Romane apie Jekateriną Didžiąją bandoma apginti moterį ir paneigti klišes. Knygos „Mylima moteris“ ištrauka

Andreï‘aus Makine’o, savito, rafinuoto stiliaus rašytojo, daugelio prestižinių premijų (tarp kurių ir Goncourt’ų bei Médicis premijos) laureato, Prancūzijos akademijos nario išrankesniems lietuvių skaitytojams nuodugniai pristatyti veikiausiai nė nereikia: Lietuvoje išleistos keturios autoriaus knygos, kadaise jis lankėsi ir tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

„Mylima moteris“ – didingas žymaus rusų kilmės prancūzų rašytojo Andreï‘aus Makine‘o, Goncourt‘ų premijos laureato, Prancūzijos akademijos nario romanas, meno kūrinys, pranokstantis biografiją. Knygoje meistriškai supinama XVIII a. gyvybinga Europos istorija ir niaurūs šiuolaikinės Rusijos istoriniai virsmai, Jekaterinos ir Olego Erdmano gyvenamojo laiko patirtys, išgyvenimai ir ženklai, Rusijos ir Vokietijos istorinės peripetijos.

Sibire 1957 m. gimęs, 1988 m. Prancūzijoje apsigyvenęs rašytojas išgarsėjo romanu „Prancūziškas testamentas“. Tačiau skaitytojų dėmesio bei simpatijų sulaukė ir kiti autoriaus kūriniai, tarp kurių ką tik lietuviškai pasirodęs romanas „Mylima moteris“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Už jį 2013-aisiais A. Makine’as buvo apdovanotas Casanovos premija, skelbiama pranešime žiniasklaidai.

Kūrinyje pinamos dvi pagrindinės siužeto linijos – Rusijos valdovės Jekaterinos Didžiosios gyvenimas ir sovietiniais bei posovietiniais laikais kuriančio režisieriaus Olego Erdmano pastangos sukurti apie ją kino filmą. Atrodytų, Jekaterinos Didžiosios gyvenimas tiesiog prašyte prašosi perteikiamas kino juostoje: nesuskaičiuojami meilužiai, meilės nuotykiai, išdavystės, kerštas, žmogžudystė – istorinei dramai medžiagos išties nestigtų. Vis dėlto jaunasis režisierius siekia atskleisti ir pavaizduoti tikrąjį imperatorės gyvenimą – pačią jo esmę, tikrąją emocinę jo ašį.

Tačiau filmas, kuriam režisierius taip ruošėsi ir tiek pastangų įdėjo parengiamiesiems darbams, iš jo, galima sakyti, be ilgų svarstymų sovietinių funkcionierių atimamas. Netrukus ir pasaulis ima keistis – žlunga komunizmas, permainos veja permainas. Senas režisieriaus draugas, praturtėjęs brėkštant naujojo kapitalizmo aušrai, suteikia Olegui antrąjį šansą – pakviečia jį perkurti savo sumanytą opusą televizijos serialo pavidalu. Vis dėlto Erdmanui nedviprasmiškai pabrėžiama, kad rinkos taisyklės taip pat diktuoja savas cenzūros formas.

Nors ir suvokdamas, kad kiekvienas laikotarpis vaizduoti Jekateriną baudžiasi įpareigoti vis savaip, jis toliau kamuojasi dėl vieno konkretaus klausimo. Ar imperatorė, kurios seksualinis apetitas dažniausiai būdavo pasotinamas proteguojamiesiems podraug suteikiant titulus ir turtus, kada nors buvo mylima iš tiesų? Vis dėlto pagrindinis iššūkis, matyt, yra paties režisieriaus širdis, kuri niekaip nerimsta svarstant apie tikrąją Jekateriną, o galbūt labiau netgi apie save – juk ir jautri Olego siela nuolat blaškosi tarp priklausomybės dviem tautoms, daugybės meninių užmojų ir kelių mylimųjų. A. Makine’as meistriškai supina išsyk kelias pasakojimo gijas į vientisą romano audinį, Jekaterinos istoriją sudurstydamas su Olego gyvenamojo laiko ženklais ir patirtimi, Rusijos ir Vokietijos istorinėmis peripetijomis.

