Dažnai apsipirkinėju užsienio elektroniame knygyne Bookdepository, ir ši knyga jau ten mano akį buvo patraukus. Viršelis subtilus, tačiau su stipria idėja, (ten jis kiek kitoks nei šis) o ir Margaret Atwood vardas ant jo balų davė. Ne vienas apdovanojimas, krūva pagyrų iš aukšto kalibro leidinių, portalų, lyginimas su „Tarnaitės pasakojimu“ intrigavo. Pastarąja skaičiau kai nei serialo buvo, nei tiražą kas graibstė – tada kai ji tik buvo išleista lietuvių kalba, nelabai perkama ir pavyko nusipirkti su didele nuolaida. Labai susižavėjau kūriniu ir iki dabar kone mintinai jį pamenu, nors ekranizauotos nė vienos serijos nemačiau. Perskaičiau „Galybę“ ir likau labai sužavėta. Puiki knyga, tačiau niekad nelyginčiau jos su „Tarnaitės pasakojimu“. Abi geros, tik skirtingai.
Pasaulis pasimetęs ir sukrėstas: visoje žemėje mergaitės, moterys įgauna galių. Jų pirštų galuose žiebiasi žarijos, o kūnas įgalus valdyti elektrą. Ir ne tik valdyti – jos gali ją naudoti visoms savo reikmėms. Net žudyti. Ar keršyti, ko ir yra ištroškusios moterys. Nori atkeršyti smurtaujantiems vyrams, išnaudojantiems patėviams, besityčiojantiems vaikinams, jų protą ir gebėjimus nuvertinantiems viršininkams, arabų šalyse gajam patriarchatui, dvigubiems standartams ir lyčių nelygybei. Jos buriasi į gaujas, telkiasi į bendruomenes ir pamažu užvaldo, vis dar tyrinėdamos savo galią, iki galo jos nesuprasdamos, bet visu kūnu jaučiančios ir besididžiuojančios būdamos moterimis. Gimsta net nauja religija – pasaulis verčiasi aukštyn kojom.
Pradėsiu nuo to, kad jei ši knyga nebūtų parašyta šiandien, ar šiuo laikotarpiu, ji būtų palaikyta geru, fantastiniu romanu. Tokiu, kokius puikiai kala Stephen King. Jo „Doloresos Kleiborn“ feministe tada niekas nelaikė, nors kovojo, moteris, kaip už tėvynę. Būtent su King, o ne Atwood braižu man ši knyga asocijavosi. Skaičiau knygos apžvalgų, aprašymų ir kone visi knygą tituluoja kone būsima feminzimo klasika. Taip čia apie moteris, jų išsilaisvinimą, kovą ir panašiai, bet… Toks pririšimas knygą stato į laikinumo rėmus, mat feminizmą pop kultūra jau pavertė tiesiog mada. Šiandien, mes visur linkę įpaišyti feminizmą, nes jis toks „ant bangos“. Kuomet apie jį šneką seniai besidomintys, besimokantys ir žinantys ką kalbą žmonės – įdomu ir gerai. Tačiau kuomet feminizmo temą savo apžvalgose, kasdienybėje ir tekstuose gvildena tik pastaraisiais metais „ant mados užlipę“ ir kažkokį intelektą ar susigaudymą norintys pavaizduoti žmonės, tai atrodo mažų mažiausiai juokinga. Jiems rekomenduočiau paskaityti Donato Paulausko knygą „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“, kad bent šiek tiek brandžiau tas žodis jų lūpose atrodytų. Ir šiai knygai nenoriu kišti čia to feminizmo. Laikysiu tai vienu stipresnių fantastinių romanų, kad „Galybė“ ilgiau lentynose gyvuotų, o ne nuplauktų kartu su mada. Kodėl nelyginčiau su „Tarnaitės pasakojimu“? Pastaroji istorija – tamsi, klampi, lėto siaubo, kaustančiai lėtos įtampos ir nutylėjimų. Ši – labiau gaivališka, kupina veiksmo, šiokio tokio patoso ir visai kitokios nuotaikos. Tai tikrai geras pasakojimas, kupinas ir įtampos, ir gerų charakterių, ir nenuspėjamas, ir žiauriai įdomus. Puslapiai praktiškai patys vertėsi, net atsitraukt nenorėjau. Knyga storoka, bet per dvi dienas „suvalgiau“ su dideliu malonumu. Labai įdomiai ir įtaigiai sukurtas pasaulio vaizdas. Nors kalbama apie antgamtiškus dalykus, viskas nupiešta labai realiai, logiškai, įsigilinta į mažiausias daleles. Jau supratote, kad nagrinėjama ir daug socialinių problemų, lyties skirtumų ir diskriminacijos. Pavaizduoti keli skirtingi moterų tipai ir skirtingas galios įvaldymas, pagal buvusias/esamas traumas, norus ir patirtis. Ir, visgi, ne kova ar kieno valdžia čia esmė. Esmė pati valdžia, ir kaip ji veikia dideliais kiekiai. Nenoriu išpasakoti, tik patarsiu žvelgti giliau ir neapsiriboti paviršiumi slystančiu ala feminizmu. Puikus pasakojimas visiems mėgstantiems fantastiką ir norintiems pasukti galvą. Tai nėra paprastas, lengvas romanas. Su juo reiks rimčiau pagyventi, bet patirtis to verta.
Palikite komentarą