„Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ – geriausia skaityta knyga tėčiams ir mamoms

Apie literatūrą tėvams galėčiau kalbėti ir kalbėti.  Dar prieš Timuko gimimą ėmiau skaityti įvairias su vaikų ugdymu ir psichologija susijusias knygas. Ši tema labai įtraukė. Kai kurios knygos buvo puikios, bet skaitėsi labai sunkiai, o buvo ir tokių, kurias skaityti ypač lengva, bet perskaičius supranti, kad nieko doro taip ir nesužinojai. Rašyti rimtomis temomis lengvai skaitomu stiliumi yra nelengva. Daugumą tokių knygų rašo rimtus mokslus krimtę psichologai, tad nenuostabu, jog jų rašymo stilius būna sausokas, o pačios knygos primena vadovėlius. O žinot, kaip su tais vadovėliais… Bent jau aš jų nemėgau niekada.

„Ramūs tėvai, laimingai vaikai“ yra kiek kitokia knyga nei, kad tos, kurias skaičiau iki šiol. Ji man tikrai labai patiko, tad planuoju vieną egzempliorių nusipirkti į namus (šią knygą pasiėmiau bibliotekoje). Na, o dabar papasakosiu, kas labiausiai patiko:

Visų pirma, man labai patiko pats knygos dėstymas. Ji konkreti su daug temų potemių, punktelių. Kitaip tariant, knyga sukurta skubantiems tėveliams ir mamytėms, kurie knygas skaito paskubomis automobilyje, namuose, pietaudami ar ištaikę momentą, kai vaikas miega. Toks informacijos dėstymas padeda nepasimesti ir nepamesti anksčiau skaitytos minties.

Be jokių dvejonių, gerai yra tai, kad knygos autorė yra klinikinė psichologė, savo srities profesionalė. Knygoje yra minimi faktai, cituojamas vienas kitas tyrimas. Knygoje nerasite tuščių taisyklių, viskas kantriai ir suprantamai paaiškinta, išaiškinta, iliustruota pavyzdžiais.

Ypač patiko autorės požiūris į tėvystę.  Pritariau kiekvienam jos žodžiui. Knygos pagrindinė mintis yra ta, kad ryšys su vaiku yra VISKAS ir jei norime užauginti laimingus vaikus, turime tą ryšį nuolat stiprinti. Nors nemažai tėvų dėl „blogo“ elgesio kaltina vaikus, ryšys prasideda būtent nuo mūsų. Autorė knygoje daug dėmesio skyrė pakalbėti apie tai, kodėl mūsų auklėjimo stilius ir meilė vaikui yra būtent tokia, o ne kitokia. Tai, kaip mes mylime ir ugdome savo vaikus stipriai priklauso nuo to, kaip kažkada mylėjo ir auklėjo mus ir ne… tai nebūtinai reiškia, kad jei jus iš peties plakė, taip pat savo atžalą plaksite ir jūs. Tai gali reikšti, kad jei jus auklėjant buvo panaudojama fizinė jėga, visai tikėtina, kad jūs su savo mažaisiais būsite pernelyg liberalūs ir bijodami jį traumuoti neužbrėšite jokių ribų.

Dar man labai patiko skyrius, kuriame autorė kalbėjo, jog turime kaip įmanoma  daugiau ilsėtis, miegoti ir pasilepinti. Tuomet, kai esame pavargę, tampa sunkiau susidoroti su neigiamais jausmais, tvardytis, ramiai kalbėti. Miegą, ji išskiria, kaip vieną svarbiausių dalykų šeimos gyvenime (dauguma  šeimų neturi tinkamo poilsio rėžimo, o mažam vaikui nuolatinis vienos valandos miego trūkumas per naktį gali sukelti net raidos atsilikimą). Panašiai ji kalba ir apie technologijas, kurias rekomenduoja riboti iki minimumo ne tik vaikams, bet ir mums patiems.

Laura labai  gražiai paaiškina, kodėl rėkimas, bausmės, grąsinimai yra blogai ir kaip po truputį pakeisti savo įpročius. Mane labai sužavėjo pateiktas išsamus tyrimas, kuriame juodu ant balto surašyta fizinių bausmių žala.  Vaikai, kuriuos vaikystėje auklėja pliaukštelėjimais, diržu, rykštėmis ir pan. gali užaugti iš pažiūros sveikais žmonėmis, bet…. dažnai tokie žmonės turi savivertės problemų, būna linkę į priklausomybes,  depresijas, emocinius protrūkius ir pan.

Na ir šiaip, vaikus reikia mylėti ir priimti su visomis emocijomis. Leiskite jiems verkti, rėkti, pykti, neslopinkite iškilusių jausmų, nes jie anksčiau ar vėl smogs kitu kampu.  Kiekvieną vaiko protrūkį reikia priimti kaip kvietimą užmegzti ryšį. Tai nereiškia, kad galite leisti vaikui muštis ar žaisti su peiliu (o tuo metu švelniai jį stebėti), tokiose situacijose būtinos pagarbiai nustatytos ribos t.y. su peiliu žaisti negalima, bet pykti ir paverkti, kad tėtis ar mama neleidžia jo imti, ne tik, kad galima, bet ir reikia 

Na ir paskutinė patikusi mintis – suteikite vaikui galimybių išsidūkti, išsijuokti ir gerai išsimiegoti, neužsiciklinkite dėl gerų manierų. Būkite ugdantis treneris, o ne kontroliuojantis vadovas.

Prirašiau nemažai, bet toli gražu ne viską. Knygą vertinu 5 balais iš 5. Skaitykite patys, paraginkite paskaityti ir senelius, dovanokite kaip dovaną.