ožy, tau negalima patikėti net skardinės su sliekais!
Ir ko čia dabar? Juk sveikas, ar ne? Nematei, kaip pats išplaukė? – atremia senelis. Jo balsas vos vos dreba. – Tikras kovotojas!
Ateik čia, balandėli, – iš po žemių pasako trys trikampiai ir priglaudžia jį prie savęs. Viena besidaužanti krūtinė prie kitos. Namis nurimsta ir liaujasi kosėjęs. Po trikampiais yra įkaitusi bronzinė oda, ji kvepia. Trys trikampiai jį suspaudžia, bučiuoja į plaukus ir kažką kužda. Namis ramus, moters plaukai kutena jo veidą, ji pradeda dainuoti.
Nedainuok jam, – rėkia baba. Namis krūpteli, bet paskui guli ramiai. Jis nejuda, apsimeta, kad yra miręs, kad jo čia apskritai nėra. Daina nutyla, tik su kiekvienu iškvėpimu girdėti garsas tarsi nuo varpo, į kurio šonus jau nebesidaužo šerdis, tarsi sklistų vibracija. Namiui norėtųsi šitaip būti amžinai. Paslapčiomis skersakiuoja į moters veidą, bet mato tik jos nosies galiuką ir išsišovusius skruostikaulius. Einant namo Namis nualpsta ir senelis turi nešti jį ant rankų.
Eina ne per aikštę su Valstybės vadovo statula ir grioviu, kurį rusai išrausė šiukšlėms, bet kitu keliu, už mikrorajono.
Bet tu ir sunkus, vaikine, – murma senelis ir sustingsta, kai koja paslysta ir jam tik vargais negalais pavyksta išlaikyti pusiausvyrą. Namie Namis gauna ledinuką. Laižo jį greičiau iš pareigos ir žvilgčioja į tris trikampius, per tą laiką spėjusius pavirsti žaliai mėlyna gėlėta suknele. Liečia ją, kai tik gali, o ši, jam atsidėkodama, kvepia.
Vakare Namis pradeda kaip pašėlęs vemti. Jo skrandis nevalingai susitraukinėja ir iš Namio išbėga keli litrai purvino vandens, mėtų arbata ir blynų su avies sūriu gabaliukai. Žaliai mėlyna gėlėta suknelė glosto jo kaktą, vemiant prilaiko galvą, valo lūpas ir ramina. „Ša, balandėli, tuoj bus geriau,“ – kužda ji.
Rytą, kai Namis pabunda, žaliai mėlynos suknelės nebėra.
Jis išgeria juodos rusiškos arbatos, o paskui ją išvemia.
Namis augo apsuptas žuvies kvapo ir kaip tik todėl jo niekuomet aiškiai nejuto. Boroso miestelyje yra eršketų veisykla, prie pat jos – žuvies perdirbimo kombinatas. Jame dirbanti kaimynė Alea kartais ateina pasėdėti prieangyje, mainais į bulvių maišą atneša kibirą ikrų. Namis tada turi juos valgyti per pusryčius ir vakarienę, sėdėti prie kibiro ir kabinti šaukštu tol, kol pasidarys bloga.
Suvalgei? – klausia baba, o Namis nudelbia akis ir spokso į grindis.
Rašytoja Bianca Bellova. Marta Režová nuotr.
Labai gerai, – porina baba, – ikrai yra pats sveikiausias dalykas pasaulyje. Iškart po ženšenio!
Ir pasikrušimo, – juokiasi iš pakampės senelis, pirštu trindamas akies kamputį, tarp smiliaus ir išklypusio didžiojo piršto laiko cigaretę be filtro.
Kaip tau, seneli, ne gėda! – priekaištauja jam baba, bet ir pati juokiasi. Kepa blynus ir tepa juos sviestu. – Valgai kaip ponas, – šypsosi, tiesdama juos Namiui. Namis mėgsta ikrus, bet jam atrodo, kad tai dar ne viskas. Tikisi, kad kažkas svarbesnio jo dar laukia ateityje, tačiau, būdamas ketverių metų, nemoka to pasakyti. Dantimis traiško juodus rutuliukus ir mechaniškai laupo šašą ant kelio.
Baba turi didžiulį gumbą ant uodegikaulio, plačius kaulėtus klubus ir minkštą pilvą, ant kurio Namis užmiega. Tvirta sausa ranka glosto jo plaukus ir seka pasakas apie ežero Dvasią ir Aukso ordos karius, miegančius Koloso uoloje ir laukiančius, kada jų pažadinti ateis didis karys.
Ar tai būsiu aš? – klausia Namis.
Tai būsi tu, vyruti, – šypsosi baba.
O kaip juos surasiu?
Tau padės apvaizda, balandėli, – pasako baba ir jis ramiai užmiega.
