Rimvydas Židžiūnas: „Traumų tyrinėti nereikia, geriau prisiminti būsenas, kai buvai laimingas“

Kodėl vienus gyvenimas džiugina, o kitus skaudina? Neabejotinai tokį klausimą daugybę kartų per gyvenimą užduodame sau. „Galima sakyti, kad pirmieji visuotiniai patyrimai mumyse sukuria pragaro ir rojaus patirčių kristalizacijos taškus“, – savo knygoje „Meistro kelias“ teigia prieš tris dešimtmečius įkurto mokymų centro vadovas ir mokymų programų kūrėjas, lektorius Rimvydas Židžiūnas.

Nuėjęs ilgą ir sudėtingą kelią R. Židžiūnas teigia, kad sąmoningumo ir darnos gali būti kupina kiekviena diena, o ir mūsų veiklos kasdieniame pasaulyje gali tapti meistriškos – ar tai būtų gėlių auginimas, knygų rašymas, maisto gaminimas, laikas su artimaisiais, ar sėkminga veikla, verslo aukštumos, sporto pasiekimai.

„Mano tėvas buvo genealus pedagogas, vos trejų išmokė žaisti šaškėmis, – mažame mūsų miestelyje jis turėjo šaškių klubą. Žaidimas man patiko, kai žaisdavome su broliu, jausdavau tarsi laikas sustoja, patirdavau absoliutaus įsitraukimo būseną, kai aplink niekas daugiau neegzistuoja. Vėliau supratau, kad tomis akimirkomis mano smegenys tapdavo laimingos, kad nuo mažens žinojau: jei veiki kažką, kas tau labai patinka, esi visiškai įsitraukęs, gali pajusti laimę“, – pristatydamas savo knygą pasakojo R. Židžiūnas ir tęsė, kad mokykloje tos laimės būsenos nebeliko. Jis greitai pastebėjo, kad žmonės dažnai galvoja viena, sako kita, moko trečia.

Sovietmečiu paauglystės ir jaunystės dienas praleidęs knygos autorius anuomet išmoko susikurti nuostabų pasaulį, kurio centrine figūra tapo įsivaizduojamas Rytų kovų Meistras: „Sugebėjau atsisiųsti iš užsienio žurnalų, pradėjau mokytis kovos menų, kasdien darydavau pratimus ir savo galvoje vizualizuodavau Meistrą arba mokytoją, kuris man sakydavo, kaip reikia atlikti teisingus judesius. Svajojau įstoti į universitetą, norėjau išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus smegenys. Mokiausi biofizikos, tačiau studijos niekaip negalėjo atsakyti į klausimus, nepadėjo man atrasti stebuklo, kurį kuria žmogaus sąmonė, ir nepaaiškino, kaip būti laimingam ir gyventi nuostabų gyvenimą. Vėliau gyvenimo kelyje sutikau tikrus dvasinius mokytojus – Meistrus, iš kurių mokiausi ne tik to, kaip patirti nuostabius išgyvenimus, atrasti šaltinį viduje, bet ir sujungti turtingą vidinį gyvenimą su šiuolaikišku, įdomiu, kūrybingu išoriniu veiklos pasauliu. Teko klausyti Meistro nurodymų ir viską atrasti pačiam.“

Ir tai, pripažįsta R. Židžiūnas, buvęs sunkus kelias. „Dabar gal jausčiausi kitaip, juk pasaulis atsivėrė, galima išvykti į užsienį, rasti literatūros, tyrėjų ir laboratorijų, o anuomet gyvenome uždarame pasaulyje, – jis prisimena nusivylęs savo idėjomis, įžvalgomis ir patyręs egzistencijos krizę. – Jei niekas nepalaiko, nesupranta mano idėjų, galbūt visa tai yra nesąmonė, netikra ir aš tiesiog turiu rinktis – arba tapti lazerių fiziku, arba išvis imtis kažko kito.“

Pusmetį būsimasis fizikas gyveno įprastą studento gyvenimą, greičiausiai, kaip pats sako, sirgo lengvos formos depresija. Iš tokios būsenos jį ištraukė užsienietis fizikas, kuris R. Židžiūnui pasirodė visiškai laimingu žmogumi. „Jis mane išmokė meditacijos, paaiškino apie žmogaus viduje esančią energiją ir išsprendė mano konfūzą, – paaiškėjo, kad pats yra perėjęs panašų kelią. Daugybė žmonių postsovietiniu laikotarpiu, 10-ajame dešimtmetyje, ieškojo prasmės neklasikiniais, netradiciniais būdais. Kažkokiu būdu, dabar nė neprisimenu, kokiu, jis man atskleidė platesnį vaizdą to, ko mokslas nei tada, nei dabar paaiškinti negali“, – sako jis ir priduria, kad anksčiau žmonės irgi ne visai suprato, kas yra elektra, tačiau tai jiems netrukdė ja naudotis.

