Romaną apie katino Savelijaus klajones parašęs Grigorijus Služitelis: „Skirtumas tarp gyvūnų ir žmonių yra gana sąlyginis“. Knygos ištrauka

„Tik Tretjakovkos salėse staiga supratau, kad žmonėms gyventi galbūt nedaug lengviau negu mums. O dažnai ir sunkiau. Taip, kiekvienu amžiaus tarpsniu jie aprūpinami ištisais garderobais, prigrūstais visuomeninių normų, gero elgesio kvailysčių ir visokiausių pramogų. Tik rinkis. Bet kaip tik šitie sunkūs apdarai, visada pasiūti ne pagal dydį, juos ir daro tokius nelaimingus“, – savo išmintį dėsto katinas Savelijus. Prieš trejus metus po katino kojomis krito Rusija – pirmasis aktoriaus Grigorijaus Služitelio romanas „Savelijaus dienos“ buvo pavadintas literatūriniu įvykiu, tapo nacionaliniu bestseleriu, o skaitytojai mintinai citavo šios knygos pastraipas.

Praėjusių metų pabaigoje katinas Savelijus prabilo lietuviškai. Į lietuvių kalbą romaną apie jo klajones išvertė metų vertėjo krėslo premijos laureatė Zita Marienė, išleido leidykla „Alma littera“. Rašytoją G. Služitelį kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

„Katės – švelnios, beginklės būtybės, – taip jūs parašėte. – O ar pats tuo tikite“, – paklausiau rašytojo, kuris, be jokios abejonės, visas savo istorijas spaudai apie katiną Savelijų per trejus metus yra išpasakojęs. „Švelnumas Savelijui padeda susitaikyti su pasauliu, – trumpai atsakė rašytojas ir pridūrė, – katės, ypač benamės, yra priverstos kovoti dėl savo būvio. Aišku, kad joms reikia kovinių įgūdžių. Kaip ir visoms gyvoms būtybėms, žmonėms, beje – taip pat. Mano knygoje, jei pastebėjote, skirtumas tarp gyvūnų ir žmonių yra gana sąlyginis.“

Ir juk tikrai, argi ne taip jis rašo: „Net nepajutau, o lyg numačiau, kokia ateityje gali būti šioji keista sandora tarp katės ir žmogaus. Kai tartum nustoji priklausyti sau, kai atiduodi savo valią šitam keistam padarui. Kai žmogaus poreikis globoti susikerta su būtinybe katę išgyvendinti. Kai tu pagaliau nusprendi juo pasikliauti, o jis, kaip girdėjau, priskiria tau kažkokių mistinių savybių, galią gydyti, regėti namuose piktas dvasias…“

„Katės padeda žmonėms tapti žmogiškesniems, – sako man G. Služitelis, – o žmogiškumas juk – mokėjimas duoti, nieko nesitikint mainais.“

Aktorius, muzikantas ir rašytojas save vadina profesionaliu kačių gyvenimo stebėtoju, ailurofilu. Pirmoji jo mokytoja – katytė Hermiona. Drauge praleidęs penkerius metus, jis neabejoja, kad kačių elgesys, įpročiai ir pasaulio suvokimas yra sumažintas mūsų, žmonių, gyvenimo modelis. „Mus jungia viena didi lemtis“, – sako.

Romane iš namų į namus vaikštantis, patirtį ir filosofiją gatvėse semiantis Savelijus išgyvena ir mums, žmonėms, nesvetimus jausmus – baimę, netikrumą, švelnumo troškimą, smalsumą, atkaklumą ir, žinoma, meilę.

Į pasaulį G. Služitelio katinišką romaną palydėjęs rusų literatūros grandas, beje, taip pat užkietėjęs katininkas, Jevgenijus Vodolazkinas neabejoja, kad knygą nesunkiai galima pavadinti meilės romanu. Ir pasakoja jis apie gražiausią, ištikimiausią ir graudžiausią meilę, kokia tik gali būti. Ir visai nesvarbu, kad ją išgyvena katės – Savelijus ir žaliaakė Greta.