Jekaterina Didžioji – kas ji? Kokia ji buvo iš tikrųjų? Nimfomaniškų polinkių turinti klastinga valdovė? Vienvaldė imperatorė, skelbusi apie savo respublikonišką sielą? Iškili moteris, bendraujanti su filosofais ir rašytojais, mistikais ir avantiūristais? Į šiuos klausimus Olego lūpomis mėgina atsakyti knygos autorius.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Didelis veidrodis nusileidžia tarsi lango varčia. Moteris, ką tik nulenkusi svertą, šypsosi, kaskart perbėga šiurpuliukai. O jeigu rėmas trinktelės į parketą ir stiklas suduš? Tačiau prisilietimas duslus – pasaulis padalytas perpus. Šiapus baltos ir aukso spalvų salonas. Kitapus, slepiami veidrodžio, – alkova, žvakė, alsuojantis nuogas vyras…

Į saloną įsmunka šambelionas. „Didenybe, ponas kancleris atvyko.“ Moteris jau sėdi prie piupitro, rankoje laiko plunksną. Jos kūnas po ilga suknele pritvinkęs meilės. „Pakvieskite jį užeiti!“

Ji eina prie senio pavandenijusiomis akimis, pernelyg plačiais pečiais, palyginti su blauzdomis, aptemptomis baltomis kojinėmis.

–   Kunigaikšti, tikiuosi, atėjote man pranešti, kad Kazanės gubernijoje atkurta tvarka…

Audiencijai pasibaigus ji puola prie sverto. Veidrodis pakyla, atidengia alkovą… Vyro, iš kurio glėbio ji ką tik ištrūko, kūnas tvirtas, išvagotas randais. Naujasis belaisvis lieknas, jo lūpos švelniai papūstos… Jis šūkteli iš malonumo kaip tik tą akimirką, kai šambelionas sukosti už durų prieš pranešdamas apie naują vizitą. Moteris ištrūksta, apsirengia, pasitaiso šukuoseną. Veidrodis nusileidžia, paslepia alkovos įlankėlę…

–  Ponas Anglijos ambasadorius, seras Robertas Ganingas!

Ji eina prie fotelio, kuriame snaudžia katinas, mikliai paglosto jį ir nuveja.

–  Ateikite prie židinio, ekscelencija. Tikriausiai nesat pripratęs prie mūsų rusiškos pagėlos…

Anglas išeina. Veidrodis vėl pakyla. Meilužio plaukai smulkiai garbanoti, šviesūs kaip albinoso, lūpos mėsingos. Dvare jį pravardžiuoja „Baltuoju negru“. Moteris jam atsiduoda kaip žinovė… Vyras jau tuoj pat patirs orgazmą, o prieškambaryje girdėti švokščiantis kosulys.

–  Didenybe, feldmaršalas Suvorovas!

–  Brangusis Aleksandrai Vasiljevičiau! Man sako, kad sultonas sprunka nuo pergalingų mūsų kariuomenių. Tai kada įvyks Konstantinopolio apsiaustis?

Alkova atsiveria. Meilužis beveik susidrovi. Moteriai atrodo, lyg jį valdytų ir tuo pačiu metu mokytų ją paimti…

–  Prancūzijos ambasadorius ponas de Bretėjus!

Ji sėdi abejingu veidu, leidžia vyrui prieiti, tarp pirštų trupina tabako žiupsnį.

–  Taigi, pone barone, jūsų dvaras atkakliai mano, kad mano neapykanta daro jums didesnę garbę negu draugystė?

Veidrodis pakyla, jaunutis meilužis ašaroja, lemena apgailestavimus, paskui nurimsta tarsi paguostas vaikas.