Tiesą sakant, net ir šiais laikais lektorius, kurio paskaitų klausyti susirenka šimtai žmonių, nėra tikras, kad visi supranta tai, ką jis nori pasakyti. Knyga „Meistro kelias“ yra pasidalijimas 30-ies metų asmeninio ir dvasinio kelio istorija, todėl, autorius teigia, knyga kiek primena intelektinį romaną. Kartu tai konkreti dvylikos žingsnių ir trijų etapų metodika, kuri leis pažinti Meistro pasaulį.

„Knygoje atskleidžiamo pasaulio užduotis yra praplėsti skaitytojo sąmonę, kad atsivėrus platesniam matymui gautumėte vidinių įžvalgų ir patirtumėte atradimų iš gilesnių savo paties dimensijų. Jūsų intuityvūs atradimai yra patys vertingiausi šioje kelionėje. Jie padės ne tik pasisemti žinių, bet ir įgyti išminties, kuri visuomet buvo jumyse ir laukė, kol ją atrasite“, – sako knygos autorius R. Židžiūnas.

Jis įsitikinęs: jei nori atrasti laimės būseną, nereikia tyrinėti traumų, kur kas geriau prisiminti būsenas, kai išties buvai laimingas.

„Kūdikis pirmaisiais savo gyvenimo metais geba rezonuoti ne tik su žmonėmis, bet ir su gamta, visa supančia aplinka. Dėl tokio pažinimo mes aplinką patiriame visuotinai, visais savo pojūčių kanalais, visomis emocijomis, jausmais ir išgyvenimais. Jeigu žmogus visą gyvenimą investavo į teigiamų patirčių centrą, jam lengva ir natūralu džiaugtis viskuo, kas jį supa. Jei žmogų gyvenimas daug skaudino, traumavo ir susiformavo didesnis pragaro kamuolys, jis stipriau ir dažniau patiria neigiamą gyvenimą. Pabandykite atrasti ne traumavusias vaikystės patirtis, o, atvirkščiai – labai teigiamas džiaugsmo ir laimės akimirkas, ir būtent jas stiprinti. Koks būtų mūsų gyvenimas, jei nuolat patirtume visa apimančius džiaugsmo, harmonijos, pilnatvės ar įkvėpimo išgyvenimus? Kokia būtų mūsų veikla, jei šias vaikystės patirtis paverstume motyvu, paskata veikti? Turėtume naujos kartos motyvaciją. Norą ne pasiekti, o motyvą patirti visiškai teigiamą išgyvenimą ir jį realizuoti veikloje ar santykiuose“, – savo knygoje „Meistro kelias“ pataria R. Židžiūnas ir savo mokinius moko klausyti savo širdies, emocijų, matyti pasaulį didelėmis akimis, daug mokytis, atrasti mėgstamą veiklą, džiaugsmą joje ir tarnystę.

IŠTRAUKA

Didelio ego pinklės

(…) pakalbėkime apie tas asmenybes, kurios jau yra pasiekusios puikius rezultatus, sėkmės lydimos, bet vis tiek jaučia, kad kažko trūksta.

Jei tokie žmonės skaito šią knygą, jiems pravartu pamatyti tokio aktyvaus ir efektyvaus asmenybės funkcionavimo ribas. Jie tikriausiai jau intuityviai jaučia, kad daugybė pasiekimų, prabanga, aukštos pareigos, šlovė ir privilegijos nesuteikia tiek laimės, kiek iš pradžių atrodė, kad suteiks. Tokia informacija gali būti nemaloni, bet ji padeda pradėti ieškoti vidinio žmogaus, esybės teikiamo laimės jausmo veikloje ir gyvenime.

Taigi patyrinėkime universalių stimulų ribas.

1. Didelės šlovės kaina yra privatumo praradimas

Kuo labiau esi žinomas visuomenėje, kuo daugiau žmonių su tavimi sveikinasi – kai kurių net nepažįsti, – tuo mažiau turi asmeninio gyvenimo.

Šlovė smagi pradžioje, bet vėliau jautiesi apribotas, nes visas tavo privataus gyvenimo smulkmenas žino ir aptarinėja visa šalis. Todėl kartu su žmonėmis, kuriems patinki, atsiranda daug tokių, kurie tavęs nemėgsta, pavydi ir t. t. Tai tikrai nepadeda jaustis laimingam ir laisvam, būti savimi bet kur ir su bet kuo.