Katės literatūroje – ne nauja tema. Ir tiems, kas apie jas skaito, juk visiškai aišku – už kačių visada slypi žmonės. Tačiau romane veikia ne vien katinai, – kaipgi jie be žmonių?! Kiemsargiai, afišų klijuotojai, kasininkės, telefonų meistrai, – visi jie atkeliavę iš rašytojo gyvenimo. „Daug fragmentų parašiau dar prieš sėsdamas prie knygos, užrašai buvo pilni pastabų, eskizų, fantazijų. „Savelijuje“ norėjau sukurti amžininkų portretų galeriją“, – pasakoja autorius.

„Savelijaus dienos“ iš mano atminties ištraukė vaikystės prisiminimus: močiutę, po sniegus braidančią veltiniais, kuriuos vadindavome „atia jaunyste“, naktis po antklode, kai norėdavau baigti dar vieną „Nuotykių bibliotekos“ knygą ar mokyklos sporto salę, kur man niekaip nepavykdavo įveikti šuolio į aukštį kartelės. Įdomu, ką tie laiko ženklai kalbės jaunesniems skaitytojams? G. Služitelis sako, kad knyga visada yra kelionė, o literatūra nebūtinai turėtų pasakoti tai, ką mes žinome. „Nuostabiausia, kai svetima tampa gimininga, o kažkieno – mūsų“, – dar priduria ir išduoda, kad daugybė jo sugalvotų epizodų į knygą nepateko. Pavyzdžiui, buvo visas skyrius, stilizuotas pagal tariamą metraštį, aprašantį Šv. Androno vienuolyno apgultį ir šturmą. Lengva atspėti, kad kovėsi priešiškos kačių kariaunos. Kiek vėliau pagalvojęs, kad šis epizodas knygai nieko nepridėtų, rašytojas jo atsisakė.

Knygoje aptikusi ir vieną lietuvišką akcentą, negalėjau rašytojo nepaklausti apie tai, iš kur radosi siuvinėti rankšluosčiai iš Ignalinos, po kuriais šeimininkas slėpdavo katino nagų žymes. „Vaikystėje mūsų šeima kasmet važiuodavo arba į Estiją, arba į Lietuvą. Iš Baltijos šalių man likę šilčiausi prisiminimai“, – pasakoja ir priduria, kad Ignalinoje labai seniai nebuvęs, tačiau vien tik šis pavadinimas jam primena vaikystę.

„Savelijaus dienų“ žanrą knygos autorius vadina egzistenciniu pasivaikščiojimu. Savelijus daug kartų galėjo snausti šiltame kampe, bet visada mieliau rinkosi klajones. „Labai smalsus katinas“, – juokiasi, o aš klausiu apie katinišką laisvę, – juk esame įpratę katinus su ja tapatinti. Ar nepavojinga tokia laisvė šių dienų Rusijoje?

„Katės laisvė – niekam neatsakyti už savo poelgius, – sako man rašytojas. – Ir Savelijus už šią savo savybę vieną kartą skaudžiai sumoka. Laisvė dažnai reikalauja aukų, o jei kalbėsime apie pilietines laisves Rusijoje, jos – didelė problema.“

„Klajojant atsiranda apetitas gyventi“, – knygoje postringauja katinas Savelijus. Gražiai pasakyta, bet įdomu, ar autorius pats tai yra patyręs? „Labai mėgstu keliauti, – atsako rašytojas. – Turiu nors kartą per metus visiškai pakeisti peizažą. Kad prieš akis nebūtų nieko atpažįstamo.“

Knygoje nuolat iškyla klausimų apie gyvenimą ir mirtį, nusikaltimą ir bausmę, kaltę ir atgailą, o Savelijus randa prieglobstį cerkvės kieme. Kažin koks iš tiesų yra kačių pasaulio dievas? „Jų dievas – ėdalas ir šiluma“, – juokiasi rašytojas ir sako žinąs tai iš savo patirties – dabar jo namuose gyvena dvi katės.

Aktorius, grupės „O’Casey“ vokalistas, dabar jau ir rašytojas, parašęs literatūros premijomis apdovanotą vieną perkamiausių pastarųjų metų Rusijos knygų, neabejoja: jei žmogus su kate susidraugauja, kartais to ir užtenka, kad nesijaustų vienišas. Rodos, išgyvename tokį laiką, kai tai tampa vis labiau aktualu.