–  Didenybe, jo didenybė Švedijos karalius!

Kalbėdama su karaliumi moteris ant lūpų junta sūrias meilužio ašaras…

–  Didenybe, ponas Didro!

–    Brangusis drauge! Jūs, filosofai, dirbate tik popieriuje, kuris viską ištveria. Aš, vargšė imperatorė, dirbu su žmogaus paviršiumi – oda, o ji daug dirglesnė ir jautresnė kutenimui…

Didro karščiuojasi, gestikuliuoja, numato įvykius ir išeina. Moteris vėl pakelia veidrodį. Meilužis juokiasi: „Tas nevėkšla prancūzas dar kartą jus sutriuškino?“ Ji priglunda prie jo, bučiniu nutildo meilužio juoką. „Ne, dabar aš pasislepiu už staliuko…“

–  Ponas grafas Kaliostras!

–   Didžioji cariene! Šį lydinį išlydžiau ugnimi spjaudančio Vezuvijaus viduriuose. Jauninančios jo savybės…

Veidrodis kyla, leidžiasi, vėl kyla… Akademijos prezidentė kunigaikštytė Dačkova. Svertas. Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas. Svertas. Džakomas Kazanova, inkvizicijos agentas. Svertas. Kunigaikštis Pavelas, nemylimas sūnus. Grafas Bobrinskis, neteisėtas sūnus. Svertas. Markizas d’Ormesonas. Svertas. Grafas de Sen Žermenas. Svertas…

Olegas Erdmanas vis atvožia ir užvožia kišeninį veidrodėlį: išorinė juodos odos pusė slepia alkovos tamsą, o stikle atsispindi salonas, kur imperatorė priima lankytojus.

Veidrodėlyje atsispindi ankštas kambarys: sofa, sena spinta, nuo knygų braškančios lentynos. Ant darbo stalo atsispindi sustingusi metalinė spausdinimo mašinėlės grimasa. Trys kalkėmis atskirti lapai – tai egzemplioriai…

„Mano kliedesių“, – pagalvoja, užbėgdamas už akių tiems, kas vertins jo scenarijų. Blogiausia būtų paprasta panieka: „Ar jūs, jaunuoli, bent pavartėte vieną kitą brošiūrą apie Jekaterinos II gyvenimą?“

„Daugiau negu jūs visi!“ – kaip išbandymą šnabžda Olegas, kurstydamas įsivaizduojamos žiuri panieką. Jis viską perskaitė, rašėsi pastabas, imperatorės gyvenimą išmano geriau negu… Geriau negu savo! Ta mintis jį pritrenkia. Tai tiesa, jis nebežino, ką veikė, tarkim, 1980 metų kovo 22 dieną. Nei išvakarėse, nei kitą dieną. Šios datos, dar tokios nesenos, išsibarstė lyg trintuko trupiniai. Lengviau atkurti imperatorės gyvenimą prieš du šimtmečius!

