Rašytoja Ignė Zarambaitė: „Įdomiausia mano vaikystės slaptavietė buvo… šuns būda“

„Kai buvau visai maža, norėdama pasislėpti tiesiog delnais užsidengdavau akis. Atrodė, taip tampu nematoma arba persikeliu kitur“, – savo vaikystę prisimena rašytoja Ignė Zarambaitė. Iš Šilutės atkeliavo naujas literatūros premijomis ne kartą apdovanotos autorės pasakojimas apie vaikystės slaptavietes, vaizduotę ir nuostabų berniuko ryšį su mama – „Užkampynė“.

Po vieno barnio berniukas Elijus palovėj atranda slaptas dureles į Užkampynę. Čia jis gali žvejoti žvaigždes, žaisti su taškuotomis beždžionėmis ir susikurti tokį pasaulį, kokio tik užsinori. Tačiau kartą Užkampynėje įsišėlsta audra ir Elijus įstringa. Tik vienas ypatingas žmogus dabar gali jį surasti – mama.

Šiltą paveikslėlių istoriją apie nežabotą vaiko fantaziją ir beribę mamos meilę Šilutėje gyvenanti rašytoja skiria vaikams nuo ketverių metų. Paveikslėlių knygą iliustravo dailininkė Lina Kusaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autore kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Užkampynė – saugi slaptavietė, kokią, turbūt, turi kiekvienas vaikas. Ar jūs tokią turėjote?

Turėjau net keletą slaptaviečių. Tikrų ir įsivaizduojamų, visiems įprastų ir šiek tiek keistokų. Kai buvau visai maža, norėdama pasislėpti tiesiog delnais užsidengdavau akis. Atrodė, taip tampu nematoma arba persikeliu kitur. Vėliau labai pamėgau pastales! Į namus užėjus svetimų žmonių tarsi koks kačiukas šmurkštelėdavau po virtuvės stalu ir ten žaisdavau, kol nepažįstamieji išeidavo. Arba iš antklodžių ir pledų po rašomuoju stalu pasistatydavau indėno palapinę, raganos irštvą, povandeninį laivą. O pati įdomiausia mano slaptavietė buvo… šuns būda kaime. Pirmą kartą tėvai baisiai išsigando, negalėdami niekur manęs rasti, o aš džiūgavau atradusi tą „namuką“. Su šuniu sutariau gerai, tad jis neprieštaravo, kad ten lindėčiau. Atsidėkodama išklijavau jo būdos vidų savo lipdukų kolekcija, nes sienos buvo nykokos. Deja, paaugusi ten paprasčiausiai nebetilpau.

Ar iš tų prisiminimų ir gimė paveikslėlių knygos „Užkampynė“ idėja?

Sunku apčiuopti, kas tiksliai užvedė įkvėpimo varikliuką, galiu tik spėlioti. Vaikystėje buvau gana uždaras, palyginus ramus vaikas, galintis prabūti vienumoje valandų valandas – tyliai kažką konstruoti, piešti, svajoti žiūrėdama į dangų ar lubas. Kai suaugau, poreikis pabūti su savimi niekur nedingo. Mielai keliauju, bendrauju su žmonėmis, ką nors aktyviai veikiu, tačiau po kurio laiko pajaučiu būtinybę trumpam atsitraukti, pažiūrėti į viską iš šalies, sugromuliuoti įvykius, iš naujo susidėlioti mintis. Tada einu į mišką, vykstu prie marių ar jūros, mėgaujuosi buvimu namie – tai pati geriausia mano slaptavietė. Knygos veikėjas Elijus į Užkampynę irgi pateko per emocijų antplūdį po kivirčo su mama. Susirado atokiausią namų kampelį – palovę, užsimerkė ir netrukus toje tamsoje pamatė ryškias žalias dureles, už kurių išvydo vietą, įkūnijančią jo vidinį pasaulį, vaizduotę. Perpratęs ir išmokęs valdyti Užkampynę berniukas aiškiau suvokė ir savo būsenas, jausmus.

Savo pėdsaką, matyt, paliko ir viena mėgstamiausių mano knygų – Michaelio Ende „Begalinė istorija“. Manoji nuo jos skiriasi siužetu, apimtimi, bet abi kalba apie fantaziją, jos naudą ir galią.

Ką norėjote pabrėžti tam tikrais žodžiais, kuriuos rašėte didžiosiomis raidėmis, – Vienas, Kažkas, Nekenčiu, Mama, Namai?