Rašytojas nė neketina slėpti girdėjęs daugybę priekaištų, kad savo knygai pasirinko katino personažą – juk būtent šie gyvūnai socialiniuose tinkluose sulaukia aikčiojimų ir patiktukų. „Tačiau personažo pasirinkimą lėmė ne noras sužaisti populiaria tema socialiniuose tinkluose. Manau, atidžiam skaitytojui tai bus akivaizdu“, – sako knygos „Savelijaus dienos“ autorius.

Rašytoją G. Služitelį kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

 

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

NAMAS

Jeigu man vėl tektų gimdyti, norėčiau kūdikio likimą patikėti šiai įstaigai.

Klementinos Čerčil įrašas Klaros Cetkin gimdymo namų „Auksinėje knygoje“

Prisipažinsiu, man iš pat pradžių teko reta mano gentainiams dalia: šį pasaulį išvydau net anksčiau, negu į jį atėjau. Tiksliau, ne pasaulį, o laikinus apartamentus, kurie vadinami motinos įsčiomis. Su kuo juos palyginti? Buvo… buvo taip, lyg gulėtum šilto pulsuojančio apelsino viduje. Per blausias žėručio sieneles įžiūrėjau savo sesučių ir broliukų siluetus. Ir aš tada nebuvau įsitikinęs, kad jie – ne aš. Mat jokio aš dar nė nebuvo. O kas buvo tai, kas net manimi nebuvo, sunku pasakyti.

Iš kažkur toli sklido gausmas. Man nedraugiškas gausmas. Kartais net mėgindavau užsidengti ausis letenėlėmis. Tiksliau – tai, kas tada buvo mano ausys, ir tuo, kas tada buvo mano letenėlės. Reikia pasakyti, jog letenėlės tada mažai kuo skyrėsi nuo ausų, o ausys mažai kuo skyrėsi nuo uodegos. Ir išvis tada mažai kas kuo nors skyrėsi nuo ko nors. Viskas buvo vienodai lygu ir šilta. Viskas buvo viskuo. Nuostabus neskirtumas. Niekas neatpažino savęs ir niekas niekaip nesivadino.

Žinoma, aš nesupratau, kad augu. Maniau, mažėja mano buveinės plotas. Leidau laiką gana smagiai ir, jei man būtų buvusi duota teisė pasirinkti, veikiausiai mieliau būčiau ten ir likęs. Pasakiau tai dabar, o juk ką tik gimusiam man dažnai atrodė, kad aš ir nepalikau gimtojo apvalkalo. Vis dėlto Jam kažkodėl prireikė, kad šita žeme trepentų dar keturios letenos, kad šį pasaulį matytų dar viena pora akių (praregėjusių, kaip jau sakyta, pirma nustatyto laiko), ir visa tai trilijoną pirmą kartą bandė mintimis sudėlioti nors ir mažutis, bet labai veiklus katės smegenų kamuolėlis.

Aš, atrodo, užbėgau į priekį[1].

Taigi mamytė pagimdė mane, broliuką ir dvi sesytes birželį. Gimdymas buvo lengvas ir greitas: pajutusi, kad „prasidėjo“, ji palindo po brezentu uždengtu „Zaporožiečiu“ ir ėmė laukti. „Zaporožietis“ stovėjo vienoj vietoj daug metų, asfaltas po ratais įdubo, o brezentinis dangalas vietomis pradilo. „Zaporožietis“ neturėjo nei vairo, nei sėdynių, nei žibintų, nei peleninės, nei pedalų, nei langų pakėlimo rankenėlių, nei kitų vidaus organų. Taip ir riogsojo apgraužtas, apiplėšytas tarsi laukinio žvėries maita miške. Kurgi dabar buvo jo savininkas? Štai apie ką galvojo mano mamytė, laukdama gimdymo. Ėmė krapnoti lietutis, bet nespėjo liautis, kai mes jau gimėme.

Pasaulis nesudrebėjo mums atėjus, nesuskambo varpai dangaus aukštybėse. Beje, dėl dangaus aukštybių. Tą vasarą už miesto degė durpynai, ir dangus buvo užtrauktas geltono smogo. Bet kito dangaus nepažinojau, todėl jis man pasirodė nuostabus. Ir štai iš rūko išniro mamos snukelio bruožai.