Andrejus Makinas (Andreïus Makine`as). Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Ką gi ji ten veikia pirmose scenose? Ak, taip! Trupina kramtomąjį tabaką. Kaire ranka, nes kita skirta pabučiavimams… Dar yra staliukas, jį ji palieka tarp savęs ir Didro. Įsikarščiavęs filosofas pliaukšteli jai per kelius. „Aš visa nusėta mėlynėmis“, – skundžiasi ji juokdamasi… Bretėjus? Jekaterinos menkai vertinamas, kaip ir dauguma prancūzų diplomatų. 1762-aisiais ji paprašo jo finansuoti rengiamą valstybės perversmą. Versalis atsisako. Londonas skiria tam lėšų. Rezultatai – nesutarimas su Prancūzija, naudingos sutartys Anglijai… Vienas iš alkovos svečių yra „Randuotasis“ – Aleksejus Orlovas, toks pats bebaimis kaip ir jo brolis Grigorijus, tuometis meilužis. Vieną naktį, pasinaudojus panašumu į Grigorijų, Aleksejui pavyksta įsmukti į jaunosios carienės lovą. Tamsa palengvina užgrobimą. Pačiame siautulio įkarštyje Jekaterina pamato randus vyrui ant veido… O Kaliostras? Jis kvailina naivias Sankt Peterburgo sielas, kalba su dvasiomis, siūlo jauninimo procedūras… Jekaterina jį išveja – nemėgsta nei šarlatanų, nei masonų. O gal pavydi jo žmonai, žavingajai Serafinijai? Italas iškeliauja kaip magas: lygiai vidurnaktį dvylika karietų važiuoja pro kiekvienus iš dvylikos miesto vartų. Kiekviename ekipaže – tie patys Kaliostras ir Serafinija. O keliautojų registre prie kiekvienos užkardos – mago parašas… Kas dar? Grafas Bobrinskis, Jekaterinos ir Grigorijaus Orlovo sūnus. Vaikas gimsta prieš pat valstybės perversmą, reikia slėpti jį nuo caro. Suvystytą į bebro kailiukus (rusiškai bebras bobr), jį nuneša į saugią vietą… Grafas de Sen Žermenas atvyksta į Rusiją 1762-ųjų pavasarį. Ketina dalyvauti sąmoksle? Markizas d’Ormesonas – vienas iš retų prancūzų, sulaukusių imperatorės malonės, ar jis ne Luji Fransua d’Ormesono, kuris 1789 metais pasipriešino Generalinių luomų susirinkimo pradžiai, pranašaudamas katastrofą, giminaitis? Atvykdamas į Rusiją Kazanova nusiperka tarnaitę, pavadina ją Zaira, ir – stebuklas! Prisiriša prie tos jaunos merginos. Tuo pačiu metu būna jai neištikimas su dailiu karininku Luninu – tai labai linksmina Jekateriną. Labiau už Džakomą jai patinka jo brolis Frančeskas – dailininkas, kurio teptukas įamžina Potiomkino pergales… O dar nemylimas jos sūnus Pavelas! Prieš pietus tas paliegęs vaikas sukeičia korteles su vardais, kad tik galėtų sėdėti šalia mamos… Mamos, kuri pasirašo taikos sutartis, priima Didro, susirašinėja su Volteru, sumuša turkus (tai džiugina humanistą de Fernė). Kuri kartais prieina prie didžiojo veidrodžio ir nuleidžia svertą…

„Bus panašu į Pietų Amerikos muilo operas, – kartą jį paerzino vienas jo bičiulių. – Trijų šimtų su puse epizodų televizijos serialas!“ Sutrikęs Olegas išlemeno: „Kodėl su puse?“ O tas užsikvatojo: „Todėl, kad tau prireiks mažiausiai pusvalandžio, kol išvardinsi visus Kati meilužius!“

Pašaipos nė kiek nesusilpnino jo ryžto. Olegas norėjo viską sužinoti apie Jekateriną: jos dienotvarkę (penkiolika valandų darbo kasdien), aprangos būdą – labai paprastą, santūrius jos kulinarinius pomėgius, manijas (šniaukiamą tabaką, labai stiprią kavą). Jis išmanė politines jos pažiūras, susipažino su jos skaitiniais, susirašinėjimo partnerių asmenybėmis, kūno potroškiais (daugybės biografų išjuoktą „gimdos pasiutligę“), rytinį įprotį pasitrinti veidą ledo gabaliuku, jos aistrą teatrui, pomėgį jodinėti arkliu apžergus, o ne šoniniu būdu…

Taip, viską apie Jekateriną. Tik štai dažnai tas „viskas“ atrodė keistai neišsamus.

Paslaptį įminti galbūt galėjo padėti žodžiai, kurie kartais išsprūsdavo šiai protingai moteriai: „Tikroji mano gyvenimo blogybė – kad mano širdis negali nė akimirkos gyventi nemylėdama…“