Romanas „Kepyklėlė Brukline“: sudužus širdžiai bėkite į Brukliną

Jaukios kavinukės, šiaurietiška kasdienybė, hygge ir, žinoma, santykių dramos – tokią Danijos sostinę romane „Kavinė Kopenhagoje“ atveria rašytoja Julie Caplin. Lietuvos skaitytojai jau įvertino šį romaną, o dabar autorė kviečia į dar vieną jaukumo, kepinių ir santykių kupiną literatūrinę kelionę romane „Kepyklėlė Brukline“.

Žurnalo kulinarijos skilties apžvalgininkė Sofi Benings atvyksta dirbti į Niujorką ir tikisi prasiblaškyti bei atsigauti po skausmingai pasibaigusių santykių. Ji apsigyvena virš jaukios kepyklėlės, iš kurios sklinda nuostabūs aromatai: dieviškų keksiukų ir ragelių, šviežios duonos, prieskoninių žolelių, šokoladinių ir sūrio pyragų. Ši kepyklėlė su savo skanėstais, energingoji jos savininkė Bela ir naujieji draugai – tikras balzamas sužeistai merginos širdžiai.

„Kepyklėlė Brukline“ kviečia leistis į skonių, kvapų ir kitokių atradimų kupiną Niujorką. Plačiau apie šį romaną ir kitas knygas, jau greitai Lietuvos skaitytojus nukelsiančias į Paryžių, Tokiją ir dar daugybę pasaulio vietų, pasakoja rašytoja J. Caplin.

Kas jus įkvėpė parašyti šią vis į kitą pasaulio vietą nukeliančią skonių, kvapų ir santykių kupiną knygų seriją?

Ilgai dirbau reklamos agentūroje, kurios specializacija maisto ir gėrimų reklama, tad organizavau nemažai kelionių žurnalistams ir maisto tinklaraštininkams į įvairius Europos miestus. Mano bičiuliams tokios kelionės visada atrodė prabangios ir linksmos, nors realybėje tai reikšdavo daug sunkaus darbo ir rūpesčių. Per vieną tokią įsimintiną išvyką iš tikrųjų pamečiau žurnalistą jau Hitrou oro uoste!

Kartą skridau į Milaną su maisto žurnaliste Sophie Grigson. Buvo labai smagu, nes ji degė aistra maistui ir vis ragino mus ragauti naujus patiekalus nuolat kartodama žodžius „svarbu plėsti skonių paletę“. Gal pastebėjote, šiuos žodžius veikėja Sofi kartoja tiek „Kavinėje Kopenhagoje“, tiek „Kepyklėlėje Brukline“. Susiruošusi rašyti romaną „Cukrainė Paryžiuje“ ir nusprendusi daugiau sužinoti apie pyragaičių gaminimą sužinojau, kad Sophie Grigson veda konditerijos kursus Oksforde. Užsirašius į šiuos kursus paaiškėjo, kad Sophie aistra ir meilė maistui per tuos dvidešimtį metų, kuriuos nesimatėme, niekur nedingo.

Ar knygų personažus kuriate remdamasi pažįstamais žmonėmis?  

Retkarčiais taip, knygų personažus kuriu pagal pažįstamus žmones. Pavyzdžiui, senelė iš romano „Su meile iš Paryžiaus per šias Kalėdas“ (From Paris With Love This Christmas) turi daug mano močiutės iš tėčio pusės, kuri buvo, kaip daugelis pasakytų, tikra karštakošė, savybių. Bet dauguma personažų gimsta tiesiog mano galvoje. Jie visi man tarsi gyvi žmonės, dėl to rašydama knygas dažnai kalbuosi su jais mintyse.

Tiesiog neįtikėtina, kad turite galimybę tiek daug keliauti ir tą kelionių patirtį pritaikyti kūryboje, bet iš kur randate laiko knygų rašymui?

Man labai pasisekė, nes galiu rašyti bet kurioje pasaulio vietoje. Net ir kelionėse visada turiu savo nešiojamąjį kompiuterį, dažniausiai rašau iš pat ryto. Tikslines keliones planuoju dar prieš sėsdama prie knygos, o pačias knygas paprastai rašau namuose. Labai griežtai laikausi terminų, gerai žinau, kiek žodžių per dieną turiu parašyti, ir tai stengiuosi įgyvendinti, nesvarbu, kur tuo metu esu. Visa laimė, mano vyras taip pat gali dirbti iš bet kur, dėl to mus dažnai galima pamatyti prie nešiojamųjų kompiuterių pačiose įvairiausiose vietose.