 „Nekenčiu“ išsprūsta įsiaudrinusiam Elijui, kai jo jausmus užgauna pats brangiausias žmogus – Mama. „Vienas“ pabrėžia berniuko troškimą pabūti ne šiaip užsidarius savo kambaryje, o vienui vienam, kur jo niekas negalėtų pasiekti. Tad Elijus panyra giliau ir susiranda Užkampynę savo viduje. Ten pamato „Kažką“ po kojomis ir „Kažką“ virš galvos – tai atspindi nesaugumą ir pasimetimą, iš kur ir kodėl atsiranda tam tikros emocijos, ką su jomis daryti. Naujoje slaptavietėje berniukui įdomu, tačiau vėliau paaiškėja, kad geriausia vietelė visoje Visatoje vis dėlto yra Namai.

Ar specialiai knygoje radosi lietuviškų žodžių, kurie yra tarsi primiršti, – krykšti, dykrė?

Skaitydama kartais užsirašau retesnių žodžių, tačiau sėdusi prie naujo kūrinio vis pamirštu apie tuos lapus. Tiesa, galvoje vienas kitas užsifiksuoja. Nesirenku jų specialiai, dėl išskirtinumo, tik bandau išnaudoti mūsų kalbos turtus, juk tam pačiam veiksmui apibūdinti turime daugybę sinonimų – vieni jų seklesni, kiti – talpesni, vizualesni. Galiu parašyti paprastai – „juokėsi“, „rėkavo“, bet juk perskaičius „krykštė“ mintyse iškart nusipiešia tas mažas džiūgaujantis, iki ausų išsišiepęs vaikas! Paveikslėlių knygos nesinori apkrauti ilgais sakiniais, detaliais aprašymais, o pasirinkusi tinkamus žodžius galiu sutaupyti vietos labiau įtraukiantiems siužeto vingiams.

Galbūt svarstote apie knygą, parašytą žemaičių tarme?

Tikrai ne, paprasčiausiai nesugebėčiau to padaryti. Gimiau ir užaugau Šilutėje, Pamario krašte, priklausančiame Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui, kuris istoriškai, kultūriškai gerokai skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų. Čia senieji vietos gyventojai – šišioniškiai kalbėjo lietuvininkų tarme. Deja, tarmė nyksta, ją mokančiųjų išlikę vos kelios dešimtys, – lietuvininkų palikuonys ir keli entuziastai, besistengiantys tarmę išsaugoti. Yra sukurtas lietuvininkų kalbos žodynas, girdėjau, vyksta kursai norintiesiems pramokti šišioniškių žodžių ir frazių. Norėčiau ir aš ten dalyvauti, gal kada įpinčiau į savo knygas. Šiaip ar taip Pamario dvasia sklando daugelyje mano knygų, nors konkrečių vietovardžių niekada neminiu.

Vilniaus universitete studijavote ekonomiką. Ar kada buvo toks laikas, kai savyje užgniaužėte kūrybiškumą? Kas jums padėjo jį išlaisvinti?

Tuo metu ekonomika, vadyba man atrodė saugesnis variantas. Skaičių sekos aiškesnės ir lengviau nuspėjamos nei spalvos ir raidės, o darbas didelėje verslo įmonėje iš pažiūros pastovesnis nei kūrėjo, rašytojo. Po studijų išmėginau įvairius darbus pagal profesiją – sekėsi išties gerai, tačiau galiausiai įsitikinau, kad saugumas gyvenime – tik iliuzija ir nėra tokio statuso ir atlygio, kuris užtildytų sielos balsą, kuris kviečia eiti visai kitur. Jaučiausi išsekusi, nelaiminga. Galima sakyti, tuo metu buvau užgniaužusi kūrybinę gyslelę, bet ji vis vien pulsavo, kol atrado, kada ir kaip išsiveržti. O išsiveržė pačiame nestabiliausiame, nesaugiausiame gyvenimo etape – pasirodo, būtent to stimulo ir reikėjo.

 Kodėl nelikote dideliame mieste, o grįžote į gimtąjį miestą? Į Šilutę?

Dėl tos minėtos savo jausenos ir grįžau. Paauglystėje labai svajojau išvykti iš mažo miesto į sostinę – ten daugiau erdvės, galimybių, laisvės, o paskui staiga supratau, kad ilgiuosi savų upių, marių, miškų, numintų gatvelių ir skersgatvių. Nemažai žmonių, ieškodami savęs, apkeliauja pasaulį, bet aš intuityviai supratau, kad neatrasiu savęs ten, kur niekada nebuvau. Pirmiausia turiu pažinti ir pripažinti save toje vietoje, kur yra manosios šaknys ir ištakos. Taigi, ankšta bus visur, jei dūsti iš vidaus… Pirmieji metai buvo sunkūs, nes viską metusi Vilniuje, galima sakyti, nėriau į niekur. Nebuvo jokio pagrindo, nuo kurio galėjau atsispirti. Tada ir pabudo mano kūrybiškumas.

Viskas prasidėjo nuo to, kad nusprendėte dalyvauti vaikų literatūros konkurse. Kaip manote, ar jūsų kelias būtų kitaip susiklostęs, jei nebūtumėte jo laimėjusi?