Mamytė turėjo gražų vardą – Glorija. Buvo visai jaunutė. Tamsiai pilku trumpo lygaus plauko kailiuku. Mėlynose akyse sustingę taškai, kurie įniršus ar kilus pavojui išsiplėsdavo ir pajuosdavo. Virš dešinio antakio ėjo įstrižas baltas brūkšnys, visai jos išvaizdai teikęs kažkokio tragizmo. Ūsai buvo ilgi, nenukarę – mamytė visada mokėjo prisižiūrėti, net ir sunkiausiais laikais. Ji visus mus apuostė, stropiai nulaižė nuovalus ir paeiliui nunešė kiekvieną į paruoštą iš anksto dėžę nuo bananų. Panašūs į sulipusius monpansjė ledinukus, mes tyliai cypėme leipėdami saulėje. Ak, mano dėžutė! Mano lopšys, išklotas tuopų pūkais, kvepiantis papuvusiais Chuiquita bananais. Kaupinas vaikiškų svajonių, vilčių, baimių ir taip toliau, ir panašiai. Pasinaudodamas regėjimo pranašumu nustačiau, kur kiti kačiukai, – ir pasirinkau mėgstamą spenelį (kairį antroje eilėje), iškart prie jo prilipau. Mama švelniai mane stumtelėjo užpakaline letena ir paklausė:

– Nejau mane matai, sūneli? Matai mane?

– Taip, mamyte! Nemeluosiu, labai aiškiai tave matau. Galima sakyti, puikiai! – atsakiau ir dar smagiau žindžiau. Mamytė susimąstė.

– Katėms taip nebūna.

Aš dar nurijau gurkšnelį, nusitryniau snukutį į mamos pavilnę ir tariau:

– Taip, mamyte, tu visiškai teisi! Katėms taip nebūna! Man atrodo, gamta taip patvarkė norėdama šia išimtimi dar kartą patvirtinti visoms katėms bendrą taisyklę.

– Tu įsitikinęs, sūneli?

– Ne, mamyte, nė kiek neįsitikinęs.

Pasisotinęs atsiguliau ant šono ir ėmiau galvoti. Nedera katinui, kad ir vos kelių valandų amžiaus, būti be vardo.

– Mamyte, o kuo aš vardu?

Pagalvojusi ji atsakė, kad Savelijus. Kodėl ji mane pavadino Savelijumi? Nežinau. Tikriausiai savo mėgstamos trijų procentų varškės „Savuška“ garbei, mat ja mito visą tą laiką, kol manęs laukėsi. Šios varškės į parduotuvės „ABK“ kiemo užkaborį išnešdavo kasininkė Zina, ir mama sakė, jog tai mus išgelbėjo nuo bado mirties. Atsidėkodama kates mylinčiai moteriai ji vieną mano sesytę pavadino Zina, o kitai davė ABK vardą. Broliuko niekaip nespėjo pavadinti, nes… Žodžiu, jis net nespėjo suvokti gimęs. Galimas daiktas, jam netgi geriau (jei būtų mokėjęs suprasti). Mat kai esi dar taip arti vieno nebūties krašto, kitas jos kraštas ne taip ir baugina. Juk baimė – tai netekties nuojauta, o jeigu nieko neturi, nėra ko ir bijoti. Manau, ir mama šitai suprato, todėl sūnaus mirtis jai netapo tragedija. Ji kreipėsi į kurmių pakasynų brigadą, ir tie užkasė brolį sode po didžiąja tuopa. Katės amžius neilgas. Likimas visada glosto mus prieš plauką.

Aktorius, grupės „O’Casey“ vokalistas ir rašytojas Grigorijus Služitelis. Tatyana Dzelskaley nuotr.