Kuri aplankyta vieta jums patiko labiausiai?

Viešpatie, koks sudėtingas klausimas. Dažniausiai kelionėse svarbiausia žmonės, su kuriais keliauji. Kai skridau į Kopenhagą, kartu pasiėmiau porą bičiulių, kurias dabar vadinu kelionių elfais. Ta draugija buvo tiesiog neįtikėtina, dėl to ir pati kelionė buvo labai šauni. Į Brukliną ir Hamptonsą vykau su šeima per atostogas, apsistojome Amagansete su vienu ypatingu draugu, dėl to ši kelionė taip pat užima labai svarbią vietą mano širdyje. Kai neseniai skridau į Paryžių, kartu pasiėmiau ir vyrą, puikiai leidome laiką lankydamiesi miesto cukrainėse, tad iš tos kelionės irgi liko daug ypatingų prisiminimų.

Gal kelionėse teko patirti kokių smagių nuotykių, apie kuriuos galėtumėte papasakoti ir mums?

Nežinau, kiek tai juokinga, bet mane dažnai ištinka visokie nelaimingi atsitikimai, pavyzdžiui, per pastarąją viešnagę Paryžiuje netyčia įkišau koją tarp metro traukinio ir platformos, dėl to namo grįžau su didele žaizda ir dabar kaip tos kelionės priminimą turiu nemažą randą. Viena istorija, kurią aprašiau romane „Cukrainė Paryžiuje“ yra dar iš kelionės į Naująją Zelandiją, kai man teko dirbti viename populiariame vyno bare. Kartą priėmiau vieno džentelmeno užsakymą prie baro ir paklausiau jo vardo. Deja, bare buvo taip triukšminga, o jis kalbėjo su tokiu ryškiu akcentu, kad vardą turėjau perklausti tris kartus. Mano kolegoms tai pasirodė labai juokinga, nes tas vyras buvo labai garsus Naujojoje Zelandijoje.

Gal turite kokių patarimų skaitytojams, kurie norėtų pasekti jūsų pėdomis ir aplankyti visas tas nuostabias vietas?

Nuoširdžiai raginu visus aplankyti Kopenhagą. Ji yra labai mažas ir kompaktiškas miestas, dėl to paprasta apeiti visą pėsčiomis, nereikia sukti galvos dėl viešojo transporto. Be to, visi ten puikiai kalba angliškai ir yra labai svetingi bei draugiški.

Prieš kelionę visada nusiperku miesto gidą ir išsirenku bent kelias vietas, kurias norėčiau aplankyti nuvykusi, bet taip pat pasilieku laiko pasinaudoti kitų turistų patarimais. Esu gana plepi, tad keliaudama dažnai ką nors užkalbinu, o užmegzti pokalbį lengviausia paprašius žmonių patarimų.

Ką norėtumėte, kad skaitytojai pasiimtų iš jūsų istorijų?

Viena mano mėgstamiausių frazių: nukeliauk bent mylią su kito žmogaus batais. Visada svarbu prisiminti, kad bet kuri istorija turi dvi puses ir kad kiti žmonės mąsto kitaip nei mes. Dažnai šitai tyrinėju savo knygose. Turime suprasti savo stiprybes ir silpnybes, bet taip pat suvokti, kad tokių turi ir kiti, o jos garantuotai bus visai kitokios nei mūsų. Norint suprasti vienas kitą svarbu įsiklausyti į tai, kas nebuvo pasakyta.

Jei galėtumėte pabėgti į negyvenamą salą, kokius daiktus ar žmones pasiimtumėte kartu ir kodėl?

Žinoma, kapitoną Ventvortą iš „Įtikinėjimo“, šį visiškai išgalvotą personažą, bet jei jo nebūtų, tuomet renkuosi savo didvyrį, savo vyrą. Niekas geriau nei jis manimi nepasirūpina (ypač kai nugriūnu, o tai nutinka gana dažnai!). Be to, dažnai mane prajuokina ir yra labai organizuotas.

Ir dar man patinka po ranka turėti gerą knygą, dėl to su manimi visur keliauja ištikimoji „Kindle“ skaityklė. Per pastarąją kelionę ji sugedo, tad patyriau tikrą košmarą!