Astrofizikas, fantastų klubo „Dorado“ įkūrėjas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyriaus vedėjas, dabar – dar ir rašytojas. Gediminas BERESNEVIČIUS (62) savo knyga „Sukurk kroodilą“ moko, kaip savyje atrasti kūrėją net kasdienėse situacijose.
Pagal išsilavinimą esate astrofizikas. Iš pažiūros tai tokia tiksli, į kūrybines plotmes nekrypstanti sritis.
Nereikėtų manyti, jog moksle, netgi pačiame tiksliausiame, nereikia vaizduotės ar kūrybiškumo. Žinių ir nežinomybės paribyje nuolat būtina sukti galvą, kelti hipotezes, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Mūsų Visata dar kupina daugybės paslapčių. Bene labiausiai visuomenei žinoma reliatyvumo teorija buvo sukurta Albertui Einsteinui daugelį metų fantazuojant, kaip atrodys pasaulis stebėtojui, skriejančiam ant šviesos spindulio.
Astrofizikos studijas pasirinkau todėl, kad dar mokykloje domėjausi astronomija, kosmoso užkariavimu. Jos buvo arčiausiai mokslinės fantastikos, kuri paauglystėje buvo mano didžioji aistra. Septintoje klasėje ėmiau rašyti fantastinius apsakymus, buvau pradėjęs apysaką. Kai noras rašyti išblėso, ėmiau skatinti kitus kurti fantastiką.
Ką darote pajutęs, kad pačiam stinga idėjų?
Nepamenu, jog kada nors būtų pristigę idėjų. Susidūręs su kūrybine ar kitokia problema, po didesnių ar mažesnių pastangų tiesiog sugalvoji jos sprendimą. Trumpai tariant, jei reikia idėjų – imi ir galvoji.
O nuovargis ateina ne nuo sunkaus darbo, bet nuo kaltinimų sau ir kitiems ar tų, kurių gauname iš kitų asmenų. Jei savęs nekaltintume už tinginiavimą, už tai, kad mažai padarėme, ne taip padarėme, ne tą padarėme ir taip toliau, jei neprisiimtume jokių mums skiriamų neigiamų vertinimų, netgi po ilgos darbo dienos nejaustume nuovargio. Tad kai pajuntu nuovargį, mėginu išsiaiškinti jo priežastį, o kai išsiaiškinu – nuovargis gana greitai praeina.
Išskiriate klaidas, klampinančius žmones į rutiną.
Nusivylimas savimi ir pasauliu, iliuzijų žlugimas, pernelyg didelės svajonės, beprasmiškumas, nepasitikėjimas savo gebėjimais, tikslų nebuvimas. O labiausiai – savigrauža. Nuo kaltinimų sau prasideda depresija. Prislėgta būsena neleidžia žmogui įkvėpti, išsilaisvinti iš voverės rato, kuriuo kasdien bėga. Pramogos, pasilinksminimai, kelionės gali paįvairinti gyvenimą, tačiau jei į save žiūrėsime pro rožinius, o į aplinkinius – pro juodus akinius, nesuprasime nepageidaujamų pasekmių priežasčių, negalėsime valdyti savo gyvenimo. Bus kur kas blogiau, nei gyventi rutinoje.
Knyga „Sukurk kroodilą“ skirta norintiems kurti?
Knyga neturi aiškaus skaitytojų rato, ji gali būti naudinga bet kam. O skirta yra tiems, kas nori išsiugdyti kūrybiškumą – gebėjimą kurti ką nors nauja. Knygoje gausu įvairių metodų, pratimų, patarimų ir idėjų, kaip tą daryti.
Ji skirta siekiantiems tobulėti, turintiems atkaklumo, nebijantiems sau pripažinti, jog nėra vaikščiojančios tobulybės. Taip pat – mėgstantiems iššūkius, nes joje yra ne tik vaizduotės bei intelekto lavinimo užduočių, bet ir viena paslėpta užduotis, kurią pirmasis įveikęs gaus piniginį prizą. Gal pastebėjote, kad kai kurios užduotys knygoje yra gana juokingos, tačiau jos – pačios rimčiausios!
Kokį didžiausią kūrybinį iššūkį sau esate iškėlęs?
Ko gero, didžiausias iššūkis buvo įkurti fantastų klubą „Dorado“. Man buvo 22-eji. Nė neįsivaizdavau, kaip tą padaryti, nors šiam žingsniui rengiausi keletą metų. Analogiškų klubų tada nebuvo. Baugino dar ir tai, jog sovietmečiu jokia veikla, nepalaiminta komjaunimo ar komunistų partijos, buvo gana rizikinga. Jei ne draugų parama, greičiausiai nebūčiau to padaręs.
Galima pagalvoti, kad įkurti klubą nėra jokia kūryba. Bet man jis – pats didžiausias kūrinys, kokį tik esu sukūręs per visą savo gyvenimą. Kai kas prognozavo, kad klubas išliks metus dvejus, o šiemet jam sukanka 40 metų. Ir nors nebėra toks aktyvus kaip pirmuosius du dešimtmečius, vis dar gyvuoja. O klubo narių pradėta veikla tęsiama ir šiandien.
Palikite komentarą