2. Didelio pripažinimo kaina yra stresas, pervargimas ir vidinis nepasitenkinimas savimi, nuolatinis reikalavimas iš savęs vis geresnio rezultato

Tam, kad būtum laimėtojas, niekada negali sustoti, negali būti visiškai patenkintas savimi. Laimėjęs vienas varžybas, jau rengiesi kitoms. Galiausiai, net pasiekęs aukščiausius rezultatus, nieko kito nejauti, tik nuovargį ir norą viską mesti ir pailsėti.

Tokiems žmonėms labai gresia išsekti, perdegti darbe, prarasti gyvenimo skonį ir galiausiai vis tiek pralaimėti jaunesnei kartai. Jiems nelengva mylėti ir girdėti save, nes tuomet gali užsimanyti atsipalaiduoti, pailsėti, pakeisti veiklą ir prarasti savo „gerą formą“. Taigi, sustoti ir pasimėgauti poilsiu tokiems žmonėms nelengva.

3. Valdžia ir įtaka, kai jos labai daug, irgi turi šalutinius efektus – tai atsakomybė ir pervargimas nuo to, kad turi viską kontroliuoti, išspręsti ir suorganizuoti

Vadovų nuomone, dauguma darbuotojų yra neatsakingi, nemotyvuoti ir linkę vengti atsakomybės. Todėl ši tendencija virsta nuolatiniu ir varginančiu rūpesčiu tiems, kurie vadovauja ir organizuoja kitų žmonių darbą. Nuo to nukenčia vadovo asmeninis gyvenimas, vis mažiau laiko lieka šeimai, paprastiems gyvenimo džiaugsmams.

Nuolatinis atsakomybės jausmas ir stresas atbukina psichiką ir neleidžia patirti visapusiško gyvenimo skonio. Nuolatiniai nebaigti darbai, pokyčiai ir nestandartinės situacijos alina psichiką.

4. Dideli pinigai – didelis nerimas dėl jų

Kuo daugiau turi, tuo daugiau gali prarasti, tuo didesnė apsauga reikalinga.

Ne visada gali išlikti ramus ir neprarasti pusiausvyros, kai ekonomikos būklė blogėja, kai kiti nori tavo sukauptų pinigų ir t. t.

Tikriausiai esate girdėję liūdnų istorijų apie gyvenimus žmonių, kurie daug laimi loterijoje arba kazino? „Turtuoliai irgi verkia“, – ir tai žino visi.

5. Garantuotos ir saugios ateities kūrimas lemia nuobodų gyvenimą komforto zonoje

Kol siekiame stabilumo gyvenime, jaučiamės laimingesni nei tada, kai tai pasiekiame. Kai gyvenimas pasidaro stabilus, kasdieniškas, nuspėjamas, aptinkame, kad gimsta nuobodulys ir gyvenimo džiaugsmo sumažėja. Net nuostabiausią patiekalą valgydami kasdien vieną dieną galime pradėti jo nekęsti. Taip gyvena šie žmonės, kurie daug metų paskyrė tam, kad susikurtų garantuotai saugią ateitį.

Dabarties akimirką jie jaučiasi nelaimingi, bet kartu bijo ką nors keisti, nes praras tai, ką turi. Šie žmonės labai nori ištrūkti iš nuobodžių kasdienių rūpesčių ir rutininių darbų rato, vėl įsimylėti, patirti kūrybos jaudulį imdamiesi ko nors nauja. Taip pat juose gyvas nerimas ir baimė prarasti esamas pareigas, santykius, įprastą rutiną. Būsena „noriu, bet bijau“ irgi nesuteikia laimės jausmo.

6. Priklausomybė

Kitas nelabai malonus, tačiau būtinas įsisąmoninti dalykas, kad visi minėti stimulai sukelia priklausomybės jausmą. Gal todėl jie ir yra labai aktyviai naudojami visų socialinių sluoksnių žmonėms motyvuoti. Kartais šias vertybes vadinu „ego stimulais“.

Visos šešios universalios vertybės atitinka stimuliuojančio „socialinio cukraus“ vaidmenį. Optimalūs jų kiekiai tenkina poreikius, bet ilgainiui sukelia nepasotinamumo jausmą. Visi žinome, kad taip žmonių smegenis veikia, pavyzdžiui, pinigai. T. y. kuo daugiau jų turi, tuo daugiau norisi. Atkreipkite dėmesį, jog visi šie 6 stimulai turi tą patį efektą. Pavyzdžiui, tapęs geriausiu sportininku Lietuvoje (pripažinimas), nori toks būti visame pasaulyje. Populiariausias savo miestelyje žmogus lengvai gali užsimanyti išgarsėti visoje Lietuvoje ir pasaulyje. Iš istorijos vadovėlių prisimename daug dramatiškų istorijų apie valdžią ir įtaką ir puikiai žinome, kuo jos baigėsi.