Gyvenimas prasidėjo Tagankoje, sename pirklių rajone, Šelaputinskij skersgatvyje ant aukšto Jauzos kranto. Mūsų dėžė glaudėsi prie senojo Morozovų namo. Taip, mano žymusis bendravardis – komersantas, teatralas ir savižudis – buvo kaip tik šios garsios giminės atžala. Devyniolikto amžiaus pastatas naujojo tūkstantmečio pradžioje jau buvo visiškai nušiuręs ir sukriošęs. Ant fasado maskatavo suplyšęs statybinis tinklas, langai juodavo prasiautusių gaisrų suodžiais. Palėpę pamėgo kovarnių pora. Apskritą frontono langelį iš šonų rūpestingai prilaikė du reto putlumokupidonai, ir varnai, iškišę į lauką snapus, atrodė kaip šeimos medaliono dalis. Kai kur išlikusiu bareljefu straksėjo nimfų būrelis. Nimfas vijosi ir vis nepavijo du patvirkę satyrai. Vieno satyro galva ir dūdelė seniai buvo atšokusios, o viena nimfa bėgdama pametė pėdą ir kelį. Linksmas reljefo siužetas kiek prieštaravo pastato paskirčiai: Morozovų laikais čia buvo visiems luomams skirta prieglauda, tarybų valdžios metais – Klaros Cetkin gimdymo namai. Namą juosė pilvota ketaus tvora, pro virbus tiesė šakas ąžuolai, lyg alkani kaliniai, laukiantys bizalo dubenėlio.

Namas buvo apipintas daugybe istorijų. Pavyzdžiui, kurmiai pasakojo, devintame dešimtmetyje apleistą pastatą ėmė lankyti jaunas Surikovo dailės mokyklos studentas, kažkoks Belakvinas (mokykla buvo visai netoli, Draugų skersgatvyje). Studentas išsidėliodavo savo amato reikmenis: trikojį, molbertą, paletę – ir pusę dienos į drobę perkėlinėdavo vaizdingus griuvėsius. Sunku pasakyti, ar sėkmingai klostėsi tapytojo karjera, tačiau pirmojo dešimtmečio pabaigoje jis, jau pagyvenęs, apkūnus, susivėlusia barzda vyriškis, kažkodėl gimdymo namų griuvėsius pasirinko nuolatine gyvenamąja vieta. Kažkas jį čia viliojo. Traukė. Kas gi? Ilgainiui supratau: kada nors mes supanašėjame su tuo, ką mylime.

Nykimo apžavėtas jaunasis menininkas nutarė ir savo gyvenimą paversti griuvėsiais. Kurmiai dar sakė, kad kažkur namo viduje jis rado amžinąjį atilsį. Beje, jo palaikų niekas nematė, tad kurmiams nepavyko jo palaidoti.

Taigi gausybės ragas atsivėrė. Ir prasidėjo laimingas pradinio kaupimo metas. Akmenėliai, žolių stiebeliai, degtukai, šviesos ir natų lopinėliai, sapnai ir priešsapniai, dulkės, ugnys ir tamsumos. Visa tai uoliai rinkosi ir gulė į dumbliną mano sąmonės dugną, kadišgrynintų mane, apibrėžtų ir įtvirtintų. Nulinis mano iždas, tariamas turtas. Ir kas man darbo, jog pamažu iš vilčių liks tik baigiantys rusenti laužai ant kalvų. Bet visa tai vėliau, vėliau…

O dabar… Taip, dabar pasaulis sutiko mane draugiškai, tarsi tai patvirtindamos, mano atėjimą plačiais, laisvais mostais sveikino langų plovėjos. Namo priešais mus balkone skambėjo muzika. Tiksliau – allegro iš Antonijo Vivaldžio koncerto L’amoroso. Nuo ryto iki vakaro šio koncerto klausydavosi ketvirto aukšto gyventojas Denisas Aleksejevičius. Man atrodo, jis buvo nekokios nuomonės apie pasaulį, į kurį jam teko ateiti prieš šešiasdešimt ketverius metus. Taip, mūsų Žemei jis nedavė jokio šanso. Balkone padėjo seną grotuvą „Vega-117“, o garsintuvus atsuko į gatvės pusę. Muzikos garsai kurtino apylinkę ir, pagrįstu Deniso Aleksejevičiaus manymu, nors kiek taurino beviltiškas šelaputinskiečių sielas. Tai buvo tikras mano kūdikystės himnas! Ką jūs! Štai patys paklausy

[1] Šis pasakojimas apskritai nusikalsta tiek dažnu užbėgimu į priekį, tiek ir, priešingai, nederamomis ašaringai ilgesingomis retrospekcijomis, gadinančiomis siužetą ir prieštaraujančiomis sveikam protui.