Daug skaitytojų dėmesio sulaukusio romano apie romų genocidą „Aušvico lopšinė“ autorius, istorikas Mario Escobar pristato antrą romaną lietuvių kalba – „Bibliotekininkė iš Sen Malo“. Tai empatijos kupina karo metų istorija – apie tai, kad net siaučiant didžiausiam blogiui išsaugotas žmogiškumas gali labai daug.
Naujas M. Escobar romanas nukelia skaitytojus į Sen Malo – svarbų Vakarų Prancūzijos jūrų uostą, smarkiai sugriautą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje operaciją. 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Vokietijos pajėgos įsiveržia į Lenkiją, Sen Malo bažnyčioje Žoslena ir Antuanas Ferekai sumaino žiedus.
„Mano vargai prasidėjo tą pačią dieną kaip ir mano laimė“, – tokiais žodžiais baigiamas pirmasis Žoslenos laiškas paryžiečiui rašytojui. Prancūziją pasiekęs karas nutraukia Ferekų vedybinio gyvenimo idilę. Antuanas išsiunčiamas į kovos lauką, Žoslenos bute apgyvendinamas esesininkas, o bibliotekoje ima sukiotis vokiečių karininkai su nepageidaujamų knygų sąrašais.
Slapčia į Paryžių gabenami Žoslenos Ferek laiškai atskleidžia jautrią istoriją apie moterį, karo suirutėje netikėtai atradusią savo gyvenimo misiją. Sen Malo bibliotekos lentynose saugoma miesto atmintis, kurią norima sunaikinti. Bet ji pasiryžusi užkirsti tam kelią. Apie istorijos pamokas su romano „Bibliotekininkė iš Sen Malo“ autoriumi M. Escobar kalbasi knygą į lietuvių kalbą išvertusi Dovilė Kuzminskaitė.
Esate istorikas, bet jūsų pagrindinė veikla, ar bent jau ta, dėl kurios pelnėte daugiausiai pripažinimo, yra istoriniai romanai. Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?
Nuo mažens labai mėgau skaityti. Kai buvau dešimties, vyresnėlė sesuo man skaitydavo kūrinius, kuriuos turėdavo perskaityti pamokoms. Pamačiusi, kad mėgstu knygas, mama nupirko man savaitinę pasaulinės literatūros kolekcijos prenumeratą. Netrukus pradėjau rašyti, parašiau dvi pjeses mokyklos spektakliams, vėliau ėmiausi apsakymų ir laimėjau mokyklos literatūros konkursą. Romanus rašyti pradėjau dar visai jaunas, bet pirmąjį išleidau tik 2006 metais.
Jūsų kūriniai sulaukė tarptautinio pripažinimo, yra išversti į daugybę užsienio kalbų. Kaip manote, kodėl jie tokie universalūs?
Manau, mano pasakojamos istorijos tarptautinės, nes paliečia širdį. Visų kultūrų atstovai, visi individai yra kur kas panašesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Žmogaus veiksmus lemia aistros: meilė, neapykanta, užuojauta, o mano romanų tikslas – pasiekti skaitytojo širdį. Visi pamilstame veikėjus, kurie atsiduoda kitiems, pasiaukoja dėl silpnesnių. Mano knygose veikia tokie dėl kitų besiaukojantys žmonės, galbūt todėl mano kūriniai skaitomi tokioje daugybėje šalių.
Man regis, parašyti istorinį romaną – ypatinga užduotis. Kaip jūs rengiatės rašyti ir jau po to rašote?
Esu istorikas, tad pasinerti į tikrą istoriją man didelis malonumas. Lankausi vietose, kur vyks romano veiksmas, skaitau viską, kas ta tema parašyta, o paskui parenku geriausias scenas, kurias norėsiu aprašyti. Šis darbas daug sunkesnis, nei rašant kitų tipų romanus, reikalingas ypatingas tikslumas, negali pridėti nieko, kas būtų nerealu ar neįtikima.
Minėjote, kad „Bibliotekininkė iš Sen Malo“ atsirado po susitikimo su viena skaitytoja. Papasakokite plačiau.
Ispanijoje per Jurgines švenčiama knygos diena, todėl tomis dienomis lankiausi Saragosoje ir susitikau su skaitytojais. Po susitikimo prie manęs priėjo viena skaitytoja su mama. Kol dedikavau jai knygą, moteris papasakojo, kad jai labai patinka mano romanai ir kad dažniausiai juos skaitydavo drauge su vyru, tačiau jis prieš kelis mėnesius mirė, tad dabar skaito viena savo namų terasoje ir dažnai jį prisimena. Vos grįžusi iš povestuvinės kelionės ji sunkiai susirgo, o kai pasveiko, susirgo jos vyras. Buvo labai liūdna klausytis šios gražios istorijos apie meilę ir knygas, todėl paverčiau ją šio romano pagrindu.
„Aušvico lopšinės“ ir „Bibliotekininkės iš Sen Malo“ pagrindinės veikėjos moterys – jos stiprios, geba nugalėti sunkumus ir yra tikrosios herojės. Specialiai renkatės vaizduoti stiprias veikėjas moteris?
Visada gyvenau apsuptas išskirtinių moterų, tiesą sakant, užaugau nuostabiame moterų pasaulyje. Gyvenau su motina ir trimis seserimis, todėl visad buvau šalia moterų pasaulio, jis mane žavi. Moterys yra daug ištvermingesnės, altruistiškesnės ir empatiškesnės nei vyrai, bet jų herojiški poelgiai dažnai lieka niekam nežinomi, tad norėjau, kad pasaulis sužinotų apie neužrašytą moterų istoriją.
Vienas svarbiausių romano „Bibliotekininkė iš Sen Malo“ veikėjų yra rašytojas Zola. Kodėl pasirinkote šią pavardę? Dažniau skaitote klasikinę ar modernią literatūrą? Ar esate istorinių romanų gerbėjas?
Zola yra pagarbos didžiajam prancūzų rašytojui ženklas. Emilis Zola sulaužė visus savo epochos stereotipus, jis pirmasis pavertė pagrindiniais veikėjais žmones iš visuomenės paraščių, todėl man atrodė labai tinkama jį pagerbti būtent šiuo romanu.
Aš praryju bet kokią knygą, esu perskaitęs beveik visus Europos ir Amerikos klasikus, skaitau daug šiuolaikinės literatūros. Nedaug žinau apie Afrikos ir Azijos literatūras, bet tikiu, kad jie taip pat turi nuostabių rašytojų, iš kurių galima daug ko pasimokyti. Tokie rašytojai kaip Robert Graves, Margarite Yourcenar arba Gore Vidal pažadino mano meilę istorijai.
Palikite komentarą