Man visų baisiausia, kai žmogus visiškai nieko nedaro dėl savo svajonės, nežengia nė vieno žingsnio, net nepabando. Gyvena sau ir niršta ant viso pasaulio, kad pasisekimas ir pilnatvė tiesiog nepasibeldžia į jo duris. Man jau nuo mažų dienų buvo aišku, kad to nebus – ką pati pasieksiu, tą turėsiu. Tuo metu mėginau viską iš eilės, kas atrodė mano. Vaikystėje mėgau skaityti ir pasakoti istorijas, visai neblogai sekėsi rašyti rašinius, vėliau rašymą numečiau į šalį, bet vaikų literatūros konkurso skelbimas užkliuvo akimirksniu. Gal ne veltui? Per vasarą rašiau, rašiau, rašiau. Vieną dieną labai tikėjau tuo kūriniu, kitą galvojau – kokia nesąmonė… Vis dėlto užbaigiau rankraštį ir išsiunčiau, o po pusmečio sužinojau – „Emilio laiškas“ tapo „Geriausiu metų debiutu“, knyga bus išleista 30 tūkst. tiražu. Nuo tada ir pasukau rašymo keliu.

Kur būčiau pasukusi, jei ne konkursas? Nežinia. Tikriausiai vis tiek į rašymą – galbūt kiek vėliau, dar truputį paklaidžiojusi.

Dirbate ne tik rašytoja, išbandėte bibliotekininkės ir edukatorės darbus. Kokią prasmę matote šiuose darbuose?

Prieš pat konkurso rezultatus įsidarbinau viešojoje bibliotekoje – vienaip ar kitaip mane traukė prie knygų. O dabar jau daugiau nei ketverius metus esu vien rašytoja, edukatorė – tai mano pomėgis ir darbas kartu. Šiuos darbus sieja pagrindinis tikslas – suartinti žmogų su knyga, susieti abu pasaulius, kad jie praturtėtų, praplatėtų, įgautų daugiau prasmės. Knygos slepia žinias, išmintį, savotišką magiją. Džiaugiuosi, kad jos mane užbūrė nuo mažumės – būtent perskaitytos knygos ir ryžtingi jų veikėjai sunkesnėmis dienomis buvo ta atrama, pavyzdys, kelrodis.

Iš ko jūs pati mokėtės rašymo, ar turėjote savo autoritetų?

Neturiu autoritetų, iš kurių sąmoningai mokyčiausi rašymo subtilybių. Vis dėlto atsigręžusi atgal matau, kad tam tikros įtakos padarė Hansas Christianas Andersenas, Vytautė Žilinskaitė ir kai kurie kiti autoriai. Geriausias rašymo mokytojas iš esmės yra skaitymas.

Esate tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) narė, ar galite apibrėžti, kokį laiką šiandien išgyvena vaikų literatūra?

Man atrodo, vaikų literatūra išgyvena gerus laikus, bent jau geresnius nei anksčiau, nes vis daugiau suaugėlių supranta, kiek daug knyga duoda vaiko vystymuisi, augimui, tobulėjimui. Ir vis dėlto dar dažnokai išgirstu klausimą: o kada imsiesi ko rimtesnio, pavyzdžiui, romano suaugusiesiems? Tada nusvyra rankos, bent trumpam. Tad štai, kai visiems bus akivaizdu, kad gera knyga vaikams – labai rimtas ir vertingas dalykas, o parašyti tokią – nelengvas darbas, tada gal išties bus vaikų literatūros aukso amžius!

Turite įdomių pomėgių – kuriate lėles, interjero detales. Kaip įvairios meno rūšys veikia rašymą? Ar vienos kūrybinės istorijos skatina kitas?

Būtent taip ir yra! Juk istorijos pasakojamos ne tik rašant. Mano nuomone, kiekvienas kūrinys turi apie kažką kalbėti. O kalbėti galima ne tik raidėmis, bet ir spalvomis, formomis, jų deriniais. Visuose mano darbuose slypi tam tikra priešistorė, siužetas ir jie nuolat vieni su kitais persimaino. Pavyzdžiui, lėlės persikelia į pasakas arba, atvirkščiai – išlenda iš knygų puslapių į tikrovę, tada keliauja po visą Lietuvą į edukacijas drauge su manimi. Būsimų knygų personažai irgi aplanko visaip – susigalvoja ar susisapnuoja, susikarpo ar nusipiešia, prašmėžuoja mano kasdienybėje peliukų, balto balandžio, išdykusio berniuko, smalsuolės lapės pavidalu. Kūryba kuria kūrybą, kuo toliau į ją eini, tuo platesni ir įdomesni horizontai atsiveria. Tikiuosi, ši įdomi kelionė tęsis ilgai!