Šiandien Žvejybos diena, didžiausia metų šventė. Aikštėje aplink Valstybės vadovo statulą susirenka visas miestas, vaikai aprengti sniego baltumo marškinėliais, berniukai ryši spalvotus kaklaraiščius, mergaitės kaspinus. Kioskininkas Akelis, kuris paprastai pardavinėja silkes ir saulėgrąžas, kioskelyje turi cukrinės vatos ir skanių spurgų, persisunkusių pridegusiu aliejumi. Tai diena, kai joks žvejys neplaukia į ežerą, nes visi švenčia. Vienuoliktą valandą ryto mažai kas bepastovi ant kojų, nes privalo gausiai aukoti ežero Dvasiai.
Žuvų perdirbimo kombinato pirmininkas sako ilgą kalbą, jos metu pakaitomis stebėdamas ežerą ir dangų, šlovindamas progresą ir kolektyvizaciją. Vyras su šamano galvajuoste, apie kurį niekas nekalba, tarytum jo čia nė nebūtų, šoka aplink Valstybės vadovo statulą. Pirmoje eilėje stovi didmiesčio stiliumi apsirengę rusų inžinieriai ir jų žmonos: moterys su aukštakulniais, odinės rankinės permestos per ranką, plaukai aukštai sušukuoti, vietinės moterys apie jas kalba su panieka, retsykiais nusispjaudamos. Vienas mažas rusų berniukas, nepaisant jo bukos išraiškos, tampa pasigėrėjimo objektu, mat per prakalbą važinėja po aikštę girgždančia minama mašinyte.
Namis negali nuleisti nuo jo akių; laikosi už suprakaitavusios babos rankos, kojos sukryžiuotos, jau kuris laikas baisiai nori sysiu. Rankoje laiko žuvies formos vėliavėlę. Iš kito šono stovi, tiksliau, siūbuoja senelis, jo galva svyra, kartais pasigirsta garsus čeptelėjimas. Sugriaudi, nors gali būti, kad tai šūviai iš rusų kareivinių. Rusų inžinieriai ir jų žmonos pasipiktinę dairosi vieni į kitus ir kraipo galvas. Prakalbos jau seniai niekas nesiklauso, pusbalsiu šnekučiuojasi moterys, bet iš mandagumo niekas nepasišalina. Visi galvoja apie banketą, suruoštą žuvų perdirbimo kombinate: blynus su ikrais, silkę su majonezu, svogūnų pyragą, gervuogių vyną moterims ir galybę degtinės jų vyrams. Namis nesiliauja spoksojęs į žalią minamą mašinytę, kai toji lyg tankas važiuoja per nelygumus ir duobes, bando nusukti žvilgsnį, bet nevalioja, mato mašinytę net užsimerkęs. Iš pavydo sugniaužia vidurius.
Gal jau einam, baba?
Tuoj, palauk.
Kiek laukti?
Dar truputį.
Truputis penkiamečiui berniukui prilygsta begalybei.
Baba?
Ko dabar? Namis tyli.
Tu apsimyžai.
Senelis atsibunda iš snaudulio ir atsargiai apsidairo.
Vaikas apsimyžo, – sušnibžda baba ir kumšteli seneliui.
Mulki, – užkriokia senelis.
Ant Namio šortų priekio atsiranda besiplečianti dėmė, šlapimo srovelė teka jo šlaunimis. Vėl sugriaudėja, šįkart su žaibu. Kombinato pirmininkui lieka keletas prakalbos puslapių, kuriuos iš jo rankų plėšia vėjas. Staiga nelauktai pratrūksta dangus, tarsi geldą būtų šliūkštelėjus baba. Nors moterų kuodai pradeda irti, jų veidais tekantys mėlyni makiažai virsta hidrologiniais žemėlapiais, o aukštakulniai slysčioja purvyne, kuris akimirksniu atsiranda aikštėje, žuvų kombinato pirmininkas nenustoja kalbėti. Valstybės vadovo statula tyliai tiesia ranką į dangų. Namis kaipmat permirksta kiaurai, iš jo raudonos vėliavėlės lieka tik pagaliukas, ranka srūva raudonos spalvos upeliai. Aikštė virsta arimu, žmonės iki kulkšnių klimpsta purvyne, pamesdami batus. Įstrigęs su minama mašinyte purve verkia berniukas. Senelis atlošia galvą, lietaus lašai krenta ant jo veido. Aikštė nedidelėje nuokalnėje, todėl neilgai trukus berniukai išsiaiškina, kad purvyne galima kuo puikiausiai čiuožinėti. Akelis nesėkmingai bando sustabdyti savo prekystalį, kuris nesulaikomai šliaužia šlaitu žemyn.
– Apokalipsė, – sušvokščia pamažu blaivėjantis senelis.
Ir toliau pila kaip iš kibiro, vanduo po truputį užlieja minamos mašinytės vidų. Mikrofonas liaujasi veikti, tačiau pirmininkas nenustoja kalbėjęs. Visa tai būtų panašu į nebylų groteską, jei ne lietaus šniokštimas ir griaustinis, kuris vis sudunda taip arti, kad baba krūpteli, išgąstingai dairydamasi į ežerą. Ranka prilaikydamas galvajuostę, lėtai nueina šamanas. Tik tuomet hipnotizuojamai lėtai pajuda žmonių minia. Kombinato pirmininkas lėtai pakelia ranką su mikrofonu, vanduo teka jo švarko apykakle už marškinių. Vertinamai pažvelgia į dangų. Namis negali susivaldyti, jį apima nesulaikomas juoko protrūkis, kvatoja kaip išprotėjęs, baba įsmeigia į jį akis, bet Namis juokiasi dar labiau, nesiliauja isteriškai kvatojęsis net tada, kai baba tempia jį už rankos namo.
Juoktis Namis baigia tik peržengęs namų slenkstį – baba jam pliaukšteli per šlapias šlaunis ir Namis galų gale nutyla, nors po to dar žagsi iki išnaktų.
Žuvų tais metais pasitaikė kaip niekad daug.
Kartais Namis prabunda anksti, pro langą į jo lovą šviečiant saulei. Taip būna per atostogas, nes kitu metu rytais jį žadina baba. Lauke jau turbūt šilčiau nei namuose; iš virtuvės Namis girdi rūkoriaus senelio kosėjimą, tolumoje kaukia motorinė valtis. Ištiesia lovoje rankas ir kojas ir įsistebeilija į lubas, kur džiūsta čiobrelis ir rasakila. Jam atrodo, kad šitaip galėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Kai atsisėda lovoje, mato iki pat ežero. Pasirąžo ir apsirengia. Virtuvėje ant stalo jo laukia jau atvėsusios, lėkšte uždengtos spurgos, kurias pusryčiams iškepė baba. Išbėga laukan įsitikinęs, kad šįkart pasiseks iš šakų pasidaryti slėptuvę, ne taip, kaip anksčiau, kai toji įlūžo, o jis nusibrozdino nugarą.
Vienintelis medis aplinkui yra trešnė pusiau nudžiūvusiomis šakomis ir raudonai rudu kamienu, į kurį kadaise trenkė žaibas. Į ją Namis užtempia keletą skirtingo dydžio lentų. Šios slysta ir krenta, turi surišti jas virve. Prikala jas senelio dailidės plaktuku, sveriančiu mažiausiai penkis kilogramus. Medis dejuoja, šakos traška, lentos priešinasi ir važiuoja žemyn, o vinis tuščiai braižo lentos paviršių.
Blecha! – įpykęs surinka Namis ir sviedžia plaktuką žemyn.
Ką ten dirbi, vaikigali? – užkriokia senelis, išeidamas iš lauko tualeto. – Tau, neklaužada neraliuotas, pasisekė, kad neturi tėvo, kuris tave prikirptų!
Namis susimąsto ir įsivaizduoja, kaip tėvas jį prikerpa.
Tas vaizdas jam visai patinka.
Mūsų vienintelį medį nuniokos. Lyg nebūtų užtektinai prisikentėjęs, – šūkalioja senelis į babos pusę. Viena ranka įsirėmusi į šoną, o kita prisidengusi akis, ši dairosi Namio.
Namis sėdi ant žemės už daržinės ir skaldo akmenis. Iškelia sunkų plaktuką aukštai virš galvos, paleidžia jį ir užsimerkia.
Tada vėl, kol per kaktą nepradeda varvėti prakaito srovelės, o akmuo nesutrupa į dulkes. Tai jį ramina. Nustebęs žiūri į savo delnus, ant kurių iškyla didžiulės pūslės. Meta plaktuką į žolę ir pasileidžia prie ežero nusiplauti prakaito.
Sugrįžk, tu išpera, kaip mat tave suriesiu, – šaukia jam iš paskos senelis. Namis bėga. Žino, kad senelis jo niekuomet nepavys.
Nežinau, man tai keista, kad tas žuvų perdirbimo kombinatas pastatytas prie pat veislyno, – filosofuoja kaimynė Alea. – Aišku, žuvų smegenys labai mažos, bet vis tiek. Čia panašiai kaip mums statytų kapines prie pat gimdymo namų, negi ne?
Įpilk mums dar šardonė, jaunuoli, – pasako baba ir Namis joms į taureles įpila bulvių degtinės. Baba ranka perbraukia stalo klijuotę, atsidūsta ir nukreipia žvilgsnį į tolį.
Jų gi nedaug ir jie vis stimpa, – samprotauja toliau Alea.
Kas? – vangiai perklausia baba. Šiandien jos su Alea kočioja tešlą burekui, lakštą po lakšto, ištepa juos sviestu ir verčia vieną ant kito, vietoj kočėlų turi metro ilgio medines lazdas, tokias pat kaip mokyklos sporto salėje. Baba dūsauja, rankomis įsiremia į šonus ir lenkia nugarą.
Nugi eršketai – įsižeidusi atsako Alea.
išdažytas mėlynai, lubos baltos. Durys iš tvirto akacijos medžio. Kai oras geras, per skylę stoge į vidų patenka saulės spinduliai, kai lyja – vanduo. Tarp senų grindų lentų gyvena mažos gyvačiukės, tačiau jos nekenksmingos, išgirdusios žmogaus žingsnius vėl pradingsta plyšiuose. Baba sako, kad jos neša laimę namams ir pila joms į dubenėlį pieno.
Namas su vaizdu į ežerą stovi ant neaukštos kalvelės, iš jo gerai matyti uostan grįžtantys laivai. Į prieangį su turėklais veda vienas laiptelis. Ten mėgsta sėdėti baba, kuomet, atsirėmusi į stalelį, stebi, kaip į namus grįžta vyrai. Mezga, siuvinėja, pjausto daržoves vakarienei, lupa bulves, plaukų segtuku išiminėja trešnių kauliukus, priiminėja svečius.
Ne prie širdies man tai, – sako pavargusiu balsu. Horizonte, kur baigiasi ežeras, renkasi sunkūs debesys, paprastai reiškiantys, kad bus audra.
Baba, neprikarksėk! – užrėkia ant jos Alea. – Įpilk mums dar šardonė, Nami. O tie debesys iš rytų pas mus būna kiekvieną balandį.
Baba atsidūsta ir barsto ant tešlos lakšto avies sūrio gabalėlius.
Žiū, Dvasia rūstauja. Tebepyksta.
Nutilk.
Mažai gavo.
Ša!
Nori dar daugiau!
Dangus virš ežero dabar sunkus kaip švinas, sunkiasvoriai debesys užgula visą horizontą tarytum nutukęs senis jaunamartę vestuvių naktį. Namis sode renka sraiges ir neša jas į vieną krūvą, tai jo sraigių darželis, sodina sraiges po dvi į suolus, širsta ir barasi, kai šios nemoka teisingai atsakyti. Retkarčiais savo žodį taria rykštė.
Rašytoja Bianca Bellova. Marta Režová nuotr.
Aš bijau, Alea, – tyliai pasako baba ir nuleidžia rankas.
Aš irgi, višta tu, – pasako Alea ir ją apkabina. Abi moterys virsta skulptūrine kompozicija, kabo viena ant kitos, iš visų jėgų spaudžia viena kitą ir dreba, kaip daugybę kartų prieš tai. Vieną dieną kas nors padarys žvejo žmonos skulptūrą – ranka prisidengusi akis ji žvelgs į horizontą, ištisos minios moterų, kurių dešinė, dėl to nepaliaujamo dairymosi, šiek tiek raumeningesnė už kairę.
Bėk šamano, Nami! – sušunka baba.
Nami, niekur neik, babcė prisigėrė,– šaukia Alea. Namis rankomis glosto šlaunis ir laukia tolesnių nurodymų.
Grįš kaip visada, tu kvaiša. Neisterikuok, – sako Alea, nerangiai glostydama babai nugarą.
Namis guli ant grindų savo kambaryje antrame aukšte ir piešia sąsiuvinyje violetiniu rašaliniu senelio parkeriu. Lietus daužosi į langų stiklus, o daržinėje vėjas talžo atsirišusią burę. Namis įsijungia radiją ir klausosi tos pačios laidos kaip kiekvieną vakarą; ramus moters balsas pranešinėja jūreiviams ir žvejams orų prognozę ateinančioms dvidešimt keturioms valandoms. Malonus, gilus altas pranešinėja vėjo greitį ir numatomus susidūrimus bei debesuotumą skirtingose ežero vietose.
Apie dešimties balų Boforto skalėje stiprumo audrą kalba taip pat ramiai, kaip apie medžių lapuose šnarantį vėjelį, ir tai Namį nuramina. Padėjęs galvą ant grindų, jis užmiega. Kai prabunda ryte, dangus atrodo tarsi iššluotas, spigina saulė. Namis jaučiasi visas lyg sulaužytas ir nori valgyti. Nusileidžia žemyn pusryčiauti. Pažvelgęs į savo rankas, pamato, kad šios visos violetinės nuo parkerio. Virtuvėje ant stalo dega žvakė. Kampe, atsirėmusi nugara į sieną, sėdi baba ir žiūri priešais save plačiai atmerktomis akimis.
Dingo senelis, Aleos vyras ir dar šeši žvejai.
Palikite